Rašė Jonas Braškys
BON IVER
i,i
Jagjaguwar
Amerikiečių grupė „Bon Iver“, kaip vis bando tai pabrėžti jos lyderis Justinas Vernonas, savo pastaruoju darbu lyg koks muzikinis Nekrošius vis giliau brenda į abstrakcijas, vis labiau defragmentuoja savo skambesį, vis daugiau koduoja savo muziką, kol galiausiai supranti, kad kokiems nors objektyviems išmąstymams vietos nelieka. „i,i“ – prieš tai išleisto „22, A Million“ dar keistesnis brolis, kurį nemažai kritikų vadina „Bon Iver“ kvadrologijos – ciklo (visi keturi albumai atspindi metų laikus, šis – paskutiniąją ciklo dalį, rudenį) žibančiu deimantu, tačiau man jis daugiau enigma nei, kaip daugelis sako, savotiška J.Vernono ir komandos idėjų manifestacija. Jeigu domitės „Bon Iver“ kūryba, „i,i“ netaps jokia staigmena: tai elektroninis chamber pop darbas, drąsiai pasitinkantis eksperimentus ir netgi avangardą (ne be reikalo jį vis lydi šiuolaikinis šokis), vis labiau tolstantis nuo pop dalies ir artėjantis prie psichodelikos (čia juntama ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo įtaka). Albumas yra lyg laisvai krentanti dėlionė, kurios dalys, nors ir nebūtinai stipriai siejasi viena su kita, tačiau galiausiai sudaro įdomų paveikslą, kurį papildo labiau spėtini J.Vernono tekstai, papuošti dar ir išgalvotais žodžiais. Ir nors temos kartais yra lyg ir aiškios (be politikos neapsieita), draiskanoti tekstai palieka dviprasmišką įspūdį, lyg kartais norėta pasakyti daug ir paprastai, o pavyko šiek tiek priešingai. Pasikvietę dar ir labai hip prodiuserių, „Bon Iver“ iš esmės sukuria labai įdomų, tačiau man kažkodėl šaltokai nuskambantį, dar neprijaukintą, nors ir intriguojantį albumą. „i,i“ yra darbas ilgam laikui ir man su juo dar reikia susigyventi. Jei jums jau pavyko, baltai pavydžiu.
80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
VIRSMAS
Self released/ Bardai Lt
Pripažinsiu, kad su „Baltų varnų“ kūryba niekada nebuvau pernelyg nuodugniai susipažinęs: žinojau, kad tai dvi merginos ir jos groja lyg ir dainuojamąją poeziją. Išklausius jų gyvo garso albumą „Virsmas“ viskas tapo daugiau nei aišku – tai dainuojamoji poezija su visais jos trūkumais, kurie kitiems gali skambėti kaip akivaizdūs privalumai. Viena vertus, jos gali žavėti: dvi nuoširdžios panelės su smuikeliu ir gitarėle bei styginiu orkestru šalia dainuoja folkinę poeziją apie tai, kaip gražu yra „ant Lietuvos“. Miela, paprasta ir žaviai naivu. Kita vertus, tokį formatą išbandė, rodos, vos ne kiekvienas aktorinio ar filologijos kursų studentas, siekęs į neva šiuolaikinį formatą (nors, išties, kiek tai gali būti šiuolaikiška) įdėti kažkokios archaikos. Šimtą kartų girdėta, ypač dar turint omeny, kad grupės vokalą lengvai gali supainioti tai su Ieva Narkute, tai su ankstyvąja Bjelle, tai su… (bet koks moteriškas dainuojamosios poezijos vokalas). O dar tie lietuviški peizažai, saulužės ir girelės… Gerbėjai pasakytų, kad tai nepavaldu laikui, bet aš pasakyčiau, kad labai pavaldu, nes kam klausyti to, kas iš esmės jau skambėjo prieš 20 ar 30 metų. Dėl to įdomiausios tampa styginių orkestro aranžuotės, bevokalėse dainų dalyse muziką paverčiančios beveik garso takeliu (o gal perimančios garso takelių charakteristikas). Galbūt tame nieko ypatingo nėra, bet smagiau. Iš esmės, „Virsmas“ – muzika bardų gerbėjams (o aš toks nesu), kuri puikiai skambės kokiame nors patriotiniame renginyje, „Purpuriniame vakare“ ar festivalyje „Tai – aš“. Ten yra jų stichija. Visur kitur? Nenoriu būti žiaurus, bet į šį klausimą labai tiksliai atsako grupės pavadinimas.
57/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)
THE CENTER WON’T HOLD
Mom + Pop
„Sleater-Kinney“ yra viena iš tų grupių, kurias turėtum žinoti, kurias būtų geras tonas žinoti ir kurių žinojimas tau padėtų būti protingesniam, tačiau kuri kažkodėl XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje praslydo pro ausis (kaltinu nu metal). Kai prieš keletą metų šis amerikiečių riot grrl/ punk kolektyvas atsikūrė, daugelis nuogąstavo, kad nieko nebus – kam kelti tai, kas jau mirė, ir t.t., bet grupės merginos įrodė, kad feministinės ir socialinės temos, kurias jo vysto, yra kaip niekad aktualios, aštrumas niekur nedingo, todėl albumas „No Cities To Love“ buvo fantastiškas. Su „Center Won’t Hold“ turėjo būti paprasčiau: visą albumą prodiusavo St.Vincent, jis buvo lauktas, singlai priimti šiltai, tačiau staiga trijulę paliko ilgametė būgnininkė Janet Weiss, kiek įmanoma suprasti, nepatenkinta grupės pasirinkta kryptimi (nors albumas buvo įrašytas su ja, o pakviesti St.Vincent buvo jos idėja). Likusioms dviese grupės įkūrėjoms Carrie Brownstein ir Corin Tucker teko aiškintis tiek žurnalistams, tiek nepatenkintiems gerbėjams, tačiau bent viena žinia yra gera – „The Center Won’t Hold“ yra fantastiškas. Grupės tekstai vis dar nepraranda aktualumo, o kaip tik šviežiai ir brandžiai atskleidžia link 50-mečio artėjančių moterų pozicijas. Iš to išplaukiantis pyktis ir maištas neskamba naiviai ir angažuotai. Be to, visas šis intelektualus įniršis yra įvilktas į gal ir labiau apvalytą, gal ir labiau nupoliruotą, gal ir labiau link pop krypstantį skambesį nei anksčiau, tačiau tai visiškai netrukdo tam, kur „Sleater-Kinney“ yra dabar. Jos nebėra jaunos mergaitės, kurioms viskas arba nieko, jos supranta, koks yra pasaulis ir jam tiesiog nepritaria. Todėl ir dainos šiai žiniai skleisti yra pasirenkamos ne tik protingos, bet ir labai pagaulios. Šių elementų junginys pagimdo vieną geriausiai skambančių, priimtiniausių ir puikiausiai šį laiką atspindinčių darbų. O kas sakė, kad maištauti būna vėlu.
92/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
WE ARE NOT YOUR KIND
Roadrunner
Šeštąjį amerikiečių metalistų „Slipknot“ albumą jau spėta pavadinti šedevru, geriausiu grupės darbu per daugelį metų, prilygstančiu jiems populiarumą pramušusiai „Iowai“. Gal ir taip, tačiau jei analizuotume įdėmiau ir kabintumėmės labiau, suprastume, kad peršokti „Iowa“ kartelę nėra taip ir sunku. Per pastarąjį dešimtmetį netekusi trijų narių grupė, rodėsi, pabirs, išsiskirstys, o gal net išsipjaus, bet jie vis dar neša savo neapykantos vėliavą, kuri nieko, tiesą sakant, daugiau ir nesimbolizuoja. „Slipknot“ muzika yra gryna emocija, grynas aaaaa, grynas rrrrr, grynas įniršis ir pyktis, kuris taškosi į visas puses, maksimaliai iškrauna, bet atgal kaip ir nieko neduoda. Šioje tradicijoje „We Are Not Your Kind“ yra gerbtinas įrašas, nes jame viso to yra su kaupu: ir tradiciškai labai kabinantis šlageris („Unsainted“), ir brutalus taškymasis („Solway Firth“), ir bandymai duoti ko nors naujo („Spiders“), tačiau po visu tuo slypi elementari tiesa – „Slipknot“ kūryba nėra itin gili. Galbūt viską lemia grupės nu metal šaknys ar pasirinkta šoko terapijos ekspresija, tačiau, klausant šio albumo, jis kuo toliau, tuo labiau darosi nuobodesnis (iš esmės kaip ir visi „Slipknot“ darbai), o aš jaučiuosi kaip tas po truputį prie situacijos priprantantis virvėje kabantis šuo (che, žodžių žaismas). Gyvai „Slipknot“ atrodo įspūdingai (kas matė juos Vilniuje, tas žino), čia yra jų stiprybė, jų jėga ir tvirtybė, tačiau to, ką gauni matydamas šiuos pragaro pajacus, įraše išgirsti vis dėlto negali, todėl tiesiog atbunki. „We Are Not Your Kind“ yra geras albumas „Slipknot“ diskografijoje, tačiau platesniame kontekste išsirėkti, išsidaužyti ir išsikeikti galima ir subtiliau bei įdomiau.
72/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
FEAR INOCULOM
Tool Dissectional/ Volcano Entertainment
13 metų trukęs laukimas baigėsi. Visų snobų džiaugsmui progresyvaus metalo leviatanai „Tool“ kažkokiu magišku būdu išleido savo penktąjį albumą ir visi šie snobai gali būti ramūs. „Tool“ vis dar yra „Tool“. Nors negalėčiau savęs vadinti šios grupės gerbėju, ketvertukas mane visada traukė, nors iki galo nesupratau kuo. Per daug sudėtingi, per daug pretenzingi, per daug visokie… Tačiau galiausiai pasidavęs laukimo psichozei ir tinkamai panardęs po jų diskografiją, aš galiu ramiai pasakyti – „Tool“ yra labai gerai, kaip ir „Fear Inoculom“. Aišku, jei jie jums nepatiko, šis albumas jūsų nuomonės nepakeis, nes viskas skamba taip, lyg tų 13-os metų ir nebūtų: aritmetinių formulių būgnų partijos, atrakcioniniai gitarų viražai, viską sustatantis bosas ir kančios persmelktas vokalas (nors ir nerėkiantis). Tačiau šioje amato meistrystėje slypi tokie kūrybiškumo klodai, kad tik sutikti lieka su nuomone, kad vienos perklausos šiam darbui neužtenka, jį reikia klausyti iš eilės vienu kartu, reikia skaityti tekstus ir gal net bandyti analizuoti kiekvieno nario indėlį ir pasirodymą kiekviename kūrinyje. Jei seniau rodėsi, kad bent formaliai į priekį nenoriai išlenda Maynardo Keenano vokalas, dabar jis tikrai yra tik vienas iš instrumentų (che, juokelis), kurie papildo šį didelį, masyvų, sudėtingą ir pastangų įsigilinti reikalaujantį opusą. Be to, perklausų metu supranti, kad egzistuoja tendencijos, mados, maištai bei perspektyvos, ir egzistuoja grupės, kurios pačios sau yra ir žanras, ir skambesys, ir įtaka, ir paveldas. Todėl mano rekomendacija viena: išjunkite šviesą, užsimerkite ir pasiduokite. Kūnas gali priešintis, bet protas galiausiai padarys savo. O tada atsivers kažkas labai įspūdingo.
97/100