Rašė Goda Dapšytė
Vilniuje gyvenanti ir kurianti režisierė Yana Ross – įvairiapusė asmenybė su itin spalvinga biografija, kuri driekiasi nuo sėkmingos televizijos karjeros Niujorke iki prestižinių Skandinavijos, Lenkijos ir Vokietijos teatrų scenų. Tačiau jau daugiau nei dešimtmetį Y.Ross vis sugrįžta į Vilnių, kurį vadina namais.
Lenkiškų, ukrainietiškų ir žydiškų šaknų turinti, Latvijoje užaugusi, teatrą Maskvoje, GITIS, ir Jeilio universitete, Niuheivene studijavusi poliglotė režisierė buvo pirmoji moteris, sukūrusi spektaklį garsiajame „Volsbühne“ teatre Berlyne. Lietuvoje ji tapo pirmąja (ir kol kas vienintele!) moterimi, už režisūrą apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Tiesa, jos spektakliai nėra, kaip sakoma, tvarkingai sušukuoti. Y.Ross renkasi šiuolaikiškas, skaudžias, nepatogias ir nemalonias temas, kurias neretai perteikia savitai interpretuodama dramaturgijos klasikus. Todėl jos publika neretai pasiskirsto bent į dvi stovyklas, kad ir kur tai būtų: Norvegijoje, Islandijoje ar Lietuvoje. Nemažai kritikų ir publikos diskusijų kelia spektakliai, kuriuos Vilniaus teatruose galima pamatyti ir šį sezoną: „Mūsų klasė“, „Trys seserys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ar „Vienos miško pasakos“ (Valstybinis jaunimo teatras).
Pastaruosius penkerius metus ji sėkmingai dirbo Skandinavijos ir Lenkijos teatruose (tiesa, vis sugrįždama į Lietuvą), o nuo šio rudens, kaip viena iš aštuonių kviestinių, nuolat reziduojančių menininkų trejiems metams apsistos Ciuricho miesto teatre. Prieš režisierei išvykstant į Šveicariją, susėdome pasikalbėti apie plačią jos kūrybinę geografiją, teatrą ir trauką Lietuvai.
– Tavo ankstyvojoje biografijoje, be teatro studijų Maskvoje, mirga tokie pavadinimai kaip CNN, HBO „E! Entertainment“ ir panašiai. Kaip tai nutiko?
– Kai man buvo septyniolika, bandžiau įstoti į teatro magistrantūros studijas Jeilio universitete. Atėjau su kažkokiais popieriais, portfolio, kaip man tada atrodė – su viskuo. Man pasakė, kad magistrantūros studijoms gal dar ankstoka, jog būtinas aukštasis išsilavinimas, reikia būti jau kažką nuveikus. Dėl savo maksimalizmo ir naivumo tuomet dar nelabai supratau jų sistemą ir man pasirodė, kad tai yra viskas, kad gyvenimas baigėsi, o teatro mokyklos durys man užtrenktos. Tuomet aš žiauriai supykau ir pasakiau sau: na, kiek ten tam teatre telpa, kokie 500 žmonių, tada aš eisiu ten, kur auditorija – 5 mln. Ir tai tikrai buvo įdomus kelias.
Man pasisekė: vis pavykdavo atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kai baigiau kino ir televizijos studijas, pirmas darbas, kurį man pasiūlė, buvo pavaduoti susirgusią prodiuserę filmuojant Niujorko madų savaitę. Prodiuserės, kurią pakeičiau, liga užsitęsė, tad vėliau teko vykti į Milaną, Londoną ir pagaliau – į Paryžių. Taip ir užsikabinau. Tas ritmas, dirbant Niujorko kino kompanijoje, televizijoje, kai tau dvidešimt, svaigina. Dirbau tarptautinėje įmonėje, kuri kūrė filmus ir laidas įvairiems televizijos kanalams, tokiems kaip BBC, CNN, HBO ir t.t. Matyt, tada ir užsikrėčiau tuo virusu: labai norėjosi keliauti, pažinti naujas kultūras, sutikti naujus žmones. Atsidūriau Pietų Afrikoje ir valgydama saulėje džiovintus vikšrus supratau: toks gyvenimas – jėga!
Tačiau, kita vertus, gyvendama tokį gyvenimą, negali labai mylėti savo namų. Negali būti nei namisėda, nei intravertu. Turi norėti nuolat kažkur keliauti, viskuo domėtis. Man tuo metu tai tiko. Yra toks angliškas posakis: „The world is your oyster!“ („Pasaulis – tavo austrė“). Tikrai taip! Visos tos klišės, kad jei nori, Amerikoje gali viską, tiesa. Jei esi talentingas, Niujorke gali pasiekti ko nori. Galiu palyginti tai su Anglija. Aš beveik metus gyvenau Londone. Ten viskas atvirkščiai: turi turėti pažįstamų, užnugarį, rekomendacijų. Niujorke gali ramiai atsiliepti į bet kokį skelbimą ir darbo pokalbio metu būsi vertinamas toks, koks esi, gali įrodyti, kad tu gali. O Londone gali belstis iki mėlynių ir neprisibelsi. Amerikiečiai pasitiki ir leidžia tau įrodyti, ką gali, atskleisti savo talentą, galimybes ir užsidirbti vardą. Tačiau yra ir kita pusė – tas darbas turi tapti tavo gyvenimu. Tu neturi laisvalaikio, neturi savaitgalių, neturi laiko sau. Ta formulė, kad finale didysis kapitalas tave išnaudoja, – teisinga. Tu tampi tuo skruzdėliuku, kuris tarnauja. 8 val. ryto jau būdavau vietoje, o namo grįždavau tik apie 10 val. vakaro, savaitgaliai irgi dažniausiai buvo skirti darbui. Žinoma, kai tau 20–28 metai, tuomet tai atrodo nuostabu. Vėliau pradedi galvoti gal kiek kitaip.
– Teko girdėti, kad pakeisti gyvenimo stilių tave paskatino 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai.
– Tai buvo šokiruojantis ir sunkus momentas. Tuo metu mes tikrai galvojome, kad prasidėjo trečiasis pasaulinis karas. Mes sustingę su kameromis prie langų gaudėme kadrus. Skambino iš CNN filialų Londone ir Paryžiuje, gyvai viską transliavome.
Tai padėjo suvokti žmogiškumo esmę: esi reikalingas kitam žmogui. Vienas esi niekas. Buvo labai gražu žiūrėti, kaip oriai ir santūriai niujorkiečiai išgyveno tą dieną. Niujorkui būdinga unikali triukšmo kakofonija, o tą dieną garsas dingo. Buvo labai labai tylu, nevažiavo mašinos, o žmonės tiesiog ėjo per visus tiltus nubarstyti pelenais.
Man tai padėjo iš naujo save perkrauti, perprogramuoti. Susimąsčiau, kad gal nereikia man tos 5 mln. auditorijos? Gal užtenka tiek, kiek gali matyti priešais save? Tai mane ir sugrąžino prie teatro. To amžino meno, kuris mums leidžia būti kartu. Manau, kad tai yra unikali patirtis, kai sėdi teatro salėje greta kito žmogaus. Tai veikia kaip virusas. Mes kažkaip sugebame įsijungti į bendrą energetiką. Juk kiekvieną vakarą rodomas tas pats spektaklis – kitoks. Kodėl? Dėl žmonių – aktorių ir žiūrovų. Tai mane be galo gąsdina, bet kartu ir provokuoja.
– Sakei, kad Londone reikia belstis, Niujorke gali tiesiog ateiti, o kaip Vilniuje? Tavo pirmoji premjera Lietuvoje įvyko dar 2007 m. Likai čia, ir atrodo, ilgai ir kantriai dirbai.
– Aš mokiausi. Taip, man 45-eri, tačiau teatre aš dirbu tik vienuolika dvylika metų. Aš vis dar jauna režisierė! (Prašome nediskriminuoti!)
Pirmas impulsas atvykti į Lietuvą buvo pažintis su Oskaru Koršunovu, dar Amerikoje. Apie Lietuvos teatrą nemažai žinojau iš paskaitų Jeilio universitete, į kurį vis dėlto įstojau baigusi darbą televizijoje. Amerikos teatro elitas puikiai žino Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, O.Koršunovo spektaklius. Žinoma, galima juokauti, kad Lietuvą garsina krepšinis ir teatras, bet Lietuvos teatras iš tiesų yra žinomas.
Man norėjosi pabėgti iš Niujorko, nes ten kurti tokį teatrą, kokį aš įsivaizduoju, – neįmanoma. Man reikia laiko ir erdvės eksperimentams, svarbu, kad aktoriai veiktų kaip ansamblis. O Amerikoje arba kuri konvejerio principu: statai penkis šešis spektaklius per metus ir dar kur nors dėstai, arba turi būti turtingos šeimos paveldėtojas ir už savo lėšas gali eksperimentuoti. Todėl Vokietija, Lenkija, Lietuva, Skandinavija man tapo traukos centrais. Kur šiauriau, ten geriau, arba pagal mano vyro (aktoriaus Algirdo Gradausko – red. past.) teoriją – kuo blogesnis oras, tuo geresnis teatras.
Dėl Lietuvos man taip pat pasisekė. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet yra toks jausmas, kad man buvo lemta čia atsidurti. Atsimenu, pabendravome su Oskaru, ir jau tada aš viduje giliai žinojau, kad man reikia į Lietuvą. Negalėjau paaiškinti, kodėl – kažkas užėjo.
O dėl kantraus darbo, tai man reikėjo erdvės ir praktikos. Mano pirmasis pastatymas – Elfriede’s Jelinek „Bembilandas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – buvo faktiškai savižudiška misija. Man, pradedančiai režisierei, davė didžiąją sceną, leido statyti galinčią pasirodyti beviltiška pjesę, kuri net ne pjesė, o politinis manifestas… Didžiojoje scenoje E.Jelinek kūrinius iš visų pasaulio scenų, na, gal dar Vienoje, iš kurios ji pati kilusi, būtų galima statyti, nes visur kitur jos pjesės statomos kamerinėse erdvėse, siauram publikos ratui. Aš maniau, kad mane po premjeros čia užmuš ar bent bandys tai padaryti. Bet buvau rami, nes turėjau bilietą atgal į Niujorką, todėl ėjau va bank.
– Bet likai čia ir gyveni Vilniuje jau gerus dvylika metų.
– Man atrodo, kad tai puiki vieta gyventi. Miestas – gražus, ne per didelis ir ne per mažas, pilnas veiklos, muzikos, teatro, gamtos, žmonių. Vis dar nežiauriai brangu, vis dar įkandama. Na, čia tikrai gerai.
Šiuo metu vis daugiau laiko praleidžiu Ciuriche ir man labai trūksta Lietuvos. Aš nuolat lyginu. Kad ir kur nuvykčiau, visada grįžtu į Vilnių ir mano nuomonė nesikeičia – čia geriau.
“Salka Valka”. Reykjaviko miesto teatro archyvo nuotr.
– Esi sakiusi, kad tavo namai ten, kur geras teatras. Pastaruosius penkerius šešerius metus daugiausia kūrei Skandinavijoje. Ar ten tikrai toks geras teatras?
– Ten labai geri aktoriai. Man, kaip režisierei, tai labai svarbu, nes tai suteikia man gerų galimybių. Švedų, islandų aktoriai labai jaučia pasaulį, jie daug keliauja. Jų teatro sistema bent dešimt metų išdirbusiems aktoriams leidžia pasiimti metų trukmės kūrybines atostogas ir tiesiog keliauti, neprarandant nei atlyginimo, nei darbo vietos. Jie taip profesiškai tobulėja. Ir tai labai jaučiasi, jie puikiai orientuojasi tarptautiniame, politiniame, skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, jie tikrai nemažai žino. Iš esmės ten teatrų sistema panaši kaip čia: yra valstybiniai ir nepriklausomi teatrai, festivaliai, aktyvi teatro bendruomenė. Kaip jau sakiau, kuo blogesnis oras – tuo geresnis teatras.
– Tačiau, kita vertus, šaltų kraštų visuomenėms būdingas konservatyvumas, o tau būdinga jas erzinti.
– Na, ne visi skandinavai konservatyvūs. Bet, žinoma, visur egzistuoja tabu. Toks mano variklis: aš visada nagrinėju tas temas, kurios visuomenei nemielos.
– Kaip randi tų temų naujose šalyse?
– Na, pavyzdžiui, šiuo metu jau pradėjau dirbti Šveicarijoje. Premjera – dar tik po pusės metų, bet jau vyksta kūrybinės dirbtuvės. Aiškinamės, o ką gi veikė šveicarai Antrojo pasaulinio karo metais. Nagrinėjame neutraliteto klausimą. Švedai buvo neutralūs, šveicarai – neutralūs. Kas yra tas neutralumas? Kodėl jų gyvenimas taip smarkiai pagerėjo po karo? Kas yra tas vadinamasis Šveicarijos stebuklas?
Kai antrą kartą kūriau Islandijoje, spektaklyje „Salka Valka“ pagal garsaus islandų rašytojo, Nobelio premijos laureato Halldoro Laxnesso romaną nagrinėjome kitą neliečiamą temą – pedofiliją.
– Nedeportavo tavęs po to?
– Ne, bet malkų gavau normaliai. Žmonės išeidavo iš salės, rašė raštus. Buvo pora itin piktų recenzijų, viešų teatro bendruomenės narių pasisakymų, kad negalima taip interpretuoti islandų klasikos.
– Nevienareikšmių reakcijų sulaukė ir Lietuvoje tavo sukurtas spektaklis „Mūsų klasė“. Tačiau, nepaisant pareiškimų spaudoje, ir ne tik, kad „negalima taip kalbėti apie holokaustą“, tapai pirmąja moterimi, apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už režisūrą. Kaip jautiesi?
– Mano karjera taip susiklostė, kad apie buvimą moterimi režisiere neteko daug galvoti. Tačiau kai atsitinka toks dalykas, kaip, pavyzdžiui, apdovanojimas, ir suvoki, kad esi pirma, susimąstyti tenka.
Manau, kad reikia skatinti kitus ir kitas dirbti savo darbą ir neliūdėti. Pasaulis smarkiai keičiasi, ir labai malonu tuose pokyčiuose dalyvauti. Švedijoje mano aktoriai vyrai ir moterys visiškai lygiavertiškai po repeticijų eina prižiūrėti savo vaikų, o kartais vyrai net aršiau kovoja, kad galėtų laiką leisti su vaikais. Tačiau štai Ciuriche neseniai teko dalyvauti moterų mitinge, ir eiti per visą miestą su ta didžiule banga. Šveicarijoje teisė balsuoti moterims buvo suteikta tik 1971 m.
Kai vaikščiodama Ciuricho gatvėmis pamatau vyresnio amžiaus moterį, bandau įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi žinodama, kad dalį gyvenimo ji neturėjo teisės balsuoti ir oficialiai nebuvo laikoma visaverčiu žmogumi.
– Tai kaip tada tave šveicarai suviliojo išvykti ten dirbti trejiems metams? Po visų kelionių po Skandinaviją, Lenkiją ir sugrįžimų į Lietuvą, dabar esi įsipareigojusi Ciuricho miesto teatrui trims sezonams.
– Faktiškai išteku. Mane šis įsipareigojimas labai gąsdina, bet pagalvojau, kad ir tai reikia išbandyti. Dirbsiu ne viena, teatras tiems trims sezonams subūrė aštuonių stiprių menininkų komandą, kuri formuos pokalbį su žiūrovais ateinančius trejus metus. Ciuricho miesto teatras, „Shauspielhaus“ yra legenda dar nuo dada judėjimo laikų. Ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinių karų metais menininkai šiame teatre atrasdavo saugią vietą kurti. Tad šiame teatre nemaža kūrybinio palikimo: čia kūrė Bertoldas Brechtas, Maxas Reinhardtas ir pagaliau Christophas Marthaleris. Taigi tai teatras, turintis stiprų įdirbį ir žiūrovus, kurie yra labai daug matę. Praėjusį sezoną ten buvo galima pasižiūrėti Franko Castorfo, Ch.Marthalerio ir daugelio kitų kūrėjų darbus. Taigi man kalbėtis su tokia publika – iššūkis.
Be to, mane intriguoja šveicarų kultūra, man ši šalis dar šiek tiek mistiška. Ten nerealiai graži gamta, švaru, daugiakalbiai gyventojai, ten daug taisyklių ir nurodymų, bet jie kažkaip veikia. Įdomu, traukia.
– O kaip veikia ta kolektyvinė aštuonių meno vadovų atsakomybė? Skamba rizikingai.
– Na, mes sudarome aktyviai veikiančią meno tarybą ir diskutuodami kartu priimame sprendimus. Skamba rizikingai, nes visi esame kūrėjai. Visi esame be galo skirtingi. Trajalas Harrellas – garsus amerikiečių choreografas, šiemet atidaręs Mančesterio festivalį, Wu Tsang – translytė Los Andželo andergraundinio kino ir instaliacijų režisierė, aš ir keletas vokiečių. Mūsų visų prigimtis – kurti, taigi didžiąją laiko dalį praleisime repeticijų salėse ir dirbsime. Be to, teatre lieka Ch.Marthaleris, kaip savotiškas mūsų globėjas, ir jis pats kasmet statys po vieną spektaklį.
Teatras smarkiai atnaujino ir trupę. Kažkiek aktorių liko iš seno ansamblio, bet didžioji dalis suvažiuoja beveik iš viso pasaulio, ne visi kalba vokiškai, tad laukia itin tarptautinės patirtys. Pavyzdžiui, drauge su manimi metams atvyksta garsi lenkų aktorė Danuta Stenka. Ji kūrė vaidmenį mano režisuotame monospektaklyje „Pageidavimų koncertas“ Varšuvoje, o nuo šio sezono šis spektaklis bus perkeltas į Ciuricho miesto teatro repertuarą.
Teatras labai atviras tarptautiniams ir tarpdisciplininiams sumanymams. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad tai visiškai stabilus valstybinis, repertuarinis teatras, kuris laikosi visų tokiam teatrui būdingų principų. Tačiau jo viduje mes pasiūlysime žiūrovams labai skirtingas teatrines patirtis.
Pradėsime viską nuo festivalio rugsėjį, kuriame visi aštuoni per penkias dienas pristatysime po vieną kažkur kitur jau sukurtą darbą. Aš pristatysiu „Pageidavimų koncertą“ iš Lenkijos. Taigi žiūrovai galės rinktis: ar eiti žiūrėti monospektaklio, ar šokio, ar kino. Aš tai norėčiau būti žiūrove šitam teatre.
– Ką tuomet rinktumeisi? Ar pati vis dar vaikštai į teatrą? Ar vis dar gali būti žiūrove?
– Bangomis. Man sunku žiūrėti kitų spektaklius, kai pati repetuoju. Tuo laikotarpiu aš taupau energiją ir net jei ką nors žiūrėčiau, man greičiausiai nepatiktų, manau, tai normalu. Bet kai nedirbu, tai tikrai stengiuosi dalyvauti.
Tiesa, pastebiu, kad kiną man vis sunkiau žiūrėti nei spektaklį. Žiūrėdama kiną, matau, kaip dirba aktoriai, kaip veikia muzika, stebiu montažą. Tai keista, nes senokai nebedirbu šioje srityje. Teatre veikia gyva energija, todėl ten viskas kitaip. Jei žiūriu gerą Romeo Castellucci, Ch.Marthalerio ar F.Castorfo spektaklį, net jei ir blogą F.Castorfo spektaklį, vis tiek mane veikia. Net jei žinai, kad nebus gerai, ir kodėl nebus, vis tiek gali žiūrėti 5 valandų spektaklį ir žinai, kad bus trys genialios scenos, ir dėl to verta.
– Be visų darbų ir kelionių, prieš metus ėmei vadovauti režisūros magistrantų kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokia, tavo akimis, ta jaunoji mūsų teatro karta?
– Čia jums, teoretikams, reikia viską sudėlioti į lentynas. Man atrodo, kai pradedame žmones skirstyti kartomis ar lytimis, prarandame tai, ką turime geriausio: esame teatro bendruomenė, esame gyvi ir galime bendrauti, palaikyti vieni kitus ar susimušti, bet tai taip pat gyva kraujotaka. Žinoma, kad kartos keičiasi, ir gerai, kad keičiasi, nes turi keistis. Bet čia stebuklo nėra. Jei sugebi sukurti gerą spektaklį, o tai be galo sunku, tai bus eilės tavęs laukiančių. Tikiu, kad jaunimas puikiai tai darys, juos gaudys teatrai iš viso pasaulio ir vėl galėsime didžiuotis savo žvaigždėmis. Dėl to, kad Lietuvoje – stipri kultūra. O režisieriai niekur nedings, nes kaip kariuomenėje, taip ir teatre, turi būti žmogus, kuris veda į priekį.
– Kai pasibaigs tavo įsipareigojimas šveicarams, ar grįši į Lietuvą?
– Aš net nepasakyčiau, kad aš išvažiuoju. Amerikoje yra tokia sąvoka „bycoastal living“, kai gyveni Niujorke, o darbas – Los Andžele. Tai mano bycoastal dabar bus Lietuva–Šveicarija, vienoje pusėje jūra, kitoje – ežeras. Why not?
