Rašė Auksė Podolskytė
„Tai nėra socialinė drama“, – tokia buvo pirma frazė, kurią man pasakė režisierė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė Akvilė Gelažiūtė, pradėdama pasakoti apie savo pirmąjį pilnametražį dokumentinį filmą „Neregėta Europa“. Kaip ir ankstesnis jos darbas „Deminas: dvi tvirtovės“, taip ir šis bus pristatytas Europos šalių kino forume „Scanorama“. Premjera vyks lapkričio 10 d.
Patricijos Andrijaitytės nuotr.
Pilnametražis A.Gelažiūtės debiutas pristatomas kaip tragikomiškas kelio filmas apie draugystę ir žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie to, kas daugeliui atrodo neįmanoma. Filme pasakojama apie dvi panašaus likimo geriausias drauges: Žydrūnė mato 2 proc., Irma nemato visai. Pirmajai ištekėjus, jaunavedžiai kartu su Irma leidžiasi į medaus mėnesį po Europą, kuris tampa atsisveikinimu. Plačiau apie šį filmą pasakoja režisierė ir scenarijaus bendraautorė A.Gelažiūtė.
– Akvile, nuo ko prasidėjo dokumentinis filmas „Neregėta Europa“? Iš kur atsirado idėja?
– Šio filmo prodiuserė Kristina Ramanauskaitė dirbo su Igno Jonyno ir Kristupo Saboliaus filmu „Nematoma“. Rašydami vaidybinio filmo scenarijų jie atliko kūrybinį tyrimą, dėl kurio lankėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, bendravo su jos bendruomene ir administracija. Su pastarąja prodiuserė užmezgė šiltus santykius, todėl Kristinai kilo idėja kurti dokumentinį filmą ir ji pasikvietė mane. Gerą pusmetį ieškojome temos. Labai nenorėjau kurti filmo apie negalią, nes tai manęs neliečia tiesiogiai – mano aplinkoje nėra neįgaliųjų, tad nenorėjau imtis kalbėti apie tai, ko pati nesuprantu. Po pusės metų paieškų, kai rankos buvo beveik nusvirusios, susipažinome su Irma. Besikalbant ji tarp kitko užsiminė, kad jos geriausia draugė Žydrūnė tuokiasi vasarą ir į dviejų savaičių povestuvinę kelionę jie visi važiuos kemperiu. Pamenu, tada susižvalgėme su operatoriumi ir scenarijaus bendraautoriu Martynu Norvaišu ir pakilojome antakius – tą pačią sekundę tapo aišku, kad ši kelionė ir bus mūsų filmas.
– Kuo Irma patraukė tavo dėmesį?
– Irma griauna stereotipus – nei savo vidumi, nei išore nekelia gailesčio, pilna troškimo gyventi, apsikrovusi veiklomis ir planais. Be to, moka ne vieną kalbą, groja, šiuo metu Vokietijojetudijuoja žurnalistiką – ir yra gerąja prasme pamišusi – pavyzdžiui, viena buvo išvykusi į Egiptą aplankyti draugės.
– Pagrindinės filmo veikėjos – yra geriausios draugės. Žydrūnė mato 2 proc., o Irma nemato nuo gimimo. Kartu jos pragyveno dešimt metų. Kokia jų pažinties istorija?
– Lietuvoje neregiai ir silpnaregiai mokosi specialiuose centruose arba mokyklose. Merginos susipažino besimokydamos toje pačioje mokykloje Kaune, po to kartu įstojo studijuoti to paties dalyko, dar vėliau drauge vaidino neįgaliųjų teatre „Naujasis teatras“. Iš tikrųjų Irma ir Žydrūnė – ne šiaip geriausios draugės. Jos net fiziškai viena kitai reikalingos. Visi žino, kad sunkumai stiprina draugystę. Taip ir čia, tik sunkumai didesni, nei įprasta.
– Kaip drauges pavyko prikalbinti filmuotis?
– Per pačias pirmąsias susitikimo minutes Irma tiesiai paklausė, ką ir kodėl mes norime filmuoti. Nors tada turėjome dar miglotą siužeto viziją, bet pasakėme, ką tuo metu tvirtai žinojome, – „norime kurti filmą su aklaisiais, o ne apie akluosius“. Man atrodo, kad tai ir buvo raktas, kodėl mums, filmo komandai, buvo leista prisijungti prie tokio asmeniško gyvenime įvykio – povestuvinės kelionės. Tiek Irma, tiek Žydrūnė buvo nusivylusios, kad į jų bendruomenę dažniausiai žiūrima per gailesčio prizmę, negalią išskiriant ir romantizuojant, todėl joms patiko, kad šįkart pristatymas buvo visai kitokia.
– Filmas prasideda archyviniu kadru iš Irmos vaikystės, kuriame ji skaito ištrauką iš Brailio raštu parašytos knygos apie Piterį Peną. Kaip šis epizodas atsirado filme? Koks jo ryšys su visu filmu?
– Ši medžiaga mums nukrito kaip iš giedro dangaus. Profesorius Vytautas Gudonis, tyrinėjantis aklumą, daug metų periodiškai filmuodavo Irmą. Iš jo ir gavome keletą scenų iš jos ankstyvosios vaikystės. „Piteris Penas“ tiesiog nuostabiai pakliuvo ir sutapo su Coming-Of-Age filmo tema.
Esu iš tos kartos, kuri vėlai sukuria šeimas. Dažniausiai įsikraustę gyventi su draugais arba nepažįstamais žmonėmis sukuriame savotiškas šeimas ir taip galime pragyventi kad ir dešimt metų. Vis dėlto ateina diena, kai kažkas iš šio rato sukuria tikrą šeimą ir užgyventas ryšys tampa antraeilis. Šią mintį vystome ir savo filme – nors Algirdas su Žydrūne susituokia ir visuomenės akyse sudaro tvirčiausią įmanomą sąjungą, vis dėlto realybėje draugių ryšys yra daug stipresnis. Ir tam, kad abi galėtų judėti iš vieno gyvenimo etapo į kitą, jos privalo užaugti: Žydrūnei reikia suprasti, kad ji susituokė, kad nuo šiol gyvens su vyru, o Irma privalo išmokti gyventi vienai.
– Kuriai auditorijai šis filmas skirtas?
– Nuo pat pradžių buvome sutarę, kad filmą kursime matantiems žmonėms ir kurie niekaip nėra susiję su regos negalia. Dėl to labai laukiu filmo premjeros ir pirmųjų atsiliepimų, kad pasitikrinčiau, ar vis dėlto pavyko sukurti filmą taip, kaip ir norėjau, – su aklaisiais, o ne apie akluosius.
– Nors filmą kūrei regintiems, vis dėlto jį su garsiniu vaizdavimu pirmieji peržiūrėjo neregiai. Kokios buvo jų reakcijos?
– Dalis to, kas regintiesiems yra keista ir įdomu, akliesiems yra įprasta. Tarkim, visos scenos, kuriose rodoma, kaip merginos tvarkosi su buitimi, jiems yra neįdomios, tačiau jie visai kitaip reaguodavo, kai Irma iškrėsdavo ką nors juokingo. Po peržiūros vienas vaikinas pakėlė ranką ir paklausė, ar mes filmą kūrėme pagal „Brėmeno muzikantus“. Juokingas sutapimas, nes dėl keliavimo, triukšmingumo ir muzikos visą šią kelionę vadinome „Brėmeno muzikantais“. Taigi nors tas žmogus filmą tik girdėjo, sakyčiau, kad sugebėjo jį puikiai suprasti.
Kiekviena auditorija turi skirtingų poreikių – aklieji norėtų, kad jie būtų vaizduojami kietai, iš reginčiųjų buvome sulaukę komentarų, kad jie filme norėtų matyti, kaip neregintiems sunku. Man asmeniškai to kaip tik norėjosi vengti. Galų gale nusprendžiau netenkinti nei vienų, nei kitų lūkesčių, ir rodyti tai, kas man pačiai įdomu, – žmonių tarpusavio santykius.
– Lengvuoju automobiliu per Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją kartu su dviem operatoriais keliavote iki pat Rumunijos. Kokių sunkumų patyrėte tokioje kelionėje?
– Niekada nežinojau ir tikriausiai negalėjau žinoti, kad aklieji ir silpnaregiai šneka daug daugiau nei regintieji. Savo buvimą erdvėje, mimikas ir panašius dalykus jie įgarsina, t.y. pasako žodžiu. Toks nuolatinis personažų šnekėjimas kinematografijoje sukelia sunkumų ir iššūkių montuojant medžiagą ar apskritai kuriant atmosferines scenas.
– Tiek ankstesniame tavo darbe, tiek šiame atrodo, kad filmo veikėjai absoliučiai nejaučia kameros, elgiasi labai natūraliai. Kaip tau pavyksta to pasiekti? Kodėl renkiesi juos stebėti?
– Vadovaujuosi principu – personažai turi nustoti mane matyti. Yra nuostabių filmų, kur režisieriai kalbina savo herojus, juos provokuoja ar režisuoja scenas, bet tai darydama jaučiuosi labai nepatogiai. Gal labai konservatyviai nuskambės, bet manau, kad taip atveriamos durys, kur nepastebimai susimaišo vaidyba ir dokumentika, o šiame posttiesos amžiuje dokumentinis kinas turėtų neklaidinti, būti toks, kuriuo žiūrovas galėtų pasitikėti.
– 2015 m. „Scanoramoje“ buvo parodytas tavo dokumentinis filmas „Deminas: dvi tvirtovės“. Simboliška, kad ir antrąjį savo filmą pristatysi tame pačiame festivalyje.
– Tiesą sakant, jei tada „Scanorama“ būtų neįtraukusi „Demino: dvi tvirtovės“ į lietuviškų premjerų programą, greičiausiai daugiau nebūčiau kūrusi apskritai jokio kito filmo. Tai buvo mano magistro baigiamasis darbas, kurį padarėme trise, visiškai neturėdami biudžeto ir vilties, kad iš to kažkas gausis. Jaunam kūrėjui patekti į festivalį reiškia bent minimalų žiūrovų, kino bendruomenės, kritikų ir žiniasklaidos dėmesį, kuris padeda sunkiausiu metu, kai dar pats netiki savimi.
– „Deminas: tvi tvirtovės“ taip pat buvo išrinktas geriausiu studento darbu apdovanojimuose „Sidabrinės gervės“ – už jį gavai „Sidabrinės gervės kiaušinį“. Šiemet šis renginys neįvyko. Ką apie tai manai?
– Labai liūdna, nes tokie apdovanojimai nėra tik apie raudoną kilimą ir nuotraukas prie fotosienelės. „Gervės“ padeda kūrėjams būti pastebėtiems, užmegzti naujas profesines draugystes, galų gale gauti finansavimą kitiems projektams. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad po šio apdovanojimo man tarsi atsivėrė durys – per naktį iš negirdėtos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės buvau pervardyta jaunąja režisiere, su kuria kažkas nori dirbti.
– „Neregėta Europa“ tuojau pasirodys. Ką dabar veiki, kuo gyveni?
– Dabar su komanda smarkiai ruošiamės naujam pilnametražiam vaidybiniam filmui. Tai komedija apie trisdešimt kelerių metų moterį, kuri jausdama spaudimą iš visuomenės ir draugų, kad jau tampa senmerge, pradeda ieškoti vyro, tačiau tai pasirodo gerokai sudėtingiau, nei atrodė iš pradžių. Kaip pati moteris sako: „Vyrai kaip senamiesčio butai – visi užimti, o jei atsilaisvina, tai per savus, per savus – ir iš karto išgraibstomi.“ Šis filmas – šiuolaikinės moters portretas, pasimetusios tarp to, kokiai reikia būti, ir to, ko gyvenime ji norėtų iš tiesų. Kartu su charizmatiška veikėja keliaujame per pasimatymų nuotykius, santykių peripetijas ir tikrosios „aš“ paieškas.
Šiuo metu vystome šio vaidybinio filmo scenarijų, vyksta aktorių atranka. Jei viskas gerai, vasarą filmuosime.
