Rašė Toma Vidugirytė
Jaunoms grupėms neužtenka noro, įkvėpimo ir užsispyrimo kurti, pasitikėjimo savimi bei drąsos kūrybą pristatyti. Dar reikia įdėti daug darbo, jėgų, laiko. Įprastas jaunų alternatyviosios muzikos grupių kelias į didžiąsias scenas yra kūryba, sunkus darbas, repeticijos ir koncertai siekiant pristatyti savo kūrybą bei būti išgirstiems pirmųjų gerbėjų.
Nėra paprasta kurti, skleisti savo kūrybą, didinti gerbėjų ratą ir dar rasti laiko mokslui, darbui ar kitoms veikloms, todėl daug jaunų grupių po pirmųjų bandymų pristatyti save auditorijai išsiskiria dėl laiko stokos ar skirtingų požiūrių į grupės veiklą ar muziką ir kuria kitus projektus. Kartu su grupėmis „Juzt“ ir „Šuo Leila“ bandėme iš arčiau pasižiūrėti į pirmuosius grupių žingsnius link didžiosios scenos ir pasikalbėti apie tai, kodėl daug jaunų grupių, vos pradėjusios ir, atrodytų jau suradusios savo vietą, išsiskiria.
Pradėjo nuo konkursų
Abi grupės – „Juzt“ ir „Šuo Leila“ – didelę motyvacijos dozę gavo dalyvaudamos jaunųjų grupių konkursuose. Tai buvo paskata susiburti rimtam darbui, pristatyti savo kūrybą ir žiūrėti, kaip juos priims klausytojai. „Konkursas „Garažas“ buvo grupės pradžia. Tai buvo paskata pristatyti savo kūrybą. Mes net neturėjome konkurse dalyvauti, tačiau organizatoriai pratęsė paraiškų pateikimo terminą ir mes išsiuntėme pristatymo vaizdo įrašą likus vos valandai ar dviem iki deadline’o. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakoja grupės nariai.
Iš grupės „Šuo Leila“ nario Liudo Vervečkos išgirdau labai panašią grupės pradžios istoriją: „Su grupe „Šuo Leila“ dalyvavome dviejuose konkursuose. „Garaže“ laimėjome pirmą vietą, o dalyvavimas „Novus“ buvo daugiau eksperimentas, dalyvauti užsiregistravome paskutinę naktį. Galbūt kūrinių pasirinkimas nebuvo pats tinkamiausias ar kažkas kita pakišo koją, bet iš pusfinalio iškritome. Vis dėlto mūsų grupei pakako „Garažo“, nes jau po jo atsirado daug pasiūlymų ir koncertų. Konkursai buvo paskatinimas mums vėl pradėti groti. Dėl jų rimčiau susibūrėme ir iš naujo pradėjome kurti, o vėliau atsivėrė labai daug galimybių. Po jų tapome kaip ir įpareigoti toliau dirbti, kurti. Pasirodymas „Galapagų“ scenoje, „Granatose“, „Mažųjų atradimų“ programoje „Vasaros terasoje“… Tikrai nemažai vasarą koncertavome ir visa tai tik dėl laimėjimo.“
Grupė „Juzt“ pabrėžė, kad yra labai svarbu greičiau išeiti iš konkursinio formato ir toliau didinti gerbėjų ratą, tačiau čia dalis jaunų grupių ir užstringa: „Laimėti konkursą yra didelis ir svarbus tikslas grupei, bet vėliau laukia taip pat labai sunkus laikotarpis, kai reikia išeiti iš konkursinio formato į įprastą. Konkursuose yra patogu groti. Žinai, kad tave vertins komisija, komentuos, ir atiduodi maksimumą, tačiau po jo yra lengva užmigti ir koncertams taip daug nesiruošti. Nėra tiesiai išsakomo feadbacko, nebėra vertinimo aspekto. Lengva primiršti, kad auditorija yra pagrindinis, svarbiausias ir bene griežčiausias vertintojas. Po tokių konkursų labai svarbu toliau bendrauti su gerbėjais ir rengti koncertus, todėl mūsų artimiausiuose planuose išleisti EP vinilinės plokštelės formatu, paskleisti savo kūrybą internete muzikos klausymosi platformose ir koncertuoti. Bet kokiu atveju būtume tai darę, bet laimėjimas – labai stiprus paskatinimas eiti toliau.“
Darbas po darbo
Paklausus, kodėl dažnai net ir radusios savo publiką bei puikiai pradėjusios jaunos grupės išsiskiria, kaip svarbiausią dalyką grupė „Juzt“ pamini bendrus tikslus ir požiūrį į darbą bei muziką: „Jau iš pat pradžių reikia numatyti bent preliminarią kryptį ir savo tikslą. Jeigu tikslas yra padžeminti, tuomet negali būti pykčių ar kažko panašaus, kad nieko nepasiekiame. Turi būti kažkoks bendras sutarimas dėl to ką tu darai, kam tu darai, į kurią pusę eini ir kam tai yra reikalinga. Kurį laiką mes taip pat nelabai žinojome, ką darome. Konkursas buvo spyris mums pradėti, bet kai tu pajauti, kaip tai yra smagu, nauja ir žmonėms negirdėta, tuomet eini toliau ir keli sau aukštesnius, gal net nepasiekiamus tikslus, kad judėtum pirmyn. Dabar kaip pagrindinį mūsų tikslą įvardytume originalumo paieškas. Lengva kurti originalią muziką, kuri skambės labai prastai, arba neturės auditorijos, bet mums labai norisi pasiekti žmones, juos supažindinti su įdomesne muzika, keistesniais ritmais, įdomesnėmis harmonijomis, nei yra dabartinėje popmuzikoje, ir rasti viduriuką, tarp „labai smagu klausyt“ ir „aš nežinau, ką čia groja, bet wow…“
Liudas iš „Šuo Leila“ pamini kitą, taip pat labai dažną, jaunų grupių išsiskirstymo priežastį – laiko trūkumą dėl papildomų veiklų ir darbų: „Dažnai jaunoms grupėms koją pakiša mokslai ar kitos veiklos. Aš pats taip pat tai patiriu. Studijuoju architektūrą ir šį pusmetį tikrai buvo sudėtinga studijas derinti su grupės veikla, tačiau susitvarkiau. Kartais atsiranda dalykų, kurie nėra, bet tuo konkrečiu metu atrodo svarbesni, ir žmonės pamažu apleidžia muziką. Jei yra pašalinių veiklų, tai muzika priblėsta ir ne visada tam gali skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.“
Susipyksta ir dėl smulkmenų
Abiejų grupių nariai sako, kad visada būna mažų kūrybinių nesutarimų, skirtingų vizijų, matymų, ir tai neišvengiama: „Jeigu yra vienas žmogus, kuris kuria muziką, o kiti muzikantai groja tai, kas sukurta, tada paprasčiau, tačiau dažnai susiduria kelios skirtingos nuomonės. Mes dar labai jauni, mūsų muzika dar keisis ir visi keturi ją įsivaizduojame šiek tiek skirtingai. Dėl to repeticijose bei kūrimo etapuose kyla mažų barnių, nesutarimų. Labai svarbu rasti kompromisą arba muzikantus, kurie palaiko idėją, nes kitaip yra sunku. Dėl to nukenčia ne tik grupė, bet gali nutrūkti ir draugystė. Jeigu randi draugus muzikantus, kurie turi tą vieną bendrą idėją, tuomet viskas ir išsisprendžia. Čia labai tinka mūsų bosisto Vainiaus frazė, kad svarbiausia rasti chebrą, kuri eina iki galo. Mes labai daug laiko praleidžiame kartu ir tapome savotiška šeima. Supratome, kad mūsų kompanijoje yra penktas narys – muzika, ir visa grupės veikla yra apie tai, o ne apie mus. Kalbėjome, kad kai kada svarbu paaukoti santykius ar savo ambicijas dėl muzikos. Žinoma, kai kuriems nariams tai išeina geriau, kitiems blogiau, bet kai atsiranda tas pagrindinis narys, jis ir suklijuoja grupę“, – sako „Juzt“ nariai.
Tam pritaria ir Liudas iš grupės „Šuo Leila“: „Visose grupėse būna tų mažų kūrybinių diskusijų ar nesutarimų, bet jie yra lengvai išsprendžiami, jei visi nori groti ir kurti. Tai kartais netgi sveika. Visuomet galima rasti kompromisą – susidūrus dviem kontrastingoms nuomonėms, gali gimti kažkas gražaus. Man sunku kalbėti apie nesutarimus, nes mums pasisekė. Penki iš šešių grupės narių gyvename kartu viename bute, ten ir kuriame bei repetuojame, tad projektas beveik šeimyninis. Kažkaip išmokome vieni su kitais tvarkytis. Jei ir pykstame, tai tik trumpam. Turbūt daugiausia padeda, kai santykiai tarp grupės narių yra ne iš reikalo kaip tarp bendradarbių, o kaip tarp draugų. Tokiu atveju muzika gimsta iš gerų emocijų. Nesutarimų gali kilti ir augant grupės žinomumui. Kartais būna sunku suvokti, kur mes grojame ir kas vyksta, bet tai mūsų nepaveikė ir, tikiuosi, nepaveiks. Yra muzikantų, kurie žiūri į tai kaip į darbą ir pragyvenimo šaltinį, bet tokiu atveju nelieka tos gražiosios muzikos pusės, nebelieka meno. Mūsų grupė niekada taip negalvojo ir, tikiuosi, kad niekada negalvos. Manau, kad gera muzika gimsta tik iš noro groti, o ne iš noro išgarsėti ir užsidirbti. Visada smagu, kai tas gerbėjų ratas didėja, bet tai tik paskatina dar daugiau dirbti.“