Rašė Tomas Ivanauskas
Mykolė Ganusauskaitė, save pristatanti tiesiog Mykole, yra viena įdomiausių ir originaliausių jaunųjų lietuvių tapytojų. Taip yra dėl to, kad ji baigė Paryžiaus dailės akademiją, dėl to dailininkės tapyba nutolo nuo Vilniaus dailės akademijoje skiepijamų įtakų. Tai buvo pastebėta ir 2013 m. „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse, kur Mykolė laimėjo papildomą prizą. Pagrindinė jos kūrybos tema yra peizažas. Kaip ji pati sako, tai yra „odė Lietuvos peizažui“, tačiau nė vienas lietuvių tapytojas nekonstravo gamtovaizdžio taip, kaip tai daro Mykolė.
KŪRYBOS ETAPAI
Išskirčiau du etapus. Pirmas – tai vaikystė Kaune ir noras piešti. Tėvai pastebėjo mano talentą ir nuvedė į meno būrelį M.Žilinsko dailės galerijoje, vėliau – į Kauno dailės gimnaziją, o po jos – į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Šiame etape nuolat savęs klausinėjau, ar čia mano kelias, o gal visai ne mano. Bet buvo smagu, mokiausi, ir tiek.
Antras etapas – tai išvykimas mokytis į Paryžių, į „Prep’art“ paruošiamąją meno mokyklą, o po to – studijos Paryžiaus dailės akademijoje ENSBA. Paryžiuje prasidėjo visai kitoks darbas ir kūrybiškumo, savęs ieškojimas, savo raiškos priemonių susikūrimas. Paryžiuje pamačiau save kaip menininkę-kūrėją ir patikėjau savimi, mėgavausi tuo, ką darau. Tenykštis meno pasaulis buvo pilnas nuostabių įkvepiančių parodų ir menininkų, visa tai skatino norą kurti.
ĮTAKOS
Man įtaką darė Gustavo Klimto peizažai, Tarkovskio peizažų nuotraukos ir filmai, Peteris Doigas, Anselmas Kieferis, Julianas Opie, Gerhardas Richteris, Danielis Richteris, Alexas Katzas, Davidas Hockney ir Jonas Mekas.
TAPYBA
Tapyba mane žavi galimybe paprastu teptuku ir su keletu spalvų ant balto plokščio paviršiaus sukurti savo pasaulį. Matytą vaizdą perleisti per save ir iš naujo leisti jam atgimti drobėje. Niekada nesakau, kad nekursiu kitose medijose. Menininkas atlikimo techniką pritaiko savo idėjai, o ne idėją prie pasirinktos technikos – šito išmokė Paryžius. Mano magistro diplome įrašyta, kad pabaigiau ne tapybos, o vizualiųjų menų studijas. Šalia tapybos nuolat fotografuoju, filmuoju, dirbu su tušu ir piešiniu, kol kas tai gula archyvuose, gal vieną dieną išlįs iš stalčiaus į parodų erdves.
KŪRYBIŠKUMAS
Mokslai Lietuvoje suteikė techninių žinių, kurias branginu ir iki šiol jomis remiuosi, tačiau neskatino mano kūrybiškumo. Mokslai Paryžiuje kaip tik kaip svarbiausius kėlė kūrybiškumą, suvokimą, kas yra menininkas ir meno pasaulis. Tiek viena, tiek kita mokslo įstaiga atliko svarbų vaidmenį, tačiau jei reikėtų rinktis, kuriai įstaigai jaučiuosi atstovaujanti, tai, be abejonės, Paryžiaus dailės akademijai. Ji man padėjo susiformuoti kaip menininkei, nebandydama manęs pakeisti, o padėdama atsiskleisti ir suteikdama tam visas galimybes.
GYVENIMO MOKYTOJAI
Pats gyvenimas, kuris vis naujas pamokas duoda. Kalbant apie konkrečius asmenis, tai būtų galima įvardyti tėvus. Labai myliu žirgus. Mokymasis jodinėti ir sutarti su šiais padarais, kartais labai kaprizingais, daug ko mane gyvenime išmokė ir vis dar moko. Dar mano ciucikas Dorinčius (dabartinis mokytojas, turėčiau jam būti dėkinga už beribį atlaidumą). Taip pat mano tapybos dėstytojas iš Paryžiaus dailės akademijos Dominique Gauthier ir knygos.
KITOS MENO RŪŠYS
Viskas daro įtaką kūrybai, tik ne visada galima tai konkrečiai apčiuopti. Visos meno rūšys nuolatos mane supa. Ar tiesiogiai susieju savo kūrybą su jomis? Ne. Nors Jono Meko filmai turėjo nemažai įtakos mano kūrybai magistro studijų metais Paryžiuje.
GAMTA
Šiuo metu man įtaką daro, skatina kurti gamta, ją ir atvaizduoju savo paveiksluose. Vaikštant gamtoje, akis užkliūna už kažko tokio (nebūtinai idealistinio, gražaus, daugiau keisto ir įdomaus), ką noriu pasiimti su savimi, bet negaliu, tuomet norisi įamžinti tą vaizdą, per kūrybą jį atkartoti vėl ir vėl, dar kartą išgyventi.
NUOMONĖS
Reikia suvokti, kad kiekvieno nuomonė yra subjektyvi, taip pat ir mano pačios, mano kūrybos atžvilgiu. Patinka, kai kito pasisakyme ar meno kritiko tekste aptinki tai, ką pats nujautei, bet nebuvai sau įsivardijęs tiksliai iki galo. Kartais būna, kad apie tai net nepagalvoji, o štai kitas asmuo įdomiai pastebėjo. Tuomet mąstai apie tas įžvalgas, kai kurias tikslesnes, nei pats buvai mintyse apčiuopęs, o kitas visai netikėtas, ir visa tai vėl sugrįžta ir susilieja su tolimesne kūryba. Kartais net tampa vienu iš naujų atspirties taškų, o kartais praeina pro šalį ir pasimiršta.
ŠIUOLAIKINĖS TECHNOLOGIJOS
Šiuolaikinės technologijos ir padeda kurti, ir baisiausiai blaško. Tai padeda skleisti kūrybą beribėse platybėse, pritraukti žiūrovą, pirkėją ar įdomų projektą, gyventi iš meno ir menu, tačiau kartu reikalauja laiko ir dėmesio.
KULTŪROS SITUACIJA LIETUVOJE
Po truputį artėjame link modelio, kad menas tampa patrauklia laisvalaikio praleidimo forma visuomenėje. Labai ačiū MO muziejui, kuris daug prie to prisideda. Taip, pas mus nėra pasaulinio masto parodų, o jei ką atveža, tai būna eskizai, bet turime puikią progą patys pakeliauti po pasaulį ir aplankyti didžiąsias parodas. Jei kažko trūksta, tai puiki proga patiems užpildyti tas spragas, įnešant savo dalį į meno pasaulį.
KŪRYBA – DARBAS AR POILSIS
Kūryba ir poilsis, ir malonus darbas vienu metu. Kai darai tai, kas patinka, vienu metu ir išsikrauni, ir įsikrauni naujos energijos. Tačiau visa, kas susiję su kūrybos viešinimu, eksponavimu ir t.t., tai jau yra darbas. Nuo meno ilsiuosi šokdama, dainuodama, grodama, vaidindama, bendraudama, lėkdama ant žirgo nugaros per laukus.
KŪRYBINĖ DIENA
Ideali kūrybinė diena: ryte pasivaikštau gamtoje, grįžusi į studiją, skiriu valandą ar dvi kompiuteriniams darbams sutvarkyti, o nuo 13 iki 18 val. tapau. Vakare pasineriu į visokias kitokias veiklas.
Dažnai pasitaikanti diena: visokie reikalai ir atsiradę buities trukdžiai pavagia tą dieną iš manęs. Kai tokių dienų pasitaiko virtinė, būna, kad tapau ir iki 23 val., užpykusi ant savęs, jog kurį laiką nieko gero nenuveikiau, o tas laikas praėjo ir dingo paskendęs kasdienybės akimirkose. Kūrybai skiriu iki 4–5 valandų per dieną, nes po to pradedu tapyti automatiškai, nejautriai, ir tai man nepatinka. Kūrybingiausias metas yra nuo pietų iki vakaro. Kūrybine krize apibūdinčiau tai, kai nebelieka įkvėpimo. Kol kas ta krizė nebuvo atėjusi. Mano kūryba nuolatos banguoja, ir tai yra dalis mano kūrybos proceso. Būna, kuriu tris mėnesius, pusę metų nekuriu, vėl kuriu pusę metų, vėl tris mėnesius nekuriu. Tuo metu blaškausi po gamtą, po įvairias veiklas. Tai padeda persikrauti ir naujai pažvelgti į kūrybą, kitaip prisiliesti prie drobės. Mano darbų serijos atspindi šias bangas – naujas kūrybos laikas, nauja serija.
MENAS IR PINIGAI
Menas ir pinigai yra ir susiję, ir nesusiję dalykai. Mano kūrybai įtakos nedarė tai, ką žmonės perka ar renkasi, tai arba eina drauge tuo pačiu keliu, arba ne. Kuriu tai, ką man norisi, ir džiaugiuosi, jei tai žmonėms patinka ir juos žavi. Pagal užsakymus nekuriu, nebent retais atvejais, kai tai visiškai sutampa su mano tapymo objektu ir pačia mano kūryba. Kita vertus, menas yra viena iš verslo sričių, kur pasaulį valdo pinigai ir meno kūriniai yra kaip viena investicijos formų.
KŪRYBOS TIKSLAS
Tapau, nes patinka, nes norisi. Tapau dėl savęs, nes noriu pamatytą vaizdą atkartoti begalę kartų, pasiimti jį su savimi ir vėl patirti. Parodas rengiu, nes noriu pamatyti savo darbus kitoje erdvėje, pamatyti bendrą kūrybos vaizdą ir nuo to atsispyrusi eiti toliau. Pagrindiniu tikslu apibūdinčiau nuolatinį augimą, judėjimą – it upės tekėjimą, tiek kūryboje, tiek menininko kelyje. Šiuo metu tyrinėju Lietuvos peizažą, jo skirtumus ir panašumus. Anksčiau tyrinėjau vaikystės prisiminimų peizažus, vienu metu, išvykus į Saari rezidenciją Suomijoje, tyrinėjau tenykštį vietinį peizažą. Domina užteršto peizažo tema, miesto peizažo tema.
KŪRYBINIAI NUOTYKIAI
Vienas įsimintiniausių – nutapiau darbą, kuris man be galo patiko, atrėmiau į stalą džiūti ir eidama pro šalį su kitu paveikslu jį užkliudžiau. Jis žiebėsi kaip sumuštinis su sviestu tiesiai ant žemės gerąja puse. Stovėjau išpūtusi akis ir spoksojau, ir pakelti bijojau. Ačiū Dievui, tik trupinukų prie jo prilipo, kuriuos su pincetu rankiojau pusę dienos.
Kitas nuotykis: nutapiau darbą ir man jis labai nepatiko, sugalvojau jį sunaikinti ir baltai užtapyti, o tuomet ką nors naujo ant viršaus. Niekingo proceso įkarštyje sustojau ir pamačiau, koks gražus darbas išėjo, ant pievos krito baltas rūkas (balti dažai, kuriais ketinau visą darbą užtapyti), pro kurį vos vos matėsi horizontas, seno paveikslo likučiai. Tai taip ir palikau, dar cilindro kontūrus pripiešiau, ir išėjo vienas gražiausių darbų.
Pamatyti M.Ganusauskaitės darbus galima verslo centre „k29“, kur vyksta jos kūrybos paroda „Gamtovaizdis“.