„Flow“ festivalis Helsinkyje. Užrašai apie bėgantį laiką ir klimato kaitą

Rašė Jorė Janavičiūtė

Prisipažinsiu, nesu tikra muzikos apžvalgininkė, bet labai myliu Suomiją, vadinu ją savo antrąja tėvyne, esu čia gyvenusi, ir tai buvo iki šiol vis dar neperspjautas laimingiausias mano gyvenimo laikas, tačiau čia nebuvau netgi penkerius metus… Tai buvo viena priežasčių, kodėl norėjau nuvykti į „Flow“ festivalį Helsinkyje. Antra, ne ką mažiau svarbi priežastis buvo legendinė britų roko grupė „The Cure“, kuri ne vieno roko mėgėjo paauglystėje užima itin reikšmingą vietą. Visa tai ir nužymėjo mano šios kelionės nuotaiką – apie bėgantį laiką.

Pro lėktuvo langus tarp debesų išnyra žydri Suomijos įlankos vandenys, jūros platumas po truputį papildo iš vandens išnyrančios uolų salelės, plaukioja balti laiveliai, salelės vis tankėja, lėktuvas ima leistis, panyra į baltą debesį, „Spotify“ snūduringai suka „The Cure“ dainas. Apima tam tikras sapno pojūtis, nepaliekantis manęs per visą vizitą Suomijoje.

***

Pirmoji festivalio diena, penktadienis. Prieš „The Cure“ pasirodymą dar reikia išgyventi beveik tris festivalio dienas. Paskubomis nusigavusi iki Suvilahti, buvusios elektrinės teritorijos beveik pačiame miesto centre, kur vyksta „Flow“, pasiėmusi festivalio apyrankę, braunuosi pro žmones, bėgu ir viena ranka fiksuoju viską „Instagram Stories“. Pribėgu vieną pagrindinių festivalio palapinių „Lapin Kulta Red Arena“ – ji sausakimša, čia kaip tik pradeda groti puikiai tinkantis prie bėgančio laiko tematikos atlikėjas Ville Valo su grupe „The Agents“. Legendinei suomių roko grupei „Him“ 2017 m. nutraukus veiklą, jų vokalistas kurį laiką blaškėsi po įvairius „side“ projektus, tačiau praeitais metais prisijungė prie Suomijos rautalanka – specifinio instrumentinės muzikos stiliaus, susiformavusio šioje šalyje, – veteranų, suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmuose girdėtos grupės „The Agents“. Su šia grupe V.Valo atlieka neišleistas, dar devintajame dešimtmetyje suomių rock’n’roll vokalisto Rauli Badding Somerjoki sukurtas dainas. V.Valo prie Suomijos estrados senbuvių prisijungti ir sudainuoti šias dainas pasiūlė jų gitaristas Esa Pulliainenas. „Ville Vallo & The Agents“ albumas Suomijoje iškart tapo auksinis. Čia sutinku taip pat į festivalį atvykusį kolegą žurnalistą Karolį Vyšniauską. Visos dainos skamba suomiškai. Nieko nesuprantame, bet šis pasirodymas – tikra pramoga. Visa publika dainuoja kartu, pradedant „Ikkunaprinsessa“, kurią su grupe V.Valo sudainavo dar 1999-aisiais. V.Valo per šiuos metus nė kiek nepasikeitė, nors jam jau 42-eji. Jis vis dar su ta pačia juoda kepure, kurią 2003 m. nusižiūrėjo ir iki šiol dėvi dešimtys tūkstančių grupės gerbėjų visame pasaulyje. Nors sunku suprasti, ar šis koncertas yra tik suomiškas pokštas, tačiau jaučiu, kad čia susimaišo gilūs Suomijos muzikos istorijos vandenys. Koncertą jie užbaigia 1997 m. „Him“ gabalu „When Love and Death Embrace“.

Ville Valo su grupe „The Agents“. Jorės Janavičiūtės nuotr.

Po tokios kelionės laiku, atrodo, nėra kur dėtis. Pirmoji festivalio diena dedikuota daugiausia repui ir hiphopui, kuris gana smarkiai kontrastuoja su mano šiame festivalyje išsikeltais muzikiniais tikslais. Matyt, teks eiti pasiimti alaus ir paklaidžioti po festivalio zoną. Suomių draugų perspėjimai, kad šiame festivalyje alkoholis itin brangus, išsipildo su kaupu – maža alaus skardinė čia kainuoja 7 eurus ir dar 1 eurą paima už depozitą. Čia verta paminėti, kad festivalis labai smarkiai rūpinasi klimato kaita – atvykus iš Lietuvos kyla netgi nedidelis kultūrinis šokas. Už kiekvieną paaukotą depozitinę tarą festivalio rengėjai įsipareigojo pasodinti po medį. Taip pat festivalio rengėjai skelbėsi besilaikantys išsikeltų tvarumo principų, pvz., čia naudojama žalioji energija, dalis sumos už bilietą bus paaukojama Baltijos jūrai valyti, ar skelbiama, kad visos festivalyje naudojamos medžiagos bus dar kartą panaudotos – perdirbamos ar naudojamos energijai gaminti. Ir visa tai daroma nuoširdžiai. Yra ko pasimokyti.

Pasivaikščiojusi po festivalio zoną, užsuku trumpo vizito į prakaitu permirkusį ir maištingą ekscentriško britų reperio „slowthai“ pasirodymą. Minia šėlsta taip, kad net sunku patikėti, atlikėjas nevengia įšokti į minią, ji paklusniai prasiskiria. Praeinu pro pagrindinę sceną, kurioje –  „Grammy“ laimėtoja, neo-soul karaliene krikštijama amerikietė Erykah Badu. Ji apsitaisiusi prie festivalio vertybių itin tinkančiu galvos apdangalu iš kamštelių. Dešimttūkstantinė minia dainuoja kartu. (Skelbiama, kad festivalyje per visas dienas apsilankė apie 83 tūkst. žmonių.) Ji taip pat nevengia kontakto su publika, „Bag Lady“ atlieka nusileidusi nuo scenos. Pirmos eilės išsitraukia telefonus.

Keliauju pas dar vieną ekscentrišką šio vakaro heroję – Neneh Cherry. Skamba tokios jau beveik klasika tapusios dainos kaip „Woman“ ar N.Cherry kartu su Youssou N’Dour dar 1994 m. išleistos dainos „7 Seconds“ be galo jautriai atliktas koveris. Eidama į šį pasirodymą, apie šią atlikėją beveik nieko nežinojau, tačiau akimirką pati sau pavydžiu.

Einame užsiimti vietos stebėti pagrindinį penktadienio vakaro pasirodymą – Beyoncé sesers „Solange“. Jos r&b pasirodymas itin subtilus, tačiau kartu itin moteriškas, seksualus ir šiek tiek džiazovas. Ji ir jos pritariančios atlikėjos apsirengusios juodais kiulotais, su juodomis liemenėlėmis, vaikinai muzikantai – su juodais kostiumais. Už jų – balti laiptai, kur vis pasirodo šokėjai. Daugiausia plojimų sulaukia gabalo „Binz“ metu scenoje netikėtai pasirodanti „twerking“ šokėja. Tačiau pasirodymas pasibaigia šiokiu tokiu akibrokštu – nesibaigus paskutinei dainai, po vidurnakčio dingsta garsas. Atlikėja nesutrinka ir pabaigia dainą be įgarsinimo – skamba tikrai džiazovai. Vėliau sužinome, kad festivalis pats išjungė garsą, nes leidimą jam turėjo tik iki vidurnakčio. Suomiška tvarka. Tačiau „Solange“ nė kiek nesupyko – jai koncertuoti Helsinkyje labai patiko ir ji pati niekaip nenorėjo pabaigti, todėl užtęsė. Einame ilsėtis ir taupyti energijos.

Antroji diena

Šeštadienį pradedame pasivaikščiojimu po Suomenlinos tvirtovę saloje. Sėdime ant uolų su long drink’ais ir žiūrime į jūrą. Mums salą aprodęs suomis žurnalistas, paklaustas, kodėl suomiai yra vieni laimingiausių pasaulyje, atsako, kad taip yra todėl, kad jie džiaugiasi tuo, ką turi.

Mano festivalio diena prasideda atsipalaidavusiu Vilniuje dažnai koncertuojančio suomio Jaako Eino Kalevi electropop pasirodymu „Baliono“ scenoje. Kad patektum prie šios nedidelės scenos, tenka laukti eilėje, nors girdėti, kad koncertas jau vyksta. Jaako tądien švenčia savo 35-ąjį gimtadienį. Nesibaigus šiam pasirodymui, tenka skubėti į australų psichodelinio roko grupės „Pond“ koncertą, kuris jau įsismarkavęs. Vokalistas Nickas Allbrookas šėlsta scenoje. Bandau įsijausti. Gaila praleisti dalį vieno įsimintiniausių festivalio pasirodymų. Galbūt reikėtų pasirinkti vieną koncertą ir džiaugtis tuo, ką turi, kaip suomiai.

Užsuku pasižiūrėti vietinės žvaigždutės Almos pasirodymo pagrindinėje scenoje. Išgarsėjo ji dar paauglystėje, dalyvaudama konkurso „Idol“ suomiškoje versijoje. Vėliau ji bendradarbiavo su brite Charli XCX ir švede Tove Lo ir šiuo metu yra vadinama didžiausiu Suomijos muzikos eksportu. Ji tikrai netradicinė  popžvaigždė – nėra itin smulkaus sudėjimo, jos plaukai geltoni, be viso to, turi partnerę merginą. Mums, lietuviams, ne iki galo paprasta suprasti suomišką  popmuziką, kurioje banalumas susimaišo su roko kietumu. Kolegai Karoliui primena grupę „The Rasmus“. Tačiau suomiams labai patinka.

Judame link scenos, kur pasirodo britų atlikėjas, muzikos prodiuseris, multiinstrumentalistas, kompozitorius Devonté Hynesas, žinomas kaip Blood Orange. Pasirodymas prasideda itin intymiu gabalu „Champagne Coast“. Sukuriama nuotaika visam koncertui. Atlikėjas prisėda vis prie skirtingų instrumentų. Jo muzikinį kalbėjimą apie tai, ką reiškia būti juodaodžiu vyru Amerikoje, papildo meditatyvios vizualizacijos iš Niujorko gatvių. Vienas subtiliausių ir savo profesionalumu užburiančių bei labiausiai įtraukiančių festivalio pasirodymų.

Apsvaigusi nuo muzikos, nusvirduliuoju link pagrindinės scenos, kur pradeda koncertuoti australai „Tame Impala“. Jų pasirodyme daug garso, šviesų, konfeti ir žinomų gabalų, tačiau, fanai, neįsižeiskite, kažkodėl labai neįdomu. Pastoviu šone.

Lieka tik vienas šeštadienio koncertas. Reikia pasirinkti: švedų popžvaigždė „Robyn“ ar amerikiečių indie roko (ach, kaip gera, indie dar gyvas) grupė „Big Thief“. Norisi išgirsti viską, bet pritaikau savo naujai išmoktą principą ir pasirenku tik „Big Thief“. Čia labai tuščia, todėl atsistoju prie pat scenos. Į ją netrukus įžengia keturi „Big Thief“ nariai, atsistoja prie savo instrumentų ir pradeda savo praktiškai akustinį pasirodymą, skambant švelniam vokalistės Adrianne Lenker balsui. Jų muzika perkelia į tolimą Amerikos „vidury niekur“ – laukus, fermas, miškus, kaubojų barus, kur tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tylu, tačiau žmonių širdyse verda gilus gyvenimas. Klausantis šios grupės apima jausmas, kad šie žmonės rado gyvenimo prasmę tame, ką daro…

Antroji diena baigėsi. Energiją galima taupyti jau mažiau ir galima paieškoti baro. Visai čia pat Kallio rajonas, Helsinkio Neukolnas, kur tvankiuose pritemusiuose nedideliuose baruose renkasi hipsteriai ir rokeriai.

Trečioji diena

Atėjo trečioji diena. Mūsų laukia labai daug.

Ji prasideda hjustoniečių trio, kurių muzikoje susimaišo soul, surf, funk, dub ir psychedelia, sukryžminta su funky. Ši diena jau atrodo puiki: ar tai dėl to, kad nebekankina iš Vilniaus atsivežtas nerimas, ar dėl to, kad šiandien groja mėgstamiausi atlikėjai?

Toliau keliauju į japonų kilmės amerikietės Mitski indie pasirodymą, po kurio festivalis jau buvo išsipildęs. Man nėra nieko nuostabiau, kaip matyti subrendusią, galbūt šiek tiek atstumą išlaikančią, tačiau kartu ir jautrią pasauliui moterį menininkę. Kai visos emocinės audros jau praeityje, belieka tik džiaugtis kūryba. Bent jau taip aš identifikuojuosi su „Mitski“. Scenos priekyje prieš kitus grupės narius stovi tik stalas, tvyro prietema. Su kelių apsaugais, paprastais baltais marškinėliais ir juodais šortais įžengia Mitski. Viso pasirodymu metu ją matome įvairiose pozicijose ant stalo: sėdinčią prie jo, ant jo, gulinčią ant jo. Visa ši griežta choreografija labai stipriai papildo ir taip jau prasmingą savo siunčiama žinute pasirodymą apie maištingą, tačiau kartu ir labai juslų moteriškumą, bei tarsi sukuria jam žodžiais nesuvokiamą antrą planą. Skamba jos dainos „Geyser“, „Townie“, „I Bet on Losing Dogs“, „Nobody“. My God, I’m so lonely, So I open the window, To hear sounds of people, To hear sounds of people… Kažkas iš minios jai surinka „You`re my purpose“, o ties „Your Best American Girl“ man nurieda ašara.

Didžiojoje scenoje amerikiečių „Father John Misty“, neseniai grojęs ir Vilniuje, tik, deja, jo koncertas mūsų šalyje nesurinko daug žmonių. Paklausome keleto hitų, tarp kurių ir „Real Love Baby“. Patikriname Tove Lo, maištinga popdievaitė skamba gerai, bent mūsų prioritetas eiti užsiimti vietą priekyje prie mūsų festivalio tikslo didžiojoje scenoje – britų „The Cure“.

Pasirodymą jie pradeda itin pozityviomis natomis. Skamba „Shake Dog Shake“, „Fascination Street“, „Push“, „In Between Days“, „Just Like Heaven“ ir daugybė kitų. Negaliu patikėti, kad čia esu. Daugiau nei keturiasdešimt metų egzistuojanti grupė skamba taip pat gerai, kaip ir prieš kelis dešimtmečius. Roberto Smitho balsas ir grupės narių nepavaldi laikui energija nuneša toli toli į kažkokį nepatirtą laiką… Kodėl jie yra vieni gotikos scenos grandų, o jų muzika tokia pozityvi? Nusprendžiu, kad taip yra dėl to, kad per meną, muziką išliejamos, o ne laikomos viduje neigiamos emocijos kuria grožį. Vėliau jie pasuka šiek tiek į tamsesnę pusę, skamba „From the Edge of the Deep Green Sea“, „A Strange Day“, man viso koncerto favoritas „A Forest“. Beveik dvi su puse valandos trukusio koncerto metu jie pagroja faktiškai viską. Daugybė gabalų skamba ir iš šiemet trisdešimtmetį mininčio grupės albumo „Disintegration“. Pabaigia jį hitais, kuriuos svajoja išgirsti, ko gero, kiekvienas roko mėgėjas: „Lullaby“, „Friday I’m in Love“, pačioje pabaigoje skamba „Boys Don’t Cry“. Ačiū Jums, cure`ai!

Koncertui pasibaigus greitai dar užsukame į Jameso Blake’o pasirodymą ir išgirstame jo hitus „Retrograde“, „Don`t Miss It“. Gražu.

Festivalis baigėsi, tačiau su kolegomis vis slankiojame po festivalio zoną tarsi delsdami išeiti. Patikriname Kallio barus. Kitą dieną aplankau Helsinkio apylinkių miškus Nuuksio nacionaliniame parke, kur vos valanda kelio viešuoju transportu nuo centro – ir gali atsidurti „vidury niekur“. Sugrįžta visas šioje šalyje nugyventas laikas, kuris vargu ar kada nors dar bus toks, koks buvo. Ar aš vis dar mokėčiau jį taip jausti? Tačiau dabar juk mokausi džiaugtis tuo, ką turiu, – po galais, buvo labai geras festivalis!