Rašė Marijus Gailius
Kristina Sabaliauskaitė
Petro imperatorė (I)
Baltos lankos, 2019
Kaip žinoma, aptardami naujausią K.Sabaliauskaitės romaną, realiai komentuojame pasaulinio lygio meną. Angliškai parašytų istorinių romanų išleidžiama tiek ir tiek, bet neretam prakutusiam ir rinkose prasisukusiam autoriui kitąkart sėdant prie balto lapo, norėtųsi pirmiausia pasiūlyti pasikonsultuoti su K.Sabaliauskaite.
Nes „Silva rerum“ tetralogijos autorės rašymas – jau etalonas. Bent jau mūsų kraštuose. Nors naujo kūrinio pasirinktą objektą ir temą iš pradžių vertinau kiek skeptiškai, rašytoja nuginkluoja pačiu tekstu.
Žinoma, galime suabejoti, kodėl autorei parūpo kažkokia svetimos šalies imperatorienė, kad ir kilusi iš Lietuvos, jeigu turime savo kilmingųjų ponių. Tokia nuostata – spąstai. Lietuvių kilmės carienės gyvenimo istorija prozininkės užrašoma anapus tautos ir net laikmečio – ši istorija yra universali moters padėties tamsiais (ir šviesėjančiais) laikais metonimija.
Be to, labai drąsiai išpildyta. Apsišarvavusi solidžiu istoriniu kontekstu, autorė leidžiasi istorinių figūrų likimus nešti sraunia savo vaizduotės tėkme. Todėl viskas XVIII a. pradžios pasaulyje sodru ir tiršta: girtuoklystės, prievarta, žiaurumai. Palyginti su šiais laikais, toje praeityje beveik niekas nebeatpažįstama, bet vis tiek artima.
Išgyventi praėjusius laikus lyg šiandien – didelio talento suteikiama galimybė. Todėl nors K.Sabaliauskaitės prozoje įvardijamas aplinkybes knieti tikrinti, tenka susitaikyti ir pasitikėti, nes: a) faktų tiesiog per daug juos įvertinti ne mokslininkui, b) pasakojimas toks gyvas ir įtraukus, kad savaime patiki jo menine tiesa.
Nežinau, koks turėtų būti tokios istorinės prozos moralas. Tikriausiai tas, kad dar visai neseniai mūsų gentis gyveno visiškoje chujnioje, dažnai patirdama daug gniuždančių bliadtsvų (sąvokos – iš romano). Tai todėl dabartiniai laikai – geriausi laikai žmogui, žmogaus laisvėms ir žmogiškumui. Tai todėl privalome tai vertinti ir saugoti.
Na, ir dar reikia tikėtis, kad romaną įvertins rusai. Įtariu, kad šis lietuviškai užrašytas tekstas pirmiausia skirtas Rusijos Federacijos rinkai, tikintis vertimo. Tik rimtas klausimas, ar nepasirodys rusų leidėjams lietuvių autorė pernelyg kontroversiška ir įžūli, nors išleidę šitą knygą rusai turbūt patys blaiviau prabiltų apie savo istoriją, užuot mitę pašvinkusiais imperialistinės šlovės ir galybės mitais.
Tuomet rašytoja taptų lietuvių kilmės rusų kultūros imperatore. Tik nujaučiu, kad rusų angažuoti kritikai knygą pirmiausia vis tiek išprievartaus.
Ir kaip netiesiogiai pasufleruotų pats K.Sabaliauskaitės tekstas: iš rusų tai nebūtų nieko naujo.
Deborah Levy
Karštas pienas
Balto, 2019
Vasaros pabaigoje į rankas pakliuvo malonus netikėtumas. Būtų buvę dar geriau tokią knygą atsiversti vasarai prasidėjus, per didžiąją birželio kaitrą, taip sukalibruojant ispaniškus orus Lietuvoje su paties skaitinio atmosfera ir topografija: juk veiksmas vyksta kurortinėje Ispanijos vietovėje Almerijoje.
Bet „Karštas pienas“ nėra atostogų romanas – tai išradinga dukters ir motinos santykio studija. Taip knyga ir pagal pavadinimą, ir pagal objektą primena Lietuvoje plačiai skaitomą Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“. Verta palinkėti ir „Karštam pienui“ tokio mūsų auditorijos susidomėjimo.
Nes vaizduojama 25 metų jaunos moters padėtis veikiausiai rezonuos su dažnos skaitytojos patirtimi (juolab kad absoliuti dauguma romanų skaitytojų yra moterys). Situacija ganėtinai tipiška, bet retai atpažįstama ir juolab artikuliuojama: pagrindinės veikėjos Sofijos motina prisigalvoja įvairių negalavimų, kad sukeltų savo dukters rūpestį ir taip išlaikytų ją priklausomą. Pati Sofija nuolankiai neša savo kryžių ir su motinos negalavimais tapatinasi. Kitaip sakant, net būdama suaugusi moteris ji dar neturi nusibrėžusi savo tapatybės ribų, nesugeba būti savarankiška.
Kitas kontekstas – atvykimas į elitinę ligoninę svetimoje šalyje – Sofijai atveria pasaulį dar nepatirtu rakursu. Ir ji, tarytum paauglė, imasi eksperimentuoti plėsdama savo ribas (pirmiausia, tai, žinoma, įvairiais erotiniais žaidimėliais). Pamažu veikėja ima reflektuoti vidinį pasaulį klausdama savęs, ar nėra isteriška asmenybė (suprask, ar nekartoja motinos primestų santykio modelių).
Tai labai įtraukus kūrinys, subalansuotas įvairaus amžiaus moterims, bet tinkantis ir vyrams. Mat romane ne tik nuosekliai ir intriguojančiai išpildoma moteriška tema – kūrybiška yra pati literatūrinė medžiaga, prisodrinta gyvų, dramaturgiškai nepriekaištingų dialogų ir įvairių netikėtų aprangos detalių (kaip nusirišęs maudymosi kostiumo raištelis, neužsegtas suknelės užtrauktas, vyriškų batų ant moters kojos istorija), vaizdingų pajūrio aplinkos aprašymų.
Tarytum Rolandas Barthesas veikėja pastebi: „Viskas, kas uždengta, visada įdomu. Jeigu kas nors uždengta, vadinasi, ten kažkas yra“ (p. 11). Todėl taip įdomu atidengti ir užgniaužtus moteriškosios psichės užkaborius, o skaitant svetimą istoriją ir pačiai (pačiam) susidaro galimybė mažumėlę atsidengti.
Vladas Rožėnas
Viskas gerai, aš dar jaunas
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Kasmet literatūros autoritetų išrenkamas prozos debiutas šįkart kitoks. Šalia pastaraisiais metais prozos rankraščio konkursą laimėjusių istoriko, skulptoriaus, mokytojo, teatrologės, žurnalistės, įsibrovė kino kritikas.
Bet ne profesijos skirtingumu pirmiausia V.Rožėno debiutas kitoks. Iš pastarųjų pirmosios prozos knygos konkurso išrinktųjų šis, ko gero, yra silpniausias tekstas. Jeigu pamečiui debiutavusius autorius surikiuočiau į subjektyvų reitingą, tai vietos jame pasiskirstytų daugmaž chronologiškai: Tomui Vaisetai tektų pirmoji vieta, V.Rožėnui – paskutinė.
Tikiuosi, literatūrinių debiutų kokybės kreivės smukimas žemyn nėra tendencija, o tik atsitiktinumas. Kad ir kaip būtų, šitą oficialiai aprobuotą, garbingos komisijos net iš dvidešimties rankraščių atrinktą knygą paskaityti verta. Nes jame vaizduojamas daug kam atpažįstamas tipažas – jaunuolis, kuris nori pasiekti ne ką nors kitą, o sėkmę. Ir nebūtų didelio skirtumo, ar apysakos pasakotojas norėtų praturtėti iš blokčeinų, išgarsėti instagrame ar tapti milijonieriumi per savo startuolį. Šitas tipažas atpažįstamas, nes tiesiog šiuolaikiškas.
V.Rožėno veikėjas nesivaiko turtų, o taikosi tapti sėkmės lydimu rašytoju. Tiksliau, scenaristu. Įvardytasis veikėjo tikslas ir akina gyvą pasakojimo intrigą: garsiai prodiuserei atmetus savęs ieškančio jaunuolio rankraštį, jam duodamos dvi paros pasitaisyti – pateikti naują tekstą. Tuomet pasakotojas apmąsto savo būtį ir ypač buitį, bandydamas perlipti per save – pasiekti neįmanoma. Veikėjo buitis žaisminga, o būties reikalai – drungni. Visą vakarą bandžiau sugalvoti, kodėl jaunas vyras, per prancūzišką bučinį impulsyviai palietęs merginos krūtinę, turėtų taip susigėsti, kad iki ašarų. Taip arba nebūna, arba per p(ap)rastai parašyta, kad būtų. Arba tuomet tenka sugalvoti, ką tokioje patetiškoje scenelėje pasakotojas nutylėjo. Tik tokia būsenos analizė anapus teksto jau darytųsi kita knyga (ir, deja, ne V.Rožėno).
Telieka skaitytojui išsiaiškinti, kaip per tokį trumpą laiką pasiekti sėkmę sekėsi veikėjui, užtat bent jo kūrėjas, knygos autorius, laurus pelnė. Vis dėlto laimėjęs rankraštis būtų gerokai solidesnis be patetikos nuošale nuslydusio paskutinio skyriaus, kuris apytvirtę pagrindinę medžiagą sugadino lyg po neblogai pavykusio pasimatymo su raudonomis rožėmis ir šampanu – riebus nusibezdėjimas su atsiraugėjimais, pasakotojui atomazgoje staiga didaktiškai prabilus: „Kodėl reikalaujame gyventi ekranuose, pamiršdami tai, kas aplinkui? Kodėl pamiršome paprastus dalykus, anksčiau teikusius žmonėms tiek prasmės?“ (p. 123). Iš tiesų, kodėl? Na, niekis, autorius juk vis dar jaunas – dar paaiškės.
Lukas Miknevičius
Už vėjo tuščia
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
Debiutinė poezijos knygelė pavadinta gražiu eilėraščio įvaizdžiu iš šios eilutės: „Už lango vėjas, o už vėjo tuščia“ (p. 62). Darniai vaizduojamoje erdvėje sukomponuotas gamtojautinis pastebėjimas iš karto įjungia jusles, nes rinkinyje tokio svorio meninis judesys – palyginti retas. Iš principo didžioji dalis tekstų sudaryti iš labai paprastų žodžių, minčių ir šiaip dalykų. Vietomis – išvis paprastų ir dar paprastesnių.
Kai kuriuose tekstuose netgi rimas atrodo lyg poeto mėgėjo: „nėra prasmės kartoti ištisai/ nes dieve mano pastatai/ į juostą susijungia staigiai/ kerti laukus elysses ir matai/ iki vilties gerosios kur namai/ ropoji šešto troleibuso sraigėj“ (p. 65).
Tuomet kaip toks rankraštis sugebėjo laimėti pirmosios knygos konkursą, jeigu vietomis jo poetika primena mokyklinę? Nes L.Miknevičiaus poezijoje šio to vis dėlto esti – savito subjekto judesio, laikysenos, kuri kelia simpatiją. Todėl knyga ir gera, todėl ji ir laimėjo. Kai yra sakoma, kad genialumas paprastume, tai rinkinyje pirmiausia reiškiasi paprastumas paprastume. Instagraminio narcisizmo laikais tokia nuostata netgi išskirtinė, nes subjektas garsiai nesiskelbia, viešai nesiskalbia, o tik nuolankiai ir rezervuotai konstatuoja: „Tokia dokumentika. / Nors jaučiausi visaip“ (p. 22).
Toks sugretinimas – vėlgi niuansuotai organizuota pajauta. Tokių knygoje yra, nors neretai stipriausi įvaizdžiai ataidi pripažintų poetų, kaip Aidas Marčėnas, stilistiniais atgarsiais: „tu bandai mane guosti sakai: viskas baigsis net mudu/ aš sakau: netiesa aš kas metai kartojuos“ (p. 53).
Netikėta, kad šį kartą prasimušė tokia paprasta – tropų, parabolių, alegorijų, juvelyrinės ritmikos ir grandininių intertekstų neperkrauta knyga. Puiki alternatyva tiems, kurie pavargę nuo rimtos literatūros (nors šis debiutas jokiu būdu nėra nerimtas). Knygos raiškos ir pajautos leitmotyvą galima iliustruoti rinkinio tekstu „Koučingas“ (p. 19), kuriam įsiskaityti nereikia didelės erudicijos, o užtenka tiek, kiek pasiūloma:
Ir nieko keisto nenutiko
išvedu šunį šiandien.
Išvedus šunį nieko keisto
nenutiko vakar.
Galbūt nutiks rytoj
arba poryt –
svarbu tikėt,
taip sakant.
