Rašė Lina Simutytė
Tai yra modelis,
Jo kodas prieblandoj lėtai išgaruoja („Solo ansamblis“, „Moteris“)
Kiek prisimenu save, tiek prisimenu žmogų, kuris visą laiką norėjo tapti bet kuo kitu, kad tik išvengtų savęs. Aplinkiniai dažniausiai atrodė labiau baigtiniai – jie atrodė kur kas dažniau pernelyg negalvojantys: leidžiantys ilsėtis savo kūnams ir smegenims be papildomo, šimtus kartų girdėto ir vis tiek neatsakyto klausimo – kas aš esu? Tarsi užtektų vieną kartą atsisėsti priešais veidrodį, gerai su savimi pasikalbėti ir nutarti: esu tas ir tas, gimiau tada ir tada, mėgstamiausia spalva tokia ir tokia.
Priešingai – kuo dažniau taip su savimi susėdi, tuo aiškiau pastebi blunkantį rašalą mažai ką dar reiškiančiose tatuiruotėse, pleiskanojančią galvos odą, įaugusius nagus ir nuskilusius danties kampučius.
Norisi viską maskuoti, neigti, atmesti. Išstumti iš savęs kaip tas statulas, kurios per akimirksnį gali būti iššluojamos iš miesto aikščių ir skverų.
*
Jau kurį laiką prisimenu vieną per televizorių matytą kadrą: vanduo Druskininkų baseine, jo prožektoriais apšviestas dugnas, grandinės ir du mirtingieji, pasiryžę kuo ilgiau nekvėpuoti po vandeniu. Tik daug vėliau sužinojau, kad tą sceną vienu metu transliavo apie 800 pasaulio televizijų.
Tada man buvo septyniolika. Magų duetas „DiArchy“ (sesuo Diana ir brolis Arvydas) prie specialios konstrukcijos po vandeniu prisirakino grandinėmis ir siekė pasaulio nekvėpavimo rekordo. Projektas vadinosi „Gyvi be oro“, o šiam iššūkiui magai ruošėsi ilgą laiką – nuo jogos, kvėpavimo pratimų iki dirbtinio plaučių užpildymo oru procedūros. Diana po vandeniu išbuvo virš vienuolikos, o Arvydas – beveik šešiolika minučių.
Medikai jiems patarė „ramiai gulėti ir stengtis apie nieką negalvoti – kad pailsėtų ne tik kūnas, bet ir smegenys“.
Brolis ir sesuo po šio iššūkio buvo išvežti tiesiai į ligoninę. Nors abu pagerino ne tik asmeninius, Lietuvos, bet ir pasaulio rekordus, po visko žurnalistams teigė, kad nesijaučia nei itin pakylėti, nei pernelyg džiūgauja – šis gyvybei grėsmingas iššūkis buvo labai varginantis. Ko gero, po to norisi tik miegoti.
Aš po visko norėčiau tik miegoti.
Atsimenu, kad prieš tai „DiArchy“ taip pat siekė išbandyti savo kūnus pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis – buvo užsišaldę lede, Maskvos gatvėmis važinėjo automobiliu užrištomis akimis, užrištomis akimis vaikščiojo ir Palangos tilto turėklais, o dar vėliau magas Arvydas leidosi užkasamas gyvas po žeme – tai jau vyko po skyrybų su žmona.
*
Vasaros pradžioje registravausi į vipasanos meditacijų stovyklą, kurioje dešimt dienų turi praleisti visiškoje tyloje, atsiribojęs nuo aplinkinio pasaulio – negali ne tik kalbėti, bet ir rašyti, negali net skaityti. Visas dėmesys sutelkiamas į tave – tokį, koks tuo metu esi. Žinoma, ir į žmones, kurie tave supa, ir, nors ir nekalba, skleidžia spalvas, kvapus, nudažo erdves būsenomis, kurios galiausiai paveikia.
Jų negali išvėdinti kaip kambario, pravėręs langą. Negali iššluoti kaip statulos iš skvero, kuri per akimirksnį gali virsti nereikalinga miesto išnara.
Į stovyklą išvykti nepavyko, tačiau noras susitapatinti su savimi, besimainantis su permanentiniu troškimu tapti kuo nors kitu, mane atvedė į tapybos ant kūno dirbtuves vieno festivalio Anykščiuose metu. Dirbtuvėse dalyvavome kartu su bičiule.
Iš pradžių nesitikėjau, kad apsinuoginti gali būti taip lengva. Iš drabužių išsinėriau per akimirksnį. Dar įdomiau buvo leisti savo kūną vienu metu liesti bent trims teptukams, laikomiems skirtingų rankų. Su dirbančiomis dailininkėmis kalbėjau tik tiek, kiek būtina, matydama, kaip mano kūną padengia juodos, raudonos ir baltos spalvų dažų sluoksniai. Labiausiai erzino į paviljoną pro nedidelę širmą vis dirsčiojantys fotografai su kameromis – supratau, kad visas šis performansas skirtas ne kitiems, bet labiausiai man pačiai, ir pradėjau jaustis nepataisoma egoiste, narcize – bet kuo, tik ne savimi.
Tarsi tikroji aš galėtų tiesiog mėgautis procesu. Tarsi tikroji aš tiesiog galėtų leistis į nuotykį, iš anksto nesvarstydama apie jo padarinius.
Po maždaug tris valandas trukusio dažymo atsistojus pradėjo svaigti galva, todėl labiau už viską norėjau ne pasirodyti ant scenos, bet eiti atgal į palapinę ir užmigti. Tačiau nugalėjo smalsumas – kiek gali mano kūnas, kiek gali mano smegenys. Po visko leidomės nufotografuojamos, kol galiausiai pajutau, kad manęs ir šiam mano vaidmeniui per daug – ir vėl per mažai savęs pačios sau.
Tačiau bent jau santykinai tapau kažkuo kitu – juodos, baltos ir raudonos spalvų judančia skulptūra daugybės žmonių minioje.
Po mūsų šokio vienas festivalio darbuotojų mikroautobusu mane nuvežė į pagrindinį miesto viešbutį nusiprausti. Kai išlipau, mačiau, kad dažai ištepė jo automobilio sėdynę. Palikinėjau savo pėdsakus, savo buvimo įrodymus. Buvau balta dėmė, raudona dėmė. Buvau spalvų mišinys. Toks, kurį gali nuplauti, bet visada žinosi – ji čia buvo.
Kai išlipau, viešbučio registratūroje dirbanti moteris su manimi sveikinosi angliškai, galvodama, kad aš viena festivalio atlikėjų.
Bent trumpam man pavyko tapti kuo nors kitu, nustoti būti savimi. Keista, kad tuoj pat pradėjau kalbėti lietuviškai, kad kuo greičiau patvirtinčiau, jog žinau, kas iš tiesų esu. Net ėmiau vaikiškai teisintis, kad iškart po pasirodymo pasiprašiau į dušą, kai mano bičiulė nusprendė likti išpiešta iki pat vakaro. Tarsi taip būčiau mėginusi susijungti su savo racionalia dalimi – galiu atsipalaiduoti, galiu šėlti, galiu apsinuoginti tik iki tam tikro lygio. Tarsi būčiau dėmė, kuri pati renkasi, kaip giliai įsigerti į sėdynės gobeleną.
Viešbučio duše maudžiausi pusantros valandos stebėdama, kaip mano kūnu žliaugia raudoni, juodi ir balti dažai, maišydamiesi į vientisas violetines čiurkšles, kurios suteka ir dingsta marmuro imitacijos plytelėse įmontuotose grotelėse. Kartu su tais dažais nuo manęs plovėsi ir visa ta per metus kaupta purvo, lipdukų, vaidmenų ir personažų aureolė – tas nepaliaujamas troškimas maskuoti save. Būti raudonai, o tada tapti baltai, kai reikia – persidažyti juodai. Iš manęs, tarsi iš skvero miesto centre, vanduo išstūmė tą vaidmenį, kuriame buvau kelias valandas. Likau švari. Tuo metu apskritai jaučiausi švariausiu žmogumi visame festivalyje, visuose Anykščiuose. Tos spalvos išsinėrė nuo manęs kaip dirbtinė oda, kaip dermatinas. Priminiau modelį naujos batų poros, kuri dar nebuvo dekoruota, tačiau jau turėjo savo nekintamą modelį.
Po visko dar niekada nesijaučiau tokia nuoga, tačiau tai nebebuvo vien apie nuogumą – priešingai, tai buvo apie drabužius, kuriais apsirengusi grįžau į festivalį. Ilga gėlėta suknelė, minkštas rožinis megztinis, rusvi kerzai, ant veido priklijuoti dirbtiniai deimančiukai. Ir tai vis dar buvau aš. Tiek su dažais, tiek be jų.
Tikriausiai ir tas skveras, kuriame greičiausiai neliks Petro Cvirkos statulos, dar ilgai bus vadinamas Cvirkparkiu.
Prieš grįždama į festivalį dar kurį laiką žiūrėjau į veidrodį, matydama jame atspindį jaunos moters, kuri negali savęs suvokti kaip vientisos asmenybės.
*
„DiArchy“ magai, kurie 2007-aisiais visą tą laiką išbuvo po vandeniu, ko gero, taip pat siekė tapti bet kuo, tik ne pačiais savimi. Akivaizdu, jie troško tapti kitais savimi, tokiais kitais, kurie gali tiek laiko išbūti po vandeniu nekvėpavę ir neuždusti. Tais, kurie gali važinėtis Maskvos gatvėmis ir neįsirėžti į stulpą, vaikščioti Palangos tilto atbrailomis užrištomis akimis ir neįkristi į jūrą, išlikti gyvi užkasti po žeme. Tačiau net po visų kūno ir smegenų patirtų ir išgyventų ribinių būsenų – magui iki šiol sunkiausia atsitiesti po skyrybų su mylimąja – po to, su kuo susiduria beveik kas antras mirtingasis, kuris, priešingai nei magas, nėra išgyvenęs nei po ledo siena, nei po vandeniu surakintas grandinėmis, nei užkastas po žeme.
Kiek prisimenu save, tiek prisimenu norą iš savęs išmesti tuos personažus, kurie iš esmės nepatinka, – su jais kur kas sunkiau sutarti, kur kas labiau neįmanoma pripažinti, kad esu ir ta, kuriai patinka ir apsinuoginti, ir šokti. Esu ir ta, kuri tuoj pat puola teisintis sakydama, kad tikroji aš visa tai darė tam, kad galėtų atlikti asmeninį tyrimą, tą kelias valandas trukusią vidinę vipasaną.
Iš esmės esi ir juoda, ir balta, ir raudona.
Esi ir tas skveras, iš kurio gali išstumti statulą, tačiau neišstumsi istorijos. Mikroautobuse ant sėdynės likusi dėmė nuo dažų ir tas miegas, kuris galiausiai sujungia visus tarpusavyje konkuruojančius personažus. Kiekvienam jų norisi užimti kuo didesnę dalį tavo kūne ir smegenyse.
Po visų kelionių, vidinių vipasanų, varginančių klausimais ir atsakymais, po ištuštėjusių šokių aikštelių, baseinų, scenų ir skverų lieka maišai šiukšlių, grandinių ir išnarų, kuriomis norisi atsikratyti. Viską sukrovus į skirtingas krūvas iš plastiko, popieriaus, metalo ir stiklo – nupūtus tarsi dulkes nuo paviršių, galiausiai esi nuogas.
Gali būti, kad esi tas modelis –
jo kodas prieblandoj lėtai išgaruoja
esi ir solo, ir
ansamblis.