Kaip mergina iš Vilkaviškio išsirengė užkariauti pasaulio

Linksmas pokalbis su aktore Aiste Diržiūte

Rašė Goda Dapšytė

 Sakykite, ką norite, bet 2019-ieji buvo Lietuvos moterų metai: Mirga Gražinytė, Asmik Grigorian, trigalviu slibinu tituluojamos auksinio Venecijos bienalės liūto tramdytojos Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė. O baigiantis metams naujosios LRT kultūros turinio vyriausiosios redaktorės Agnės Biliūnaitės dėka kokybiškai atsinaujinęs nacionalinis transliuotojas pirmą kartą Lietuvos publikai suteikė galimybę stebėti prestižinius Europos kino apdovanojimus (EFA), nes… juos vedė jaunosios kartos lietuvių aktorė Aistė Diržiūtė.

Garbanota mergina iš Vilkaviškio žėrėjo auksine suknele prestižinėje Europos scenoje tarp pasaulinių kino žvaigždžių, ir ką jūs jai?

(L-R) Actress Aiste Dirziute of Lithuania, one of the winners of the Shooting Stars Award, receives her award from actress Natalie Portman at the presentation ceremony during the 65th Berlinale International Film Festival in Berlin February 9, 2015. The Shooting Stars Award is given out annually to the 10 most promising young European actors. REUTERS/Stefanie Loos (GERMANY – Tags: ENTERTAINMENT)

Tačiau tai ne pirmoji A.Diržiūtės sėkmė. Kine ji debiutavo 2015-aisiais, 1991 m. sausio įvykiams skirtame Roberto Mullano filme „Mes dainuosim“, po kurio buvo Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Šis filmas, kaip pati sako, pakeitė ne tik jaunos aktorės karjerą, bet ir gyvenimą. Po filmo premjeros Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje ją pastebėjo tarptautiniai kino kritikai ir ji tapo pirmąja lietuvių aktore, pagerbta, kaip pati pastebi, kiek paradoksaliai pavadintu prizu, teikiamu jauniems aktoriams, „European Shooting Stars“. Vėliau buvo daugybė filmų festivalių, ne vieno kino filmavimo aikštelė, persikėlimas į Londoną ir dar daug kitų pasikeitimų. Na, o pernai ji debiutavo savo pirmajame (linkėtina, kad ne paskutiniame) blockbusteryje – pasirodė pirmojoje filmo „Vyrai juodais drabužiais: pasaulinė grėsmė“ scenoje. Tad, iš pirmo žvilgsnio, praėjusieji metai buvo jos. Tačiau ar A.Diržiūtė pritartų šiai minčiai?

 Regis, praėjusieji metai tau buvo kupini įvykių.

Ir man, ir mano artimiesiems tai buvo labai sunkūs metai. Šiaip jau tai kažkoks košmaras, jeigu atvirai. Gal dėl to, kad man tai buvo 27-ieji gyvenimo metai? Prisiminkime „Klubą 27“. Panašu, kad jis atsirado ne be reikalo. Visi mano bendraamžiai sako, kad 27-ieji metai – kažkoks košmaras. Tačiau buvo ir labai įdomių įvykių, kurie suteikė visai kitokių patirčių.

O aš (turbūt kaip ir daugelis) buvau įsitikinusi, kad 2019-ieji tau buvo spindesio ir šlovės metai.

Ir taip, ir ne. Praėjusieji metai buvo pažymėti keletu labai ryškių akcentų, tačiau iš esmės jie buvo tikrai nelengvi. Po kiekvieno pasisekimo reikia dėti dar daugiau pastangų, kad išlaikytum tai, kas pasiekta.

Tuomet ir pakalbėkime apie tuos pasiekimus. Kaip jauteisi pirmą kartą atsidūrusi Holivudo filmavimo aikštelėje?

Buvo labai smagu. Man labiausiai įsiminė pamaina su Liamu Neesonu, kuris visada buvo mano mėgstamas aktorius. Susitikimas su juo leido patirti visiškai kitokią bendravimo kultūrą. Jis nuo pat pradžių pastebėjo, kad esu šiek tiek sutrikusi, ir priėjęs paklausė, iš kur aš. Atsakiau, kad iš Lietuvos, ir netrukus mes jau kalbėjomės apie muselinę žvejybą. Be to, jis prisiminė, kad jo draugė Helen Mirren kaip tik tuo metu filmavosi Vilniuje (mini seriale „Jekaterina Didžioji“ – aut. past.), o aš pasakojau apie žvejybai tinkančias vietas. Jis man pasakė: „Tu nesijaudink, aš ką tik filmavausi labai gilioje, jautrioje dramoje, man čia irgi sunku, nes čia visiškai kitoks vaidybos stilius.“ Jis po kiekvieno dublio ženklais parodydavo, kaip man pavyko. Man tai buvo visiškas siurrealizmas, tiesiog protu nesuvokiama: žmogus, kurį mačiau filmuose „Šindlerio sąrašas“ ir „Tegyvuoja meilė“ bei kituose, dabar stovi priešais mane ir duoda man ženklus, ar geriau, ar blogiau man pavyko scena. Labai ilgai tuo tiesiog negalėjau patikėti ir buvo labai labai gera.

Filmas „Vyrai juodais drabužiais: pasaulinė grėsmė“ nebuvo nei labai populiarus, nei labai sėkmingas, nes nebuvo geras. Reikia tai pripažinti. Per prievartą, brutaliai brukamas feminizmas natūraliai sukelia atmetimo reakciją. Jame taip siekiama būti teisingiems, kad pasidaro koktu. Naudotis aktualiomis temomis – tai taip neįdomu. Tai tas pats, kaip kurti dar vieną dokumentinį filmą apie pabėgėlius. Dabar jau laikas dokumentikai apie problemų sprendimus, o ne problemas, apie kurias visi seniai žinome.

Bet grįžtant prie klausimo, tai „Vyrai juodais drabužiais“ filmavimo aikštelėje supratau, kad galima dirbti ir fainai: be streso ir turint absoliučią laisvę. Nors po kiekvienos pamainos bijojau, kad mane išmes. Mano nepasitikėjimas savimi ir stresas buvo kurstomi suvokimo, kad jiems pakeisti aktorių nieko nereiškia. Kita vertus, aikštelėje tavimi visi rūpinasi, tarpusavyje bendrauja maloniai, be streso, mėgaujasi tuo, ką daro. Man labai patiko režisieriaus Felixo Gary Gray darbo metodai. Pradžioje pastatoma scena, parepetuojama, scena nufilmuojama iš visų kampų ir rakursų, o tada filmuojamas paskutinis dublis, kurio metu aktoriai nesusitarę daro, ką tik nori, ir gali į valias improvizuoti, kaip tik jiems atrodo tinkama. Tai yra taip faina! Ties paskutiniu dubliu scena jau būna atkalta, tad aktoriai puikiai supranta vienas kitą ir leidžia sau bet ką. Per vieną iš tokių dublių Chrisas Hemsworthas staiga ėmė kalbėti su prancūzišku akcentu, nes jam taip pasirodė smagiau. Taip dirbti labai smagu. Be to, iš šių šėlionių gali gimti ir tai, kas įeis į filmą.

Man taip pat labai patiko tokiems filmams būdingas darbo konkretumas. Ten nebuvo apsiblaususių meninių ieškojimų. Labai jų nemėgstu. Man patinka, kai viskas yra konkretu. Gal čia manyje kalba Veltos ir Vytauto Anužių mokykla, bet kai išmoksti įkvėpimo neieškoti smilkalų dūmuose, tai kitaip nebegali. Aš atsiprašau, bet šiuo klausimu esu labai radikali.

Tai kur to įkvėpimo reikėtų semtis?

Man labai patinka Eimunto Nekrošiaus spektakliai. Studijų metais ėjau ir sėdėdama ant laiptukų peržiūrėjau viską, kas dar buvo įmanoma. Man netgi pavyko pamatyti „Otelą“! Manau, kad E.Nekrošiaus teatre labai daug logikos, net ir vaidmenyse, ten taip viskas tiksliai sustyguota! Man kiekvienas E.Nekrošiaus spektaklis – įvykis. Bet yra tiek daug žmonių, kurie mėgsta žaisti teatrą, užsidėti įkvėpimo aureolę ir pamiršti, kad tai iš tiesų yra juodas darbas, kad improvizacija scenoje – visada sustyguota. Aktorius atsakingas prieš režisierių, autorių, prieš kolegas ir žiūrovus. Taigi aš netikiu įkvėpimu, manau, kad įkvėpimas ateina per darbą.

Kone nuo savo aktorinio debiuto vaidini tik kine. O kaip teatras?

 Aš labai mažai vaidinau teatre, bet teatrą be galo myliu. Labai jį mylėjau studijų metais, vėliau nuo jo šiek tiek pavargau. Kurį laiką dirbau Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Tačiau ilgainiui teko įsitikinti, kad ne visuomet teatre siekiama aukštesnių tikslų, kad teatre, kaip ir visur kitur, daug pavydo ir intrigų. Vėliau ėmiau daugiau keliauti, daugiau spektaklių žiūrėti užsienyje, ir man pasidarė liūdna, nes Lietuvoje nieko nėra. Nekalbu apie E.Nekrošių, kurio negalima priskirti nei 2000-iesiems, nei 1990-iesiems, man jis tiesiog yra kita dimensija. Kalbu apie kitus, daug jaunesnius, Lietuvoje vertinamus režisierius. Žiūriu jų spektaklius ir matau priemones, kurios Berlyno „Schaubühne“ teatre buvo naudojamos 2000–2005-aisiais, bet pas mus tai – vis dar skandalas. Paskutinis mane sužavėjęs spektaklis Vilniuje buvo Krystiano Lupos režisuota „Didvyrių aikštė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bet po jo nuėjau dar į porą lietuvių režisierių spektaklių ir nuo to laiko padariau teatro pauzę. Atsimenu, sėdėjau salėje ir galvojau: kiek galima iš manęs tyčiotis? Kiek galima man rėkti į veidą, staugti be priežasties? Tie jauni aktoriai scenoje tąsosi, plėšosi, faktiškai palieka ant scenos savo balso stygas. Prakaitas teka, pusnuogiai kūnai blaškosi. Na ir kas iš to? Matyta 100 kartų. Gal būtų įdomu, jei po visu tuo būtų kas nors tikro, bet ten nieko nėra. Taigi, nuo to laiko labai laukiau progos pamatyti gražų, psichologinį spektaklį. Londone žiūrėjau Ivo van Hove’s „Hedą Gabler“ su Ruth Wilson. Tai buvo taip nuosekliai psichologiškai išdėliotas vaidmuo, kad man verkti norėjosi nuo grožio. Tai tikroji aktoriaus duona, mes to pasiilgstame, bet šiais laikais tai retenybė.

Man įdomu, kad jaunieji kūrėjai vis dar bando nustebinti publiką. Negi jie nemato, kokiame amžiuje gyvename? Mūsų niekas nebenustebins. Atsiverti socialines medijas ir viską gauni. Po truputį tampame apatiški, ir, man atrodo, šiandien vienintelis dalykas, kuris dar gali sukrėsti, – tikrumas. To ir linkiu Lietuvai. Ir ne tik.

Ne į teatro, bet vis dėlto į tarptautinę sceną tau neseniai teko sugrįžti. Buvai viena iš prestižinių Europos kino apdovanojimų vedėjų. Tai kaip mergaitė iš Vilkaviškio jautėsi Berlyno scenoje?

Gerai, labai patiko, noriu dar! Tai buvo tokia žaidimų aikštelė! Renginio režisierius, apdovanotas įvairiais prizais, jis nuostabus, scenarijus – taip pat nuostabus, iš jo sklido tiek absurdo! Režisierius labai tiksliai žinojo, ko nori, ir mūsų požiūriai visiškai sutapo. Vos per kelias repeticijų dienas sugebėjome pasiekti visišką vidinę laisvę. Drauge su ceremoniją kartu vedusia Anna Brueggemann jautėmės taip laisvai, kad bet kas, ką būtume padariusios, būtų buvę tinkama ir atitiktų renginio scenarijų. Buvo labai daug streso, bet begalinis pasitikėjimas ir palaikymas padėjo jį suvaldyti scenoje. Tame buvo labai daug manęs, nes kartais aš būnu tokia truputį trenkta. Taigi, nepaisant didžiulės atsakomybės, ši Berlyno scena man buvo milžiniška žaidimų aikštelė.

Kas tau buvo sunkiausia?

Brittos Pedersen / POOL / AFP nuotr.

Didžiausias šokas buvo, kai atsistojome priešais realią, ne įsivaizduojamą auditoriją, kurią sudarė ne šiaip žiūrovai, o ego grietinėlė. Teko greitai prisiminti teatro pamokas. Atsitrenkę į pirminį šaltuką kažkaip abi su A.Brueggemann susiėmėme. Ilgainiui auditorijoje susiradome žmones, kurie žiūrėjo geranoriškai. Kaip sakė ceremonijos režisierius Dietrichas Brueggemannas, mūsų publika buvo tarsi didžiulis dramblys, kurį reikėjo spardyti iš visų pusių, kad jis pajudėtų, ir jis pajudėjo. Antroje ceremonijos dalyje buvo tokia vieta, prieš Publikos prizo įteikimą, kai mums pavyko pastatyti savo publiką ant kojų ir priversti ją dainuoti kanonu: „I love my audience and my audience loves me.“ Jie visi dainavo, buvo linksmi, laimingi ir panašiai. Bet tai pasiekti užtruko.

Kine energija, kurią generuoji ir atiduodi, turi būti labai sukaupta, tiksli, bet ne per stipri, giluminė. O energija, kurią turi atiduoti stovėdamas scenoje, yra tokia tiesmukiškai, brutaliai atvira ir galinga, nes kitaip publikos nepaimsi. Taigi stovint Berlyno scenoje teko prisiminti net ir scenos kalbos pratimus. Bet buvo be galo smagu, nes teko prisiminti ir tai, ką reiškia, kai publika tave išgirsta ir atsako. Koks malonumas yra suklysti ant scenos ir čia pat su tuo susitvarkyti, nes kito dublio nebus. Koks malonumas buvo žinoti, kad nebus antro karto ir tau niekas nieko negali nei pasakyti, nei padaryti, nes esi čia ir dabar, ir darai, ką nori. Kol repetavome ceremoniją, visad labai laukdavome apdovanojimo Juliette Binoche už indėlį į Europos kiną. Kai ceremonijos metu apdovanojimas jau buvo įteiktas ir turėjome pereiti prie kitos nominacijos, aš, žiūrėdama į šią aktorę, sėdinčią pirmoje eilėje priešais mane, ištariau: „Goodbye, Goddess.“ Ji juokėsi iki ašarų. Jokiomis kitomis aplinkybėmis nebūčiau galėjusi sau to leisti. Ir tai suteikė tokio kitokio pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Taip, teatre būni įstatytas į daug stipresnės dramaturgijos ribas, o čia buvo tokia mini klounada, bet vis vien ši patirtis priminė, kaip pasiilgau teatro ir kaip gera būti scenoje.

 Žiniasklaidoje sklando pasakojimas, kad tu šios ceremonijos vedėjos vaidmenį gavai dėl kažkokios paslaptingos rankų darbo vizitinės kortelės, dar 2015 m. Europos kino apdovanojimuose įteiktos šiais metais ceremonijos režisieriumi tapusiam D.Brueggemannui.

 Aš tau ją galiu parodyti, kaip tik turiu ją čia, Vilkaviškyje. (Aistė išsitraukia popierėlį, ant kurio užklijuota spalvota jos nuotrauka ir keliais skirtingo storio rašikliais užrašyta jos vardas, pavardė, profesija ir kontaktai – aut. past.).

Kaip tau šovė mintis tokią susimeistrauti?

Prieš važiuojant į apdovanojimus galvojau taip: aktorių ten bus daug, kortelių bus dar daugiau. Iš kelionių po festivalius su „Sangailės vasara“ žinojau, kiek reakcijų sulauki davęs kortelę ir kiek savo elektroninio pašto adresą užrašęs tiesiog ant rankos. Bet kiek tu ten tų rankų Berlyne primarginsi. Be to, negalėjau daug investuoti. Tai aš nuėjau ir paprašiau, kad man supjaustytų porą lakštų popieriaus, atsispausdinau spalvotas savo nuotraukas, kurias man nemokamai padarė bičiulis. Su žymekliais ir su viskuo man šis projektas kainavo iki 5 eurų. Bet toks triukas suveikia tik kartą gyvenime. Deja, bet taip.

Šiuolaikiniame kino industrijos pasaulyje turi rasti, kuo esi kitoks. Aš supratau, kad mano kitoniškumas slypi tame, kad esu iš kažkokio Vilkaviškio, kažkokioje Lietuvoje, ir kad mano vardas angliškai skamba kaip „šalta arbata“, rusiškai – kaip „gandras“, o japoniškai reiškia „mylėk mane“. Aš tai supratau, ir tuo naudojuosi.

Ką iš viso to žėrinčio vakaro išsinešei sau?

Drąsą keistis. Po šių apdovanojimų priėmiau nemažai sprendimų. Kad aš išeičiau faktiškai nuoga krūtine į sceną ir lakstyčiau taip dvi su puse valandos… Juk triko, kurį dėvėjau, – peršviečiamas… Gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad taip išdrįsiu!

Kartais ruošiesi kam nors nežinodamas, ką į tavo gyvenimą tai gali pritraukti. Kartais tokie svarbesni įvykiai ar vaidmenys, kurių imiesi, gali padėti pakeisti požiūrį į save. Minėjau, kaip nerimavau, kad mane išmes iš „Vyrai juodais drabužiais“ filmavimo aikštelės. Tai štai, kai buvau pakviesta vesti EFA ceremoniją, supratau, kad mums vieniems kitų reikia ir viskas yra normalu: normalu suklysti, normalu dėti pastangas, normalu už jas būti pastebėtai. Tai pakeitė mano santykius ir su agentais. Anksčiau drebėjau, kad tik su manimi dirbtų koks nors agentas, dabar nutraukiau bendradarbiavimą su abiem agentūromis, nes supratau, kad per agentūrą esu gavusi vos vieną darbą, o visus kitus – per asmeninius ryšius ir pastangas. Aš nebebijau atstovauti pati sau ir tai labai pakeitė mano pokalbius su naujomis agentūromis.

Anksčiau vis svaigau: Londonas, Londonas… Dabar apsisprendžiau: viskas, palieku Londoną ir ieškosiu kito kelio. Supratau, kad nebegaliu gyventi su keliais žmonėmis viename name, naiviai vildamasi, kad vieną dieną kas nors įvyks. Tas miestas – nuostabus, bet jis suryja tave visą, nes jis minta jaunų žmonių krauju. Dar nežinau, kur apsistosiu. Gal Berlyne? Dabar tiesiog noriu viską susidėlioti. Šiais laikais gali dirbti iš bet kur, ir į atrankas galima nuskristi. Jei turėčiau darbo Lietuvoje, mielai dirbčiau. Tačiau jei nėra pasiūlymų čia, tai kodėl nenuvykus ten, kur didesnė rinka? Koks skirtumas, kur belstis į duris: čia ar ten?

Mūsų lietuvių toks mentalitetas (Dieve, myliu Lietuvą, bet tai tiesa): esame linkę prisitaikyti, paburbėti, bet nepykti ir viską iškęsti. Atsibodo! Tai va, ėmiausi tokių sprendimų. Dabar darbų yra, be to, dar laukiu atsakymų. Jei nieko nekeisi, tai niekas ir nepasikeis. Labai paprasta.

Esi minėjusi, kad į Londoną išvykai ne tik dėl agentų rekomendacijų, bet ir todėl, kad Lietuvoje tau ėmė stigti oro.

Taip, ir fiziškai, ir psichologiškai. Kai gyvenau ir mokiausi Vilkaviškyje, mano pasaulis buvo gana nedidelis, maniau, kad jis šiek tiek prasiplės ir ten apsistos, kai baigsiu studijas Vilniuje. Bet nusifilmavau „Sangailės vasaroje“, ir mano pasaulis prasiplėtė ne truputį, bet labai. Kai kartą pamatai tą platų pasaulį, labai sunku su tuo prasiplėtusiu požiūriu sugrįžti atgal. Vieniems būna sunkiau, kitiems – lengviau. Aš negalėjau. Man pradėjo reikėti erdvės, kurioje niekas nieko apie mane nežinotų, kur nieko nedomintų, kaip gyvenu.

Pirmiausia aš išvykau ne į Londoną, o iš Vilniaus į Vilkaviškį. Buvau įstojusi į „Actors Studio“ Niujorke ir net gavusi finansavimą, bet suvokiau, kad labiau noriu pabėgti, nei realiai mokytis. Po studijų pas Anužius manęs daugiau niekas nieko nebegali išmokyti.

Taigi kurį laiką į visus tarptautinius kino festivalius keliavau iš Vilkaviškio. Tada buvau pakviesta filmuotis latvių filme „Pagonių žiedas“, o EFA mane pakvietė įteikti prizą už metų animaciją. Man buvo labai gera, nes ten niekam nebuvo įdomus mano gyvenimas, o grįžus į Vilnių mane nužiūrinėdavo parduotuvėse dėl mano asmeninio gyvenimo peripetijų. Tada supratau, kad laikas išvykti. Man gera, kad didmiesčiuose niekam nerūpi, ką ir kaip darau, kiek garsiai juokiuosi ar kad į gatvę išeinu su treningais.

Manau, kad kiekvienam yra sveika kurį laiką pagyventi svetimoje šalyje, dideliame mieste ir iš jo pasisemti laisvės. Labai džiaugiuosi žmonėmis, kurie grįžta į Lietuvą ir parsiveža tą laisvę. Esame šiauriečiai ir dar nukentėję nuo sovietmečio, tai nešame tokį dvigubą kryžių. Manau, jaunoji karta tai pakeis, ir matau, kad grįžtantys po truputį keičia. Bet aš dar nenoriu.

Sprendžiant iš tavo pasisakymų socialinėse medijose, Lietuvą vis dėlto myli?

Tai kai nebūnu, tai labai myliu! O jei rimtai, tai meilė Lietuvai labai atgimsta, kai kažkam imu apie ją pasakoti. Tada imu didžiuotis pasiekimais, kūrėjais, mokslininkais ir visu kuo. Mano draugas – ispanas, o ispanai visada, kad ir kas nutiktų, didžiuojasi savo šalimi. Tai kaip atsaką pažadina ir mano patriotizmą. Mes vis pamirštame, kokia vis dėlto maža yra mūsų valstybė, tiesiog miniatiūrinė, ir kokia nukentėjusi, bet kiek iš jos kilo pasaulį keičiančių meno ir mokslo žmonių.

Net ir bendraudama su EFA organizatoriais klausiau, kodėl jums reikia ceremonijos vedėjos iš kažkokios Lietuvos? Bet man atsakė, kad Lietuva – naujoji Europa. Jiems įdomu akcentuoti ne senąsias Europos valstybes, o naujas, kurios turi ką pasiūlyti.