Rašė Jorė Janavičiūtė
Jaunosios kartos dokumentinio kino režisierius Vytautas Puidokas šiais metais „Nepatogaus kino“ festivalyje pristatė savo pirmąjį dokumentinį ilgametražį filmą „El Padre Medico“, pasakojantį apie Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį. Iš pirmo žvilgsnio kūrėjams ši istorija pasirodė pasakiška – lietuvis misionierius, kunigas, gydytojas, filantropas ir aristokratas, gyvenęs Amazonės džiunglėse bei ten pagarsėjęs didžiais darbais. Tačiau pradėjęs kelionę gilyn į džiungles, kūrėjas atrado kiek kitokią tiesą. Kūrinys jau sulaukė prieštaringų reakcijų po pirmųjų parodymų „Nepatogiame kine“. Patys apsispręsti galėsite jau visai netrukus – filmas kino teatrų repertuaruose pasirodys šią žiemą. O dabar susitikome su V.Puidoku išsiaiškinti, kas ir kaip yra iš tiesų.
Viliaus Barkausko nuotr.
– Tradicinis klausimas – kaip viskas prasidėjo ir kiek užtruko?
– Pusmetį keliavau po Pietų Ameriką, kol vieną dieną visai netikėtai užklydau į džiunglių miestelį Brazilijos ir Bolivijos pasieny ir paprašiau žmonių vandens. Jie paklausė, iš kur aš esu. Atsakiau, kad iš Lietuvos. Jie sakė, kad čia yra gyvenęs labai žymus lietuvis – Bendoraitis. Aš, žinoma, labai nustebau, kad kitame pasaulio pakrašty galėjau išgirsti apie tokio žmogaus egzistavimą. Tiesa, jau buvau girdėjęs apie jį anksčiau. Jau tada jo istorija pasirodė labai įdomi ir tikriausiai visąlaik glūdėjo kažkur pasąmonėje. Mano kelionė ir buvo skirta istorijų paieškai, galvojimui, ką toliau gyvenime daryti. Ir Bendoraitį atradau beveik į kelionės galą, tad priėmiau tai kaip ženklą, kad galbūt čia ir yra tai, ko aš Pietų Amerikoje pusę metų ieškojau.
Visas filmo kūrimo procesas užtruko apie penkerius metus. Pirma dalis buvo pasiruošimas – pinigų, komandos paieška, idėjos gryninimas, kita – filmavimai, kurie su pertraukomis truko apie pusę metų, ir tuomet montažas, kuris truko beveik dvejus metus. Kadangi pati istorija nuo to, ką įsivaizdavome pradžioje, labai pasikeitė, kūrybinis procesas užtruko ilgai, reikėjo viską suvirškinti, buvo temų, kuriomis buvome visai nepasiruošę kalbėti.
– Kaip įvyko toks dramatiškas siužeto, temos pasikeitimas nuo žavėjimosi Bendoraičiu ir jo darbais iki priėjimo prie tamsiausių jo biografijos paslapčių?
– Pasikeitimas buvo labai organiškas. Pradžioje suradau legendą apie jį ir jo darbus. Visi apie jį pasakodavo pasakiškai, su daug egzotiškų detalių. Po to sekė research, susipažinimas su personažais – tai buvo ėjimas giliau, už tos pirminės legendos. Tada pasirodė, kad yra ir visai kita legendos pusė, apie kurią žymiai mažiau kalbama, ji net šiek tiek detektyvinė. Gilyn į triušio olą – trauki tą virvelę ir jauti, kad jei toliau trauksi, vis naujų dalykų išaiškės. Kai baigėme filmuoti, aš jaučiau, kad būtų galima dar ir dar giliau eiti. Man ši istorija – be dugno. Tai natūralu – vieno žmogaus gyvenime telpa tiek daug skirtingų dalykų, jo gyvenimas toks kompleksiškas, sudėtingas ir įvairialypis… O filmo trukmė – tik dvi valandos. Tu, kaip kūrėjas, turi pasirinkti kažkokį kampą, temą. Dvi valandos yra labai ne daug, palyginti su daugiau nei 70 metų, kuriuos šis žmogus nugyveno. Mes nufilmavome apie 100 valandų. Tai nėra biografinis filmas apie Bendoraitį, filmas ne tik apie jį, jis ir apie tuos žmones, kurie jį supo. Manau, kad pasirinktas „El Padre Medico“ naratyvas atspindi ir mano paties kelionę – aš pradžioje juo buvau susižavėjęs, po to palengva atradau kitą pusę. Ir žiūrovus panašiai šis filmas veikia – jie pamato personažus su skirtingomis nuomonėmis – tai kaip mozaika, kurią žiūrovas pats susidėlioja.
– Kaip atradai filme matomus veikėjus?
– Veikėjų paieška man buvo vienas įdomiausių procesų ir, man atrodo, kad jie yra viena iš filmo stiprybių. Visi veikėjai – labai savotiški ir visi labai tinka „El Padre Medico“ pasaulyje. Bendoraičio istorijoje susiduria du priešingi poliai. Ieškojau ir tokių personažų, kurie patys savaime būtų dvilypiai, su paslaptimi. Jie visi turi savo tiesą, bet, žiūrėdamas į juos, supranti, kad už to kažkas yra. Tai juos visus ir jungia. Vienas personažų yra lietuvis gydytojas Vitas Kiaušas, kuris yra didžiausias idealistas, kokį aš esu sutikęs savo gyvenime, bet kartu jis serga nemiga ir depresija. Vyskupas Domas Geraldo – artimiausias Bendoraičio draugas, kuris visą gyvenimą įtarinėjo jį esant apsimetėliu. Yra ir kaimo parduotuvėje dirbantis pardavėjas, kuris, pasirodo, buvo Sveikatos reikalų sekretorius.
Stengiausi, kad visi filme matomi personažai būtų buvę Bendoraičiui kuo artimesni, daug laiko kartu su juo praleidę, iš jo galbūt net kažką perėmę. Filme yra personažas Antenoras, kuris neatrodo malonus žmogus, bet jis beveik visą savo gyvenimą praleido su Bendoraičiu, buvo jo asistentas virš 30 metų, nuo vaikystės. Žmogus, kurį Bendoraitis užaugino, kuris galbūt perėmė iš jo elgesio modelius, pasaulio suvokimą. Žmogus, kuris gimė atokiame džiunglių kaimely ir tada sutiko Bendoraitį – pasaulio žmogų su didelėmis idėjomis.
– Gal turi konkrečių istorijų iš to, kaip surasdavote herojus?
– Čia buvo tas atvejis, kur personažų pasiūla buvo labai didelė… Nors kartu atrodo, kad Bendoraitis per visą savo gyvenimą prie savęs nieko taip ir neprisileido, nes visą laiką gyveno su paslaptimi, kas jis yra… Ir visą gyvenimą tos paslapties niekam taip ir neatskleidė. Atrodo, kad aplink jį buvo daug žmonių, bet su niekuo jis nebuvo iki galo artimas, nebuvo atviras apie save, savo tikrąją istoriją – jis visus laikė per atstumą.
Man labai įstrigo vienas momentas. Kai radau Bendoraičio istoriją, po maždaug savaitės nuvažiavau į gretimą miestelį, kur gyveno daktaras V.Kiaušas. Mes susitikome ir kartu praleidome popietę, jis prisiminė, kaip jis atvažiavo į Amazonę, su kokiomis idealistiškomis mintimis, ir kiek jis visko norėjo padaryti. Bet kartu mačiau ir jo dabartinę situaciją – jį dešimtmetį kamuoja nemiga, junti jo depresiją, vienišumą. Kadangi Bendoraičio nebėra gyvo ir su juo sudėtinga tapatintis, aš to filme per daug daryti ir nesistengiu, bet būtent sutikus Vitą mane apėmė toks gilus liūdnumas, kad mums išsiskiriant labai norėjosi verkti… Šis momentas man galutinai patvirtino, kad noriu kurti šį filmą. Pirminėje įstabioje ir magiškoje Bendoraičio istorijoje nebuvo emocinio pagrindo. Vito dėka pasakojimas įgavo ir emocinę plotmę. Supranti tuos žmones, kurie idėjų vedami atkeliauja į tuos kraštus, atsiskiria nuo pasaulio, ieško naujos tapatybės, aukojasi, bet kartu yra vieniši ir nesuprasti. Galbūt ši tapatybė bent iš dalies tinka ir Bendoraičiui. Kinas man yra priemonė žiūrint į kitus suvokti pačiam save. Jungiantis taškas šiame filme – tapatybė plačiąja prasme. Ne tik tai, kas tas Bendoraitis, bet ir kas esame mes.
– Man pasirodė, kad filmas yra ne tik apie Bendoraitį, jį supusius žmones, bet ir apie tą pasaulį, kuris, mūsų akimis, sunkiai suvokiamas – tarsi pakilęs nuo realybės… Matome daug kadrų, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių su Bendoraičiu, tačiau atliepiančių tų vietų tradicijas, kasdienybę. Žiūrint į juos tarsi paaiškėja, kaip būtent tokiame pasaulyje gali gyventi toks personažas.
– Aš niekada nebūčiau kūręs filmo apie tas vietas, jei nebūtų Bendoraičio istorijos. Žmogaus, kuris gimęs Lietuvoje, vietoje, kuri gal 20 km nutolusi nuo tos, iš kurios aš pats esu kilęs. Man Bendoraitis buvo tarsi bilietas į tą pasaulį. Aišku, kad tas pasaulis matomas per žmogaus, kuris atvyko iš kitur, akinius. Man atrodo, žmogus iš Pietų Amerikos šį filmą kurtų visiškai kitaip. Filme yra dalykų, kurie atrodo juokingi ar stebina – vietiniams jie yra jų tikrovė. Aš daug dalykų ten negaliu suprasti, nes esu atvykėlis.
– Radau tavo citatą, kad šis filmas tau buvo apie tiesos paieškas. Kaip tu supranti tiesą kine?
– Faktinė tiesa yra viena, bet kuriant bet kokį filmą negali apsiriboti vien tik faktine tiesa. Žmonės nekuria filmų, kad sužinotų faktus. Kad sužinotum juos, užtenka parašyti tekstą, kam tada kurti filmą? Kurdamas filmą, tu visada eini giliau. Filmo tikslas nebuvo pateikti objektyvią tikrovę, nors ryšį su ja mes, be abejo, stengėmės išlaikyti.
Man atrodo, kad filmuodamas ieškai kūrybinės tiesos. Ji yra subjektyvi. Filmuoji, sutinki žmones, su jais bendrauji, ir kartais atsitinka magiškų dalykų, kai istorija parodo savo tikrąjį veidą, ir tuomet, atrodo, imi ją taip stipriai suvokti… 100 valandų gali nufilmuoti, bet galbūt turi penkis stebuklingus momentus, kurie yra už faktinės tiesos ribų ir už to, ką būtum galėjęs sugalvoti, už to, ko galbūt tikisi žiūrovas. Autentiškų išgyvenimų, kažko tikro, kažko turinčio jausmą. Šiame filme galutinis atsakymas man buvo vienoje iš paskutinių scenų su Bendoraičio seserimi. Visą filmą bandėme suprasti, kas tas Bendoraitis. Kai bendravome su ja, buvo toks jausmas, kad pagaliau atradome kažką labai tikro, nuoširdaus, nesumeluoto, atradome tikrąją jo tapatybę. Ir kartu tas momentas yra emociškai įkrautas. Net ir už filmo ribų, man tai buvo atsakymas, kodėl tuos penkerius metus domėjausi šia istorija. Gal aš jo sesutę ir turėjau surasti, galbūt tai ir yra, dėl ko aš ten, Pietų Amerikoje, radau Bendoraitį. Galbūt tai kažkas, ko jis negalėjo padaryt, arba galbūt jam neišėjo, arba neturėjo drąsos, arba negalėjo pripažinti. Tai, kodėl Bendoraičiui tam tikra prasme reikėjo šio filmo ir kodėl man ten vandens kažkas pasiūlė atsigerti… Man tos scenos yra atsakymas ir į faktinę, ir į kūrybinę tiesą.
– Kokios buvo žmonių reakcijos į filmą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje?
– Pasaulinė premjera buvo Kamdeno tarptautiniame kino festivalyje JAV, tada jį rodėme čia. Lietuvoje atsirado kontekstas, susijęs su aktualijomis, kad dabar mes bandome nacionalinius herojus dekonstruoti, suvokti jų daugialypiškumą. Mūsų filmas įėjo į tą kontekstą ir diskusija apie filmą visąlaik turėjo tokį atspalvį. Faktas, kad Bendoraitis – lietuvis, labai stipriai veikia. Kaip minėjau, man tai buvo bilietas kurti „El Padre Medico“, bet tai nebuvo tikslas. Kai kūrėme, mes negalvojome apie šiuos kontekstus. Norėjosi kalbėti universalesniais klausimais. Amerikiečiai labiau susitapatino būtent su universaliomis filme nagrinėjamomis temomis, personažais. Jiems pasirodė labai svarbi religija, taip pat vietinių žmonių problemos – mes rodėme filmą Meino valstijoje, ten yra indėnų rezervatų, tad jiems ši tema buvo labai aktuali, jie žiūrėjo į filmą kaip į pokolonijinę istoriją, apie žmogų, apsigyvenusį tam tikrose bendruomenėse – kokią įtaką žmonės daro keliaudami, apie kultūrų ir tapatybių susidūrimą. Lietuvoje visiems galbūt buvo įdomesnė pati Bendoraičio asmenybė.
– Buvai žinomos lietuvių grupės „Planeta Polar“ narys. Neseniai grupė savo pranešime spaudai paskelbė, kad ją palieki ir ketini atsidėti režisūrai…
– Daug dalykų galima gyvenime veikti, bet aš labiausiai pasitikiu jausmu. Kai radau Bendoraičio istoriją, buvo jausmas, kad tai yra tai, ko aš negaliu nedaryti. Ieškau šio jausmo visose savo veiklose. Kuriame kitą dokumentinį filmą, prie jo priėjau gana racionaliai – specialiai ieškodamas mane dominančių istorijų, atsidūriau tam tikroje vietoje su tam tikrais žmonėmis ir pajutau būtent šį jausmą – kad negaliu to nedaryti, nes tai per daug mane liečia. Dabar savo įsipareigojimus stengiuosi rinktis ne pagal tai, ką aš galiu daryti, o ko negaliu nedaryti. Tai man esminis kriterijus. Dabar yra daugiau erdvės kažkam gimti, augti, vystytis ir esu atviras tam, ką atneš gyvenimas.
