Kamilė Žičkytė
SHELL-TER
Lietuvos nacionalinis dramos teatras
(Gedimino pr. 4, Vilnius)
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Menininkų duetas Romualdas Krężelis ir Monica Duncan į Lietuvą atvyko iš skirtingų pasaulio taškų: Monica – iš Niujorko, Romualdas – iš Berlyno. Balandžio pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengę kūrybines dirbtuves, menininkai išsirinko keturis aktorius, kuriuos pakvietė dalyvauti spektaklyje-instaliacijoje, projekto tema – namai. Prieš visiškai uždarant teatrą rekonstruoti, Mažosios salės scenoje įvyko „Shell-ter“, viena paskutinių šio sezono Jaunųjų kūrėjų programos premjerų.
Spektaklio dailininkė Ona Juciūtė erdvę kuria iš nebenaudojamų milžiniškų reklaminių tentų, didelių smulkiai pintų plastikinių maišų, įvairių formų tuščiavidurių medinių dėžių, scenos grindis padengia blizgia, vandens atspindį primenančia medžiaga. Scenoje – režisierių sąjungininkai: aktoriai Jolanta Dapkūnaitė, Karolis Legenis, Fausta Semionovaitė ir Iveta Raulynaitė.
Tarsi suvienydami teatre jau prasidėjusias statybas ir meninę jo paskirtį, spektaklio kūrėjai bando konceptualiai, bet kartu asmeniškai pasakoti, kas jiems yra namai, kokie daiktai ar žmonės kuria namų pojūtį, kas suteikia saugumo jausmą. Vienam namai telpa į kuprinę, kitam – į mylimąjį. Aktoriams tyloje iš savo kūnų konstruojant figūras, krebždant plastikiniuose krepšiuose, lakoniškai pasakojant kiekvieno iš aktorių gyvenamosios vietos trajektorijas ar ekrane projektuojant vaizdus, kaip originaliai aktorių ketvertukas užpildo jūros kriauklių ertmes, paliekama daug erdvės interpretacijai.
Tuomet žiūrovas gali arba savotiškai medituoti, stebėdamas ypač išlaikytą ir išplėstą spektaklio tempą, arba, nepasidavęs konceptualiam ir sunkiai išskaitomam spektaklio pradui, jį tiesiog ignoruoti. Juk turiniu ir prasme neužpildytas paprastumas tiesiog darosi primityvus, spektaklis užsitęsia ir tampa hermetiškas. Ir jau darosi nesvarbu, ką susirinkusiems žiūrovams kūrėjai pasakoja po spektaklio vykusioje diskusijoje.
Rekomenduojama šiuolaikinio meno centrų ir galerijų lankytojams.
Nerekomenduojama veiksmo mėgėjams.
Domo Rimeikos nuotr.
AŠMENYS
Apeirono teatras
(Turgaus g.16 / Tiltų g. 12, Klaipėda)
Repertuarą sekite http://www.apeirontheatre.net
Visais laikais ir visose kultūrose moterų kultūrinė, socialinė, ekonominė ir politinė padėtis buvo akivaizdžiai žemesnė. Hierarchinius patriarchalinius santykius, egzistuojančius nuo pat žmonijos pradžios, teigia ir Šventasis Raštas. Tad visai nekeista, kad teatro scena taip pat ilgą laiką buvo vieta, kurioje moteris nebuvo lygi vyrui, jautė nuolatinę diskriminaciją, o jos kūryba nebuvo pripažįstama ir vertinama. Feministinės idėjos į teatrą pradėjo veržtis tik XX a. 8–9 dešimtmečiais JAV ir Vakarų Europoje. Žinoma, Lietuvą dėl politinių aplinkybių jos pasiekė daug vėliau.
Tuoj minėsime dešimt metų nuo pirmosios uostamiestyje įkurto Apeirono teatro premjeros. Per tiek metų teatras pristatė dar bent dvidešimt stipresnių ar silpnesnių spektaklių. Poetinis veiksmas – taip premjerinį savo kūrinį pristato spektaklio kūrėjos / aktorės Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. Spektaklyje „Ašmenys“ skamba lietuvių poetės Birutės Pūkelevičiūtės laisvamaniškumu ir feministinėmis tendencijomis pasižymintys eilėraščiai iš 1952 m. publikuoto rinkinio „Metūgės“.
„Ašmenys“ turi meditatyvią, rytietišką pusę, kuriai skambesį suteikia Sauliaus Petreikio kurti muzikiniai peizažai. Spektaklio-ritualo tempas lėtas ir kartais net romantiškas: iš pradžių stebime nuo lubų krentančius smėlio krislus, vyksmo finale – žvakių liepsnas, plevenančias salės skliautuose ir arkose. Menininkės eilėraščius iliustruoja ir kiek radikaliau: žaidžia aštriais peiliais, iš pradžių smeigusiais aktorėms akis, paskui padus, pirštus pjausčiusiomis geležtėmis, moteriškumą simbolizuojančios vištos mėsgaliais, gyvybę ir visa ko pradą – kiaušiniais.
Visai nesaldžią poeziją aktorės pildo ir asmenine patirtimi: vienai jų prisiminus studijų metais išgirstą pajuoką apie moterį, norinčią būti režisiere, spektaklis tampa ir pačių kūrėjų feministiniu manifestu. Režisierė G.Gudelytė sukūrė komerciškai rizikingą, kiek pretenzingą, agresyvų, visomis prasmėmis aštrų ir reikalingą, moters pozicijai atstovaujantį spektaklį.
Rekomenduojama feministinio teatro mėgėjams.
Nerekomenduojama į teatrą einantiems kaip į šventę.
SAPNAVAU SAPNAVAU
Valstybinis jaunimo teatras
(Arklių g. 5, Vilnius)
Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt
Lietuva visoje Europoje garsėja savo žiauriomis bausmėmis ir itin dideliu įkalintų asmenų skaičiumi. Prieš kelis mėnesius išleistas naujas kalėjimo reformos įstatymas: sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės nuteistieji iki gyvos galvos galės prašyti po 20 metų įkalinimo, taigi daugiau kaip šimtui iki gyvos galvos Lietuvoje kalinčių nuteistųjų atsirado viltis grįžti į laisvę. Tam tikra prasme ši viltis nuteistuosius sulaiko nuo degradacijos.
Valstybinis jaunimo teatras sezoną baigė bene metus trukusio dokumentinio projekto „Sapnavau sapnavau“ premjera. Režisierė Kamilė Gudmonaitė, dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir kompozitorius Dominykas Digimas sukūrė pokalbį, į kurį yra pakviestas žiūrovas, savanoriškai prie spektaklio kūrimo prisidėję nuteistieji iki gyvos galvos ir aukų artimieji. Nė vieno jų nesutinkame: „Salėje 99“ ratu susėdus keliems dešimtims žiūrovų, išjungiamos šviesos, tuomet jau lydimi muzikos ir garsų, mintyse keliaujame Lukiškių kalėjimo labirintais, klausome nuteistųjų ir aukų artimųjų liudijimų. Taigi žmogiškojo ryšio paieškos vyksta tamsoje.
Spektaklis nepatogus tiek formos, tiek temos prasme. Didelė dalis visuomenės smerkia nuteistąjį dėl jo elgesio padarinių, bet visuomenei neužtenka kantrybės pažinti ir įvertinti priežastis, socialines, istorines, psichologines, kultūrines traumas, dėl kurių šis žmogus pasiekė kritinį tašką ir padarė nusikaltimą. Spektaklio herojai pasakoja apie vaikystę, pomėgius ir lemtingus nusikaltimus, jie juokauja, prisimena laisvėje likusią šeimą – „Sapnavau sapnavau“ dramaturgija konstruojama iš realių pasakojimų ir citatų.
Spektaklio kūrėjų misija prakalbinti nuteistuosius sveikintina, tačiau, ar norėdami įsiklausyti ir išgirsti, jų neheroizuojame? Kaip neprarasti moralinio jautrumo ir, pradėjus dialogą, nesumenkinti aukos artimųjų jausmų ir skausmo? Juk, sugriovę savo gyvenimą, nuteistieji savanaudiškai į prarają nusitempė ne tik auką, bet ir minią jo artimųjų. O jiems juk vilties susigrąžinti prarastąjį jau nebėra.
Rekomenduojama socialinėms temoms neabejingiems žiūrovams.
Nerekomenduojama tradicinio teatro mėgėjams.
