Mes nesame futuristų judėjimo žurnalas, bet į ateitį mėgstame nuklysti dažnai. Kitaip ir negalime: juk rašome jauniems ir apie jaunus žmones.
Tiesą sakant, ši misija ne tokia ir lengva, juk esame popierinis žurnalas ir negalime pasiūlyti triukų, ant kurių tarpsta ateities visuomenė, – t.y. vaizdu pagrįsto turinio. Turinį pateikiame senoviniu, dar XV a. vokiečio Johanneso Gutenbergo atrastu būdu – juodu ant balto.
Juk nedaug kas jau ir besiūlo pailsinti akis nuo elektroninių įrenginių, gainiojant juodas aveles baltose lankose. Ir dar nemokamai. Čia turbūt derėtų priminti, kad mūsų tekstus galima rasti elektroninėje erdvėje (370.diena.lt, diena.lt), kad turime savo paskyras feisbuke ir instagrame. Bet vis dėlto prioritetą teikiame savo popierinei versijai, kas mėnesį pasklindančiai po didžiausių Lietuvos miestų kavines, mokymosi įstaigas ir kitas kultūringas vietas, kur jaučiamės reikalingi.
Nors sausis – pažadų mėnuo, mes pažadukais nebūsime ir jums aukso kalnų bei pieno upių nežadėsime, visus teigiamus pasikeitimus, tikime, pastebėsite ir patys. Kaip lengva laužyti pažadus, neseniai įrodė „Grigeo“ – viešai sekdama pasakas apie didžiules investicijas į ekologiją, viena didžiausių šalies įmonių iš tiesų metų metus savo nevalytomis nuotekomis nuodijo Kuršių marias.
Geresnį gyvenimą mums nuolat žada ir ne mažiau nei „Grigeo“ apsiš… politikai, kuriems iš tiesų labiausiai rūpi tik jų pačių gerovė. Šiais metais turime progą tokiais atsikratyti – jeigu norime, kad rytojus būtų bent kiek šviesesnis, nueikime į rinkimus ir balsuokime už tuos, kuriais pasitikime.
Nežinau, kaip jums, bet mums labiausiai nepatinka mūsų valdžios požiūris į ekologijos problemas (gal ir „Grigeo“ nebūtų tiek ilgai kakoję Kuršių marių žuvims, o taip pat ir mums ant galvos, jeigu valdininkai būtų nežiopsoję ir dirbę savo darbą – red. past.), kurį ką tik labai aiškiai pademonstravo valdančiajai partijai priklausantis politikas. Nušaudamas stumbrę, praėjusio amžiaus pradžioje mūsų šalyje visiškai išnykusio, tačiau paskui didžiulėmis pastangomis vėl įveisto gyvūno patelę, valdininkas ciniškai pasityčiojo iš visų gamtos mylėtojų, kuriems ir vieno gyvūno mirtis nėra tik statistika.
Ir nors Australijoje milijonai gyvūnų gyvi sudegė nebūtinai klimato kaitos sukeltuose gaisruose (yra visokių versijų), nepamirškime, kad „gamtai mūsų nereikia, mums reikia gamtos“ – šią frazę pasiskolinome iš trumpo gamtosaugai skirto filmuko, kurioje motulė gamta prabyla populiariosios Julios Roberts balsu.
Didžiulis vartojimas, beje, taip pat labai kenkia motulei gamtai. Apie tai rašo mūsų bendraautorė Liucija, straipsnyje sklaidanti fikcinius projekto „Fashion Futures“ scenarijus, skirtus parodyti, kur link veda dabartinė mados industrijos praktika. O jie visai nelinksmi.
Pasak vieno scenarijų, „Gyvenimas su mažiau“, įsivaizduojama trečio dešimtmečio pradžia bus pažymėta didelio masto tragedijomis – šimtai tūkstančių žmonių tolimojoje Azijoje bus priversti palikti savo namus dėl nekontroliuojamų stichinių nelaimių, o maisto trūkumas centrinėje Indijoje sukels mirčių bangą. Pasauliui griūnant, investuotojai ir perdraudimo kompanijos supras, kad klimato kaitos sukelti finansiniai padariniai buvo milžiniški. Bus pradėtos naujos investavimo strategijos, į diskusiją apie klimato kaitos problemas įsitrauks įtakingi ir nuomones formuojantys dalyviai, organizacijos, politikai ir verslininkai. Bus priimtas specialus veiksmų planas ir 2030-uosius pasitiksime su tarptautiniu draudimu naudoti iškastinio kuro subsidijas, anglis bei įstatymu, nurodančiu, kad visi nauji automobiliai turi būti elektriniai. Pagal šią ateities viziją drabužiai bus labiau vertinami ir perduodami iš kartos į kartą, prekės ženklai taikys paveldo retoriką ir siūlys ne tik produktą, bet ir paslaugas.
Nuo gamtos ir mados santykio grįžkime prie kultūros. Labai džiaugiamės, kad mūsų teatro žinovei Godai pavyko pasigauti patrakėlę Aistę Diržiūtę, kuriai buvo patikėtas Europos kino apdovanojimų vedėjos mikrofonas! Jaunoji aktorė, daugiausia simpatijų užsidirbusi tuomet, kai suvaidino Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“, interviu išdėstė savo požiūrį į Lietuvos teatro sceną, papasakojo apie ateities planus ir darbo užkulisius su Holivudo žvaigždėmis, besifilmuojant 4-ojoje „Vyrų juodais drabužiais“ dalyje.
Ant blunkančios sofos („Blunkanti sofa“ – literatūrinis projektas, nagrinėjantis šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką), Lina šį kartą pasodino poetę, eilėraščių knygos „Drugy, mano drauge“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) autorę Ramunę Brundzaitę.
Taip pat šiame numeryje pristatome menininkų Dalios Juodakytės ir Lauryno Lubio duetą, kurių darbas „Šviesios akys aukso“ papuošė Vilniaus atvirąją galeriją „Open Gallery“.
Kaip visad rasite naujausių muzikos albumų ir knygų apžvalgas, spektaklių recenzijas. Spėjusiems pasiilgti gero kino pateikiame festivalio „Žiemos ekranai“ programos sudarytojos Eglės Čepaitės rekomendacijas. Gero skaitymo ir nepamirškite svarbių dalykų, gamta jums už tai padėkos!
Jūsų „37O“