Dailininkė Laura Žaliauskaitė: imituoju kompiuterį

Rašė Lina Laura Švedaitė

Laura Žaliauskaitė yra tapytoja, pikseliuojanti ir svajojanti teptuku. Jos darbai – ryškūs, kontrastingi, siužetiški, kai kurie gimę iš negalėjimo vaikščioti. Laura tiek savo stilistika, tiek likimu šiek tiek primena garsiąją Fridą, o Lietuvos meno kritikų yra vadinama geometrijos meistre.

Nuotrauka iš herojės archyvo

– Fotografuoji, dirbi kino industrijoje. Kada tave ištinka tapyba?

– Pradedu tapyti ištikta kritinių situacijų. Pavyzdžiui, esu išgyvenusi autoavariją, po kurios ilgai negalėjau vaikščioti. Tuomet šiek tiek pavirtau į Fridą.  Kai man būna blogai, dirbti negaliu – pradedu daug galvoti, norisi išreikšti tas mintis – kalbėti teptuku. Čia ir prasideda tapyba. Mano gyvenime buvo ir toks etapas, kai dirbau viename žurnale, A.Goštauto gatvėje, o pati gyvenau Kauno gatvėje ir kiekvieną dieną eidavau į darbą pėstute, kad turėčiau laiko pasvajoti apie tapybą, – tuomet neturėjau laiko tapyti. Atsimenu, kartą ėjau spaudžiant –20 °C šalčio ir jaučiau, kaip kaista žandai… Užtat tiek prisvajojau – kaip vieną detalę nutapysiu vienaip, kitą – kitaip. Ir kartais atrodo, kad mano gyvenime dėl to ir atsitinka visokių nelaimingų atsitikimų, kad sustočiau ir turėčiau laiko  savo fantazijoms įgyvendinti.

– Kokioje buityje gimsta tavo darbai?

– Neturiu studijos. Tapau 4 kv. m kambarėlyje, o drobės kartais būna didelės. Greičiausiai kiti tapytojai, išgirdę apie tai, sakytų, kad negalima šitaip dirbti. Po autoavarijos ir kelių operacijų po jos  negalėjau vaikščioti apie devynis mėnesius. Ir sėdėti beveik negalėjau. Dvi valandas patapydavau, pailsėdavau ir – vėl. Žinoma, atgavusi sveikatą, būna, tapau nuo ryto iki vakaro. Vienaip ar kitaip, man būtina dienos šviesa ir didžiulis spalvų spektras. Naktį prie dirbtinės šviesos negaliu dirbti.

– Žiūrėdama į tavo darbus, išties nejučiomis prisimenu Fridos naiviąją estetiką.

– Man patinka kontrastai, spalvos, tačiau šiandien, sakyčiau, mano kūryboje vyrauja geometrija, opartas. Galbūt nuo galvos sutrenkimo ar nuo narkozių aš pradėjau matyti ir tapyti geometrines formas (juokiasi). Apmaudu, kad Lietuvoje geometrinės tapybos kultūra nepopuliari. Kritikai gan skeptiškai vertina tokį meną. Čia labiau vyrauja ekspresyvumas. Manęs kartais klausia: ką tu čia braižai? Tačiau aš – ne viena tokia braižytoja. Yra ir išeivių, jau seniai parvežusių geometrijos tapyboje tradiciją į Lietuvą iš už jūrų marių. Pavyzdžiui, Kazys Varnelis – genijų genijus. Visiems rekomenduoju apsilankyti K.Varnelio namuose netoli Rotušės. Jie yra atviri lankytojams. Taip pat – Kazimieras Žoromskis. Paradoksalu tai, kad gyvenime esu gan chaotiška, o tapyboje man patinka ornamentai, simetrija, pikseliai ir matematika.

– Viena esmingiausių meno paskirčių yra imituoti pasaulį, dažnai – gamtą, tai, kas nėra sukurta žmogaus. Savo geometriniais paveikslais tarsi imituoji pasaulį, visiškai sukurtą žmogaus.

– Imituoju kompiuterį (šypsosi). Būna, kartais sėdžiu gamtoje ir ieškau ten trikampių, keturkampių, bandau surasti geometrines formas. Gamtoje tokios formos sutinkamos daug rečiau. Žmogus pastatais ir miestais kuria kampus ir geometriją. Tad išties aš imituoju tai, kas yra jau savaime sintetiška. Esu nutapiusi darbą „Megapolis ir keturi saulės spinduliai“. Manau, kad jame man pavyko pavaizduoti, kaip miesto architektūra uždaro saulę – gamtos kūrinį – geometrijoje. Per medžius saulės spinduliai krenta švelniai, o mieste jie lūžinėja.

– Ką dar atspindi tavo darbai?

– Kiekvienas kūrėjas savo darbais bet kokiu atveju kalba apie save. Pavyzdžiui, darbas „Dievas pamiršo mane nuspalvinti“ pasakoja apie nepasitenkinimą savimi. Ypač vaikystėje nesijaučiau spalvota. Tarsi esu sukurta tokia, kokia turiu būti, bet nepatikau sau. Ir bandžiau savo elgesiu, galbūt drabužiais ar kitokiomis priemonėmis save nuspalvinti. Kad sau patikčiau. Yra toks paveikslas „Akimirka“, kuriuo bandžiau pavaizduoti sąmonės praradimą. Bandžiau tiesiogiai perteikti tą būseną. Dar yra paveikslas „Apgaulingi kalnieriukai“. Aš juk buvau spaliukė – Lenino anūkė. Ir kai supratau, kas čia per briedas buvo sukištas į mano galvą… Visiška trauma. Arba portretas „Gėlėtas veidas“. Dabar negyvenu mieste ir daug daugiau dairausi, stebiu aplinką. Kartą besidairydama pagalvojau, kaip būtų gražu turėti gėlėtą veidą. Ir pradėjau fantazuoti, įsivaizduoti savo veidą iš tulpių, narcizų, pakalnučių žiedų. Kaip gražu. Niekada nebūsiu tokia, bet galiu šitai nutapyti. Mano tapyboje naratyvas yra itin svarbus elementas.

– Tavo darbuose pastebiu daug humoro. Ar sieki prajuokinti žiūrovą?

– Sakyčiau, kad mano darbuose yra žiupsnelis sarkazmo (šypsosi). Man kartais menami rimti dalykai atrodo juokingai, ypač susirūpinimas tais dalykais, kurie nėra labai reikšmingi. Žmonių susigalvota tikrovė ir tikėjimas ja, būna, kelia juoką. Pavyzdžiui, tradicijos, įpročiai, stereotipai, ribos, atseit teisingai nugyventas gyvenimas. Manau, kad yra tik viena tiesa – mes gimėme ir mirsime.

– Kaip supranti, kad paveikslas yra baigtas?

– Yra daug paveikslų, kuriuos užtapau ant viršaus.  Manau, jis yra baigtas tada, kai nebekyla noras užtapyti.

– Papasakok, kokia yra tavo pirmojo įkvėpimo istorija?

– Tapau nuo vaikystės. Ėjau į dailės mokyklą. Žinoma, ten kūrybos buvo mažai. Paišiau studijinius darbus, gipso galvas, mokiausi kompozicijos, piešimo pradmenų. Vėliau Vilniuje studijavau drabužių dizainą – mane mokė šviesaus atminimo Vytautas Žilius, Jonas Daniliauskas.

O pirmasis kūrybinis impulsas mane aplankė, kai, būdama paauglė, iš savo mažo miestelio kartu su dailės mokykla atvažiavau į Vilnių, į ŠMC, kurioje tuo metu vyko didžiulė Šarūno Saukos paroda. Na, pamačiau aš jo darbus ir tiesiog apakau. Pirmą kartą mačiau tokį meną. Tais laikais interneto juk nebuvo. Laukinis dešimtasis dešimtmetis. Buvau susipažinusi su tautodaile, Augustinu Savicku, galbūt Salvadoru Dali. Bet Sauka… Atsimenu, grįžau namo iš ekskursijos, susiradau savo mirusios tetos rankos protezą ir pradėjau daryti meną – sugalvojau sukurti siurrealistinį objektą, šiek tiek tą ranką padailinti,  nudažyti mėlynai ir aplipdyti kolorado vabalais. Mama, grįžusi iš darbo ir pamačiusi mane, gerokai sutriko, bet tai buvo mano kūrybos pradžia. Pradėjau tapyti siurrealistinius vaizdus, visokiausius paradoksus ir dovanodavau draugams. Dabar kartais, kai lankydamasi svečiuose pas ką nors pamatau savo darbus, išsigąstu – vis dėlto nemažai turėjau destrukcijos savo galvoje. Šiandien man patinka estetika, moteriškumas. Vėliau, pradėjusi dirbti po studijų, tapybą apleidau. Pirmąjį paveikslą po ilgos pertraukos nutapiau naudodama tris spalvas – raudoną, sidabro, juodą. Ranka jau buvo atpratusi, pasidariusi tarsi kreiva. Bet kažkam labai patiko. Nunešiau tą darbą į galeriją, priėmė, vėliau nupirko. Tada tapyba vėl dingo. Ir sugrįždavo tik man patyrus kokią traumą. Jeigu ne gyvenimo negandos, galbūt ir nebebūčiau tapiusi. Net nežinau, kodėl žmogus kartais nustoja kurti.

– Gal nenustoja, tik pakeičia kūrybos formą?

– Aš apie tapybą niekada nenustoju galvoti. Nuolat įsivaizduoju fantastinius dalykus. Tik ne visus pavyksta įgyvendinti. Kartais nusiviliu. Ir, žinoma, reikia iš kažko gyventi. Menininku Lietuvoje nelengva būti. Turi mokėti save parduoti, sukurti apie save mitą, kad žmonėms būtų įdomu.

– Kaip manai, kokia tapybos ateitis šiame skaitmeniniame pasaulyje? Galbūt drobė, aliejinių dažų kvapas ir teptukai jau greitai išnyks?

– Tapyba keičiasi, derinasi prie dabarties ir ateities. Šiandien pasaulinio garso bienalėse vyrauja daug tapybinių manipuliacijų su medija, instaliacijos, projekcijos, visokie išradimai. Tapyba eina kartu su technologijomis, evoliucionuoja, abstraktėja, minimalėja. Parodos neapsieina vien su kabančiais paveikslais ant sienų, tačiau tapyba tikrai niekada neišnyks.

– O kalbant apie Lietuvą?

– Lietuvoje taip pat vyksta daug – gimsta nauji kūrybiniai reiškiniai, rengiamos parodos ir kt. Galbūt tik, kaip ir visose likusiose srityse, Lietuva kenčia nuo mažos šalies sindromo. Čia trūksta įvairovės. Kuriančių žmonių gana daug, bet jų tapymo maniera atspindi vieno iš keleto dėstytojų braižą. Netgi pastebėjau, kad skirtinguose miestuose gyvenantys menininkai tapo kitaip, vadinasi, jų mokyklos buvo skirtingos. Profesionalūs tapytojai skeptiškai vertina mėgėjus tapytojus, ne visada į savo ratą priima menininkus be akademinio meninio išsilavinimo. Pavyzdžiui, į Dailininkų sąjungą be popieriuko negali patekti. Turiu pažįstamų, kurie garsina Lietuvos vardą užsienyje ir parduoda savo darbus kolekcininkams, bet nėra baigę akademijos ir stovi už borto.

– Užsiminei apie atskirtį tarp mėgėjų tapytojų ir profesionalių tapytojų. Būtų įdomu sužinoti tavo nuomonę, kuo viena grupė skiriasi nuo kitos. Ir kaip tai atsispindi jų darbuose?

– Skirtumai atsiranda tik nuo požiūrio taškų. Bet kokiu atveju manau, kad mokykla egzistuoja ne veltui, čia yra tęsiamos tradicijos, įgyjama svarbių įgūdžių, formuojamas suvokimas ir kūrybinės idėjos, srovės. Turintis išsilavinimą tapytojas tarsi pereina tam tikrus kokybės filtrus. Kita vertus, kai žmogui yra duota, neatimsi. Yra begalės pasaulinių pavyzdžių,  kai „neturintis mokyklos“ meno istorijoje palieka didžiulius pėdsakus. Pavyzdžiui, Banksy, kurio net tapatybė nežinoma, ar Jeanas-Michelis Basquiatas, miręs dvidešimt septynerių, jau buvo gana žinomas meno pasaulyje, Francis Baconas, vienas žymiausių dailininkų, iškilusių po Antrojo pasaulinio karo, netgi ta pati Frida, kuri net nesuvokė, kad tapo siurrealistinės pakraipos kūrinius.

Aš nestudijavau tapybos, nes norėjau įgyti amatą. Tačiau negaliu sakyti, kad jos nesimokiau, kad neturėjau mokytojų ir įkvėpėjų. Galbūt tos kategorijos net nėra labai svarbios? Man svarbiausia, kad savo paveiksluose palieku labai daug energijos, neforsuoju ir nemeluoju.