Festivalis „Žiemos ekranai“: laikas prancūziškam kinui

Rašė Daiva Juonytė

 Po žiemos švenčių šiek tiek nurimęs sausis kasmet atneša ne tik naujų rezoliucijų, pokyčių viltį, bet ir frankofonišką kino šventę – prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Sausio 23–vasario 9 d. penkioliktą kartą vyksiantis renginys žiūrovus skatins leistis į dabarties laiko paieškas ir panirti į atsitiktinumų žavesį. Apie prancūziško kino magiją, „must see“ filmus, šiuolaikines tendencijas ir, žinoma, laiką kalbamės su festivalio programos sudarytoja Egle Čepaite.

 – Jau sausio 23 d. prancūziško kino gerbėjus į kino sales pakvies jubiliejinis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Penkiolika metų žmogui – maištingos paauglystės laikotarpis. O ką toks amžius reiškia festivaliui?

– Per tiek metų renginys išsigrynina, suformuoja stuburą ir penkioliktąjį gimtadienį pasitinka jau tvirtai įsišaknijęs Lietuvos kultūriniame gyvenime – atpažįstamas ir laukiamas. Tačiau maištingas pradas niekur nedingsta – kiekvienais metais yra išgyvenamas vidinis virsmas ir atsinaujinimas, to, kas įvyko apmąstymas, to, kas dar tik įvyks numatymas, ieškojimas.

– Kaip per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė festivalio žiūrovas, jo lūkesčiai? Kaip apskritai kito požiūris į prancūzišką kiną?

– Jau dešimt metų negyvenu Lietuvoje, tačiau iš to, ką teko nugirsti, skaityti ar matyti čia viešint, galiu pasakyti, kad žiūrovas apskritai tampa labiau išprusęs, besidomintis kino pasaulio naujienomis, išrankus ir ieškantis kokybiškų filmų. O prancūziškų filmų žavesys Lietuvoje tikrai neblėsta – manau, daugelis sutiks, kad lietuviai ypač mėgsta prancūzišką kiną.

– Šių metų festivalio pagrindinė programa „Dabarties laiko beieškant“ skatina žiūrovus leistis į laiko paieškas ir patirti atsitiktinumų žavesį. Kuo ši tema aktuali šiuolaikiniam kinui ir visai visuomenei?

– Ar per drąsu būtų sakyti, kad nėra nieko aktualiau už dabartį ir laiką? Aktualija, laikas ir dabartis – sinonimų teritorijoje susitinkantys žodžiai, išgyvenami dabar, iškart, akimoju, neatsigręžiant, nestojant. Kinas, kaip ir kiti menai, mums dovanoja nuostabią stabtelėjimo privilegiją patirti dabarties gylį, laiko pilnumą, aktualijų daugiasluoksniškumą. Gyventi dabartyje ir tuo pačiu metu jos ieškoti – prieštaringa mintis ir labai palankus diskusijos pradžios taškas. Tikimės, kad parengta filmų programa bus turiningų pokalbių akstinas.

– Kokios tendencijos šiuo metu vyrauja prancūziškame kine?

– Prancūzijoje ypač stiprus ir įdomus politines bei socialines temas nagrinėjantis kinas. Šiemet festivalyje norime pristatyti šio kino įvairiapusiškumą: nuo žanrinio kino kodais eksperimentuojančio režisieriaus Sébastieno Marnier filmo „Paskutinė pamoka“, Boriso Lojkine biografinės dramos „Kamilė“, politines dilemas gvildenančio kino kūrėjo Nicolas Pariser komiškos dramos „Alisa ir Meras“ iki nuoširdžios ir jautrios režisieriaus Louiso-Julieno Petit komedijos „Nematomos“. Nereikėtų pamiršti, kad greta globalių ir dabartinę pasaulio padėtį nagrinėjančių siužetų prancūziškas kinas išsiskiria ir visuomet išsiskyrė subtiliu bei autentišku individualių dramų ir meilės istorijų nagrinėjimu. Tokio kino mėgėjams rekomenduoju nepraleisti romantinės komedijos žanrą atnaujinančio kino kūrėjo Erwano Le Duco filmo „Esminis poreikis“, apie neurotiškus bandymus kabintis į gyvenimą kalbančios Antoine de Bary dramos „Mano šlovinga jaunystė“ ar netobulo gyvenimo grožį atskleidžiančios nuotaikingos režisierės Valérie Donzelli komedijos „Notre Dame“.

– Kuo prancūzų filmai šiandien išsiskiria iš kitų Europos šalių kino kūrėjų darbų?

– Kiekvienais metais Prancūzijoje sukuriama daugiau nei 300 pilnametražių kino juostų, kino salėse apsilanko daugiau nei 200 mln. žiūrovų. Ši iš pažiūros sausa statistika labai iškalbinga: nė viena kita Europos šalis nė iš tolo neprilygsta tokiai įspūdingai, puikų finansavimo modelį ir stiprų institucinį užnugarį turinčiai kino industrijai. Tvirta industrija sudaro puikiais sąlygas skleistis ir klestėti talentams – prancūziškų filmų teminė ir stilistinė įvairovė ypač plati.

– Šių metų „Žiemos ekranuose“ – daugiau nei 30 juostų. Kaip vyko programos sudarymo procesas ir kokiais kriterijais remiantis buvo atrenkami filmai, verti pamatyti?

– Svarbiausias programos atrankos kriterijus – filmų meninė vertė. Rengiant pagrindinę programą per kelis mėnesius teko peržiūrėti apie 100 naujausių prancūziškų juostų, sulaukusių teigiamų kino kritikų ir / ar žiūrovų vertinimų. Siekėme sudaryti programą, kurioje vyrautų žanrų ir temų įvairovė bei atsispindėtų šiandienos prancūzų kino tendencijos. Pagrindinėje programoje „Dabarties laiko beieškant“ – penkiolika autorinio kino filmų, sukurtų Prancūzijoje per pastaruosius dvejus metus. Visi jie Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą. Programos filmus sieja netikėtos ir drąsios kasdienybės interpretacijos, jiems būdinga išskirtinė, raiški kino kalba. Antrojoje programos dalyje – teminė retrospektyva „Atsitiktinumai ir sutapimai“. Rengiant šią programos dalį teko sugrįžti prie kino studijų metais nuodugniai tyrinėtos Prancūzijos kino istorijos. Buvo labai įdomu ieškoti režisierių ir juostų, kuriose svarbų vaidmenį atlieka atsitiktiniai nutikimai, sutapimai ir lemtingi susitikimai. Žinoma, nepamiršome ir mažiausių festivalio žiūrovų – jiems taip pat esame parengę specialią programą.

– Kuris festivalio filmas sukėlė daugiausia diskusijų?

– Ilgai dvejojome dėl atidarymo filmo – juk tai juosta, duodanti toną visam festivaliui. Šiemet pasirinkome L.-J.Petit režisuotą filmą „Nematomos“. Daugiau nei milijono žiūrovų Prancūzijos kino salėse sulaukusi komedija labai subtiliai nagrinėja skaudžias benamystės realijas ir nepalieka abejingų. Juoktis, verkti ir mąstyti drauge su (ne)matomais kasdienybės herojais – štai tokį linkėjimą siųsime su pirmuoju filmu „Žiemos ekranų“ žiūrovams.

– Kurių juostų „Žiemos ekranuose“ derėtų nepraleisti tikram prancūziško kino gurmanui?

– Manau, kad kiekvienas tikras prancūziško kino gurmanas jau pats žino, ką tikrai aplankys festivalio metu. O tuos, kurie dar šiek tiek dvejoja, kviečiu pasiduoti atsitiktinumų kerams ir rinktis tai, ką žiūri rečiausiai. Užkietėjusius melodramų mėgėjus pakviesčiau į kultines, jau kino klasika tapusias komedijas: režisieriaus Franciso Veberio „Ožką“, kurioje vaidina įspūdingas Pierre Richardo ir Gérardo Depardieu duetas, ir Jeano-Paulio Rappeneau „Laukinį“, atskleidžiantį įstabų Catherine Deneuve talentą. Mėgstantiems realistinius filmus siūlau fantastikos elementų turinčią Stéphano Batut pernai Prancūzijoje geriausiu debiutu pripažintą juostą „Klajojanti siela“, Sébastieno Marnier filmą „Paskutinė pamoka“ ir kino kūrėjos Sophie Fillières komišką dramą „Gražuolė ir gražuolė“.

– Kuo prancūziškas kinas žavi jus pačią? Ir koks laikui nepavaldus prancūziškas filmas yra jūsų must see sąraše?

– Prancūziškas kinas mane žavi savo laisve būti netobulam, laisve klysti, būti nenuspėjamam, o kartais, priešingai, dar ir kaip nuspėjamam. Laisvė kurti laisvai – kas gali būti už tai žavingiau? Artėjant 2020-iesiems, visi sudarinėjo dešimtmečio geriausiųjų sąrašus. Man praėjęs kino dešimtmetis neįsivaizduojamas be Leos Caraxo „Šventųjų motorų“, o visa Prancūzijos kino istorija – be Alaino Resnais „Praėjusiais metais Marienbade“.