Recenzavo Goda Dapšytė
VIRIMO TEMPERATŪRA 5425
Repertuarą sekite http://www.areimosteatras.lt
Nuolat kartojame, kad neturime laiko. Kas šiais laikais turi laiko žiūrėti filmą? Juk kasdienybėje, kai nepostiname iš vieno ar kito madingo kino festivalio ar nacionalinės premjeros, vis dažniau renkamės serialus. Štai net Seimo kultūros komiteto pirmininkas neseniai pareiškė, kad neturi laiko lankytis kultūros renginiuose. Tai gal pats laikas ir teatre vietoj kelias valandas trunkančių sagų suskaidyti jas į serijas ir taip atliepti tą laiko stoką? Na, o jei žiūrėti per vieną vakarą, tai jau visą sezoną. Užsiprenumeruotumėte tokį teatro serialą?
Bandomąją teatro serialo versiją jau porą metų siūlo Artūro Areimos teatras. Šiuo metu visą sezoną galima peržiūrėti per vieną vakarą, tad „Virimo temperatūrai 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę vis dėlto teks paskirti visą vakarą, bet pamatysite visas tris serijas.
Tai pirmasis A.Areimos susidūrimas su vadinamąja nacionaline dramaturgija. Absurdo nestokojančiai jaunos dramaturgės pjesei režisierius parinko išties neįprastą formą ir utriruotas raiškos priemones (visiškai kitokią režisierės Giedrė Kriaučionytės-Vosylienės šios pjesės interpretaciją galite pamatyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre). Nors spektaklis išlaiko pagrindinius serialo struktūros elementus, tačiau neverta apsigauti: tai greičiau serialo parodija nei kartotė.
Kaip ir būdinga serialams, „Virimo temperatūroje 5425“ daug buities. Ir scenoje (scenografas – taip pat A.Areima), ir ekrane. Tačiau šis buitiškumas siurrealistinis, jis perteikia iškreipto vienos šeimos gyvenimo vaizdą. Tado Gryno, Monikos Poderytės ir Valerijaus Kazlausko kuriami personažai čia egzistuoja tarp olimpinės ramybės ir visiškos isterijos, tarp nuolankumo ir despotizmo, išgąsčio ir agresijos, tarp aukos ir budelio vaidmenų. Ričardo vaidmenį kuriantis T.Grynas jau vien savo pasirodymu scenoje primena lietuviškuosius serialus ir net jų pagimdytus filmus apie nemylimus, svetimus, pasmerktus ir pan. Tik, žinoma, kontekstas keičia prasmę, tad sureikšmintas žvilgsnis, vienu ar kitu rakursu sustingusi poza, pakilus tonas spektaklyje pasitelkiami taikliai serialų klišių parodijai.
„Virimo temperatūroje 5425“ iš lėto dėliojant detales į mozaiką, nuojautomis ir netikėtais emocijų proveržiais pasakojama autokatastrofą patyrusios šeimos drama. Tačiau panašu, kad spektaklio kūrėjams tai tik pretekstas pakalbėti plačiau apie šiuolaikinių žmonių santykiams būdingą susvetimėjimą ir pragmatizmą, užgriebti vartotojiškumo problemą ir pasimėgauti visam tam perteikti pasirinkta menine forma. Spektaklis persunktas ne tik absurdu, bet ir ironija, trečiojoje serijoje pereinančia į groteską. Kraujas čia liejasi laisvai, tik ne dažų, o kečupo pavidalu, o kritinės įžvalgos formuojamos ne tik netikėtais veikėjų tarpusavio santykių posūkiais ar reakcijomis, bet ir vaizdo scenoje ir vaizdo ekrane kontrastais ir paralelėmis.
Regis, tai vienas iš kol kas retų atvejų, kai režisieriui iš tiesų pavyksta įgyvendinti jau kurį laiką deklaruojamą siekį surasti naują santykį tarp scenoje vykstančio vyksmo ir žiūrovo. Gal todėl, kad minimalistinė ir šalta spektaklio estetika, utriruota aktorių vaidyba ir jos kontrastas jų tariamam tekstui, visų pirma, glumina. Tai nuginkluoja publiką ir priverčia noromis ar nenoromis įsitraukti į spektaklio veiksmą jau vien tam, kad pamėgintų suprasti, kas čia po galais vyksta.
Rekomenduojama pasiilgusiems absurdo.
Nerekomenduojama lietuviškų TV serialų gerbėjams.
Vismantės Ruzgaitės nuotr.
MONGOLIJA
Repertuarą sekite www.okt.lt
Mongolija – tai tokia gyventojų skaičiumi (bet tikrai ne plotu) Lietuvai artima valstybė, įsikūrusi tarp Rusijos ir Kinijos, retai kada minima tarptautiniame kontekste. Tačiau dar ne taip seniai ji buvo asocijuojama su genetiniu defektu – 21 chromosomos trisomija, kuri ją aprašiusio britų gydytojo Johno Langdono Downo buvo pavadinta mongolizmu. Tačiau šiai stepių valstybei užprotestavus visos tautos asocijavimą su medicininiu terminu, šiandien jį žinome Dauno sindromo pavadinimu. Būtent apie šį sindromą pasakoja naujausias OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis – režisūrinis teatro ir kino aktoriaus Dariaus Gumausko debiutas „Mongolija“.
Dabar įkvepiame ir pasirengiame jaustis nejaukiai. Bet be reikalo. Tai ne toks spektaklis. Jis nekviečia gailėti. Negrūmoja piršteliu. Greičiau, priešingai, gydo nuo to sutrikimo ir nepatogumo, nuo įpročio nuleisti akis.
„Mongolijoje“ pasakojama apie saulėtas vaikystės vasaras, nuotykius su draugais, nesusipratimus namuose ir su draugais, nusivylimus, kurių visiems pasitaiko, ir tam tikras nepatogias socialines situacijas. Neįpareigojančiu, iš asmeninių (ir ne tik) patirčių, atsiminimų nuotrupų, sukurtų situacijų ir muzikinių epizodų (kompozitorius Vytautas Leistrumas) sumontuotu pasakojimu spektaklio autoriai ir atlikėjai D.Gumauskas ir Andrius Alešiūnas kviečia pažinti, ir, jei pavyks, suprasti. Apie žmones su 21 chromosomos trisomija ir juos supančius sveikuosius čia pasakojama daugiausia iš vaiko pozicijos, t.y. priimant pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra, stebint, o ne stebintis. Tai leidžia ir žiūrovams perimti šį žvilgsnį ir nemažai juoktis iš čia gana dažnų komiškų situacijų.
D.Gumausko spektaklis paremtas Lietuvos scenoje gana iš lėto populiarėjančiu metodu – meniniu tyrimu. Kad labai nemažai tyrinėta, svarstyta, glūdinta ir, regis, po gramą apskaičiuota, leidžia spėti, su kokiu lengvumu ir tikslumu vystoma spektaklio dramaturgija ir abiejų aktorių kuriami vaidmenys.
Scenoje patiems sau labai svarbią temą nagrinėjantys aktoriai sugeba ir nuo jos atsiriboti, ir čia pat vėl į ją pasinerti, ir neprarasti saviironijos. Netikėtas, bet puikus skirtingų kartų aktorių duetas į savo pasakojimus elegantiškai įpina faktus, stereotipines reakcijas, netikėtus pasirinkimus. Ir visa tai neprikišamai, tarsi čia pat sugalvota, tarsi ištisinė improvizacija, žaismas, dviejų draugų su azartu pasakojama istorija.
„Mongolijoje“ nėra nereikalingų ar neišbaigtų scenų, perteklinių pasakojimo posūkių, neišvystytų užuominų. Regis, spektaklis komponuotas su juvelyrine precizika. Žiūrovai susikoncentruoti į spektaklį kviečiami palengva, leidžiant užsiliūliuoti raminančiais vaizdais (vizualizacijų autorius Vytautas Narbutas), o išlydimi ne tik utopinės Mongolijos vaizdais, bet ir kvietimu susipažinti su moksliniu požiūriu. Po spektaklio vyksta susitikimas su genetikos ekspertu prof. dr. Algirdu Utkumi, kuris suprantamai išaiškina žmogiškosios genetikos subtilybes ir noriai atsako į įvairiausius publikai kylančius klausimus apie 21 chromosomos trisomiją.
Taigi, nors šis spektaklis iš esmės turi edukacinių ir integracinių tikslų, tačiau jo kūrėjams pavyko tinkamai atskirti meninę ir mokslinę-edukacinę jo dalis, taip išvengiant ir didaktiško tono, ir galimos atmetimo reakcijos. Šis spektaklis tik dar kartą įrodo, kad nuoseklus meninis tyrimas – vienas tiesiausių kelių į autentišką sceninį pasakojimą ir aktualių temų virsmą menine kalba, o šiuo konkrečiu atveju – nuostabia kelione į meilę savo artimui.
Rekomenduojama tiesiog be didelių kalbų.
Nerekomenduojama praleisti gerą progą.
Dainiaus Putino nuotr.
TIK SUAUGUSIEMS
Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt
Naujausiame teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklyje „Tik suaugusiems“ aktorius, dramaturgas ir režisierius Justas Tertelis ieško atsakymo į klausimą: kada tampame suaugę?
Atsakymą randa gana greitai, vos prasidėjus spektakliui, ir vėliau jį dar daug kartų pakartoja – suaugusiais tampame tapę tėvais. Įvairių kartų ir faktūrų „Atviro rato“ ir „Keistuolių teatro“ aktoriai Aldona Vilutytė, Vesta Šumilovaitė, Gelminė Glemžaitė, Dalius Skamarakas, Rokas Petrauskas ir Arnas Ašmonas įkūnija įvairiausias vaikų besilaukiančias, juos auginančias ir į pasaulį paleidžiančias poras. Pateikiama plati šeiminių (ir ne tik) situacijų amplitudė nuo komiškų iki romantiškų, nuo buitiškų iki dramatiškų, nuo sentimentalių iki ironiškų. Spektaklio kūrėjams pavyko užfiksuoti ne vieną tikslią jaunų tėvų tarpusavio santykių, kivirčų ir laimės akimirką, tačiau jos, deja, greitai pasimeta bendrame spektaklio klegesyje.
Spektaklis kuriamas situacijų komedijos principu, kur vieną sceną veja kita, o siužetas montuojamas iš pasakojimų nuotrupų. Tačiau spektaklio autoriui, regis, pritrūksta apsisprendimo, kas iš tiesų visame šiame pasakojime svarbiausia ir kuri tema vis dėlto lemiama. Paprastu atsakymu į paprastą (nors ir filosofiniu galintį tapti) klausimą prasidėjęs spektaklis pasiklysta staiga išsiskleidusiuose bandymuose aprėpti viską, kas kaip nors susiję su buvimu tėvais (bet ar tai vienintelis suaugusiųjų vaidmuo?): kartų konfliktus, vaikus auginančių šeimų buityje kylančias ir švietimo sistemos problemas, seksualinių mažumų klausimus ir dar spėti (per tas pačias pusantros valandos) papasakoti menamų vaikų likimus nuo nėštumo testo iki universiteto baigimo. Ir nors spektaklio dramaturgijoje mezgamos tam tikros atskirų šeimų istorijų ir jų tarpusavio sąsajų gijos, tačiau scenoje joms skiriama nepakankamai dėmesio ir subtilesni, susimąstyti skatinantys epizodai čia pat užgožiami komiškų scenų. Taip palaikoma spektaklio dinamika, tačiau jai paaukojamas gilesnis pasakojimas.
Nors spektakliui surinkti įdomūs ir charizmatiški aktoriai, tačiau stebint sceną po scenos vis juntamas lietuviško serialo estetikos prieskonis: regis, aktoriai ne kuria personažus, o sukasi iš situacijų, beria tekstą kryptingai judėdami užsibrėžto situacijos sprendimo link, o ne pasakoja konkrečių žmonių istoriją, ne kuria personažus, o atlieka scenas. Nors didžioji dalis spektaklyje kuriamų situacijų – šeiminės, tačiau bene tiksliausiai ir įdomiausiai čia vaizduojami ne tėvai ar įsimylėjėliai, o vos poroje epizodų pasirodančios A.Vilutytės ir V.Šumilovaitės įkūnijamos mokytojos (gal todėl, kad jų scenos – tik inkliuzai bendrame klegesyje).
Tad, nors sunku ginčytis, kad, susilaukę vaikų, suaugusiais tampame, norime to ar ne, ir kad šeima – sudėtinė visuomenės, kurioje veši nemaža problemų ir stereotipų, dalis, ir kad į daug ką galėtume dažniau pasižiūrėti su šypsena, tačiau norėtųsi ir galimybės (erdvės ir laiko) nepražiūrėti svarbių detalių, jautrių ir realiai, o ne stereotipiškai komplikuotų tėvystės, mamystės ar tiesiog žmonių gyvenimo detalių (o jų šiame spektaklyje tikrai yra).
Rekomenduojama lietuviškų serialų nevengiantiems jauniems tėvams.
Nerekomenduojama tiems, kuriems tėvų ir vaikų santykiai šiuo metu nėra aktuali tema.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
GILYN Į MIŠKĄ / INTO THE WOODS
Repertuarą sekite www.rusudrama.lt
Kas bendro tarp Raudonkepurės, Pelenės, Rapuncelės ir Džeko, kuris pupa į dangų kopė? Ogi vieno žymiausių miuziklų autorių Stepheno Sondheimo miuziklas „Gilyn į mišką / Into the Woods“, kurio interpretaciją, patikėtą režisieriui Viliui Malinauskui, galima pamatyti Lietuvos rusų dramos teatre.
Tiesa, neapsigaukite: šis S.Sondheimo ir Jameso Lapine’o miuziklas skirtas ne vaikams – ši pasaka sekama suaugusiesiems. Daugeliui iš brolių Grimmų pasakų pažįstami veikėjai čia ne tik susitinka, bet ir dalyvauja vienas kito likimo vingiuose, patiria nuotykių ir ne tik laimingas pabaigas. „Gilyn į mišką / Into the Woods“ vyksta ties riba tarp svajonių ir realybės, čia keliamas klausimas, kur mus gali nuvesti norai ir svajonės, ir primenama apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę už savo veiksmus. Nors miuziklo herojai atkeliavę iš pasakų, tačiau jų kelionė per miškus čia tokia pat skausminga ir su egzistenciniais akcentais, kaip ir bet kurios kitos dramos veikėjų.
S.Sondheimo muzika sudėtinga, paini, kupina netikėtų, unikalių sąskambių (ko verta vien Vilko arija), o iš atlikėjų ji reikalauja ne tik muzikinių gabumų, bet ir įsiklausymo į tai, kas lieka už natų. Tad reikia pripažinti, kad dramos, o ne muzikinio teatro trupei su spektaklio muzikinio vadovo Josepho Bateso (JAV) pagalba pavyko įveikti šį muzikinį iššūkį. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad J.Lapine’o libretas itin komplikuotas ir gali pasirodyti gana sunki užduotis ir dramos teatro publikai, ir atlikėjams. „Into the Woods“, tai būdinga S.Sondheimui, kupinas galvosūkių ir posūkių, tačiau librete jie sprendžiami stabdant veiksmą ir viską perteikiant tekstu (tam noromis nenoromis turi būti skiriama nemaža tris valandas trunkančio spektaklio dalis). Tačiau tokios dainos kaip „Children Will Listen“ ar finalinė „No One Is Alone“ atperka bent dalį šių komplikacijų.
Spręsdamas gan sudėtingas miuziklo autorių pateiktas užduotis, V.Malinauskas savo interpretacijai pasirinko dvi pagrindines priemones – charizmatiškus atlikėjus ir įspūdingus Jolantos Rimkutės kostiumus. „Gilyn į mišką / Into the Woods“ pastatymui suburta itin įdomi atlikėjų grupė: kartu su Lietuvos rusų dramos teatro trupės aktoriais miuzikle pasirodo Vaidas Baumila, Girmantė Vaitkutė, Elžbieta Latvėnaitė, Larisa Kalpokaitė ir kt. Tačiau įdomiausius vaidmenis šiame spektaklyje sukūrė ne populiarumą dramos ir muzikinio teatro scenoje jau pelnę atlikėjai, o dvi jaunos aktorės – Monika Valkūnaitė, įkūnijusi Kepėjo žmoną, ir Kotryna Chruškova, sukūrusi aštrią ir kovingą Raudonkepurę. Jų herojės bene vienintelės patiria realius pasikeitimus (čia ir vėl kaltas libretas) ir gal todėl labiausiai priartėja, o kartu ir spektaklį priartina prie realaus, ne pasakų, pasaulio ir sukuria galimybes platesniems apibendrinimams. Tiesa, verta paminėti ir V.Baumilos, ir Telmano Ragimovo kuriamas itin komiškas svajonių princų parodijas.
Minimalistiniame scenovaizdyje (scenografė Kristina Kasparavičienė), apsiribojančiame stalu-podiumu ir foninėmis uždangomis, spalvingi, ryškūs ir charakteringi pasakų veikėjai klaidžioja tariamame miške, kalbasi su menamais paukščiais, lanko menamus medžius ir bokštus. Negausu šiame spektaklyje ir miuziklams būdingų šokio epizodų, atsisakoma pasikliauti ir bet kokiais specialiaisiais efektais. Taigi, nepaisant itin spalvingos ir įspūdingos veikėjų išvaizdos (dar kartelį komplimentai J.Rimkutei), į spektaklį nemažai turi įsitraukti ir žiūrovų vaizduotė, kuriai paliekama susikurti trūkstamas grandis.
Nors spektaklio pavadinimas dvigubas, t.y. pateikiamas su versija originalo – anglų – kalba, bet dainuojama vis dėlto rusiškai (vertėjas Pavelas Šišinas) su lietuviškais titrais. Tikėtina, kad tai gali gluminti, tačiau patirtis – įdomi.
Rekomenduojama prisiekusiems S.Sondheimo gerbėjams.
Nerekomenduojama rimtųjų (ir muzikos, ir teatro) žanrų šalininkams.
