Rašė Auksė Podolskytė
Nuotraukos Alinos Lu
Kai lapkričio pabaigoje pasirodys naujas režisieriaus Šarūno Barto filmas „Sutemose“, didžioji dalis jo aktorių dideliame kino ekrane save išvys pirmąkart. Vaidybiniame filme nusifilmavusių profesionalų – tik ketvirtadalis. Aktorių į naujokus ir senbuvius neskirstančiam režisieriui svarbiausiu uždaviniu tapo atskleisti autentišką ir tikrovišką partizaninio karo laikotarpį bei jo žmones.
Neprofesionalių aktorių buvo galima išvysti ir ankstesniuose Š.Barto filmuose. Režisieriui svarbiausia – tikroviškumas. Vienas būdų tai pasiekti – pasirinkti tinkamus aktorius. „Labai svarbu išgauti tikrovės pojūtį. Ir man labai džiugu, kai aktoriai pateikia sprendimą, apie kurį net nesusimąsčiau“, – teigia kino kūrėjas.
Filmo „Sutemose“ veiksmas vyksta po Antrojo pasaulinio karo, partizaninio karo metais. Vienkiemyje gyvenanti ūkininkų Pliaugų (aktoriai Arvydas Dapšys ir Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė) šeima naktimis remia partizanus, o jų įsūnis (aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko) – ryšininkas. Vieną dieną pastebėjęs besiburiančias sovietų pajėgas, aštuoniolikmetis šią žinią perduoda partizanams.
Dešimtą autoriaus filmą įkvėpė 1997 m. pasirodęs poeto Vinco Giedros romanas „Sviesk, Dovydai, akmenį!“ Scenarijų Š.Bartas parašė kartu su Aušra Giedraityte.
Aktorių ieškojo visur
Režisieriaus asistentė, atrankos režisierė ir viena iš filmo montuotojų Alina Lu pasakojo, kad vienas didžiausių iššūkių buvo rasti aktorius, kurie sugebėtų vaidinti partizanus, todėl jų paieška užtruko beveik metus. Rinkdamasis aktorius Š.Bartas kreipia dėmesį į žmogaus vidų, akis, kūno kalbą. Jis nori žinoti, kuo žmogus gyvena, apie ką mąsto, kas jį jaudina. Anot jo, svarbiausias dalykas yra pajusti aktorių.
„Ruošdamiesi filmui vykdėme didžiulę aktorių atranką. Aplankėme pagrindinius šalies teatrus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Mūsų duomenų bazėje atsidūrė per 800 žmonių. Viena svarbiausių užduočių – suformuoti partizanų būrį. Kelis aktorius, su kuriais norėtume dirbti, žinojome iš karto. Tai Salvijus Trepulis, Rytis Saladžius, Erika Račkytė“, – apie procesą pasakojo Alina Lu.
Atrasti likusius miško brolius – būrį sudarė dvylika žmonių – nesisekė. Išbandytos aktorių kombinacijos netenkino, trūko kažkokio stebuklo. Reikėjo žmonių, kuriems buvimas miške nėra svetimas dalykas. Filmavimas jau buvo prasidėjęs, o aktorių sudėtis nebuvo patvirtinta. Buvo imtasi alternatyvių sprendimų – kalbinami šauliai ir kariai, ieškoma paprastų žmonių iš kaimo ir alternatyvų gyvenimo būdą propaguojančių asmenų. Būtent tarp pastarųjų A.Lu atrado reikiamus žmones. Vieni juos pavadintų šių dienų hipiais, kiti – neopagonimis. Tai būrelis vyrų, jaučiančių stiprų, archajišką ryšį su gamta. Tadas Stasytis, Melkio kaime esančios bendruomeninės mokyklos įkūrėjas ir vadovas, jo kolega, šios mokyklos mokytojas Kęstutis Ožalas, psichoterapeutas, muzikantas ir režisierius Olegas Kovrikovas ir dar trys neprofesionalūs aktoriai užbaigė partizanų būrio atranką.
Žinojo tik kontekstą
Netikėtai rastą grupelę A.Lu vadina lobiu. „Vos tuos žmones išvydę supratome, kad jie yra būtent tai, ko mes ieškojome. Kiekvienas jų savyje turi ypatingos šviesos. Jų bendravimas kupinas meilės ir pagarbos. Prieš pradedant filmuoti vyrai susėsdavo prie laužo, gerdavo arbatą, pasakodavo pasakėčias ir dainuodavo. Labai stebėjomės žmonių įgimtu talentu vaidinti. Marius Jasiulionis, biomedicinos mokslų, ekologijos ir aplinkotyros krypties doktorantas, sukūrė neįtikimai jautrų partizano vaidmenį. Žvelgdamas į menininkės Simos Jundulaitės vaidybą niekad neįtartum, kad ji neturi filmavimosi patirties. Vieną pagrindinių vaidmenų atliko senas Šarūno draugas Valdas Virgailis, gyvenantis kaime, aplink kurį filmavome. Jo organika nepakartojama“, – apie filmo aktorius pasakojo atrankos režisierė.
Pirmą kartą kino filme vaidinęs O.Kovrikovas pasakojo, kad filmuotis sutiko iš smalsumo. Jam buvo įdomu sužinoti, kaip Š.Bartas dirba su aktoriais, norėjo pamatyti filmavimo procesą iš vidaus.
„Šarūnas mūsų nemokė vaidinti. Jo pozicija – išmokyti organiškai atrodyti ir jausti neįmanoma. Režisierius mums trumpai pasakydavo kontekstą, palikdamas daug laisvės, bet kartu palikdamas ir neapibrėžtumo, bejėgiškumo. Kadangi neturėjome vaidmenų aprašymo, nežinojome scenarijaus ir paties Šarūno lūkesčių, likdavome tik su savais resursais. Pasiruošti iš anksto taip pat negalėdavome. Labiausiai padėjo pokalbiai su režisieriumi – apie partizaninį karą, tą laikotarpį, gyvenimą miške. Iš tikrųjų visas procesas buvo labai įdomi patirtis, man patiko jo darbo metodika“, – įspūdžiais dalijosi partizaną vaidinęs O.Kovrikovas.
Jo nuomone, režisierius yra perfekcionistas. Vieną sceną tekdavo kartoti apie trisdešimt kartų, o vienos minutės sceną filmuodavo visą dieną. Įdomu tai, kad filmavimai vykdavo dvi paskutines šviesias valandas. „Sutemose“ veiksmas vyksta, kai temsta. Visą likusią dienos dalį komanda ruošdavosi.