Rašė Jonas Braškys
8 KAMBARYS
PANACĖJA
Self-released
Lietuviško hiphopo jūroje pakilo pokyčių vėjai ir „8 kambarys“ su savo tik antruoju albumu, deja, jau skamba kaip praeities reiškinys, vis besistengiantis kelti savo galvą, tačiau tai darantis ne itin sėkmingai. Toks įspūdis, kad tai nujausdamas duetas albumu „Panacėja“ bando šioje audringoje jūroje išlaikyti skęstantį senąjį bagažą ir griebtis šiaudo, kuris jiems padės įlipti į naujųjų lyderių gelbėjimo valtį. Todėl albume vis mažiau beprasmės filosofijos, mažiau nieko nereiškiančių, bet gražiai skambančių žodžių junginių, daugiau tiesioginių istorijų ar jausmų, tačiau vis dar bandoma kažkaip tos praeities nepamiršti, išlikti tokiais pat, kaip seniau, melancholiškais. Kai net žanro klasikai nusprendžia kabinti mikrofonus ant vinies, telieka konstatuoti, kad „8 kambario“ muzikiniai sprendimai skamba labiau kaip bandymai įtikti, nei bandymai valdyti. O ir naujovės yra, grubiai tariant, meh… Akivaizdžios emo / soundcloud repo įtakos, gal tik man, bet skamba nenuoširdžiai – kai taip rašo septyniolikmečiai paaugliai, gali rasti jų žodžiuose nuogos tiesos (visi paaugliai yra dramos karalienės ir emocijų maksimalistai su visais neigiamais padariniais), net jeigu tai padaryta toli gražu neprofesionaliai. Ta „viskas arba nieko“ filosofija traukia savo pavojingumu, kartais kvailoku, bet labai rizikingu. O „8 kambario“ vaikinai, rodos, tiesiog panaudoja šiuos elementus dainų konstruktams, ir tai tiesiog tampa instrumentais. O ir vyraujantis rimavimas jungiant žodžius mane / tave / save su vietininko linksniais ima erzinti. Juk Marijos žemėje tiek repo grupių, kurios gali rimuoti. Tai kodėl gi neskirti daugiau laiko svarbiausiam šios muzikos elementui. Po viso to labai įkvėptas tikrai nesijauti, nes supranti, kad nieko naujo neišgirdai, o ir pats įrašo pavadinimas ima skambėti klaidingai; šis albumas toli gražu nėra panacėja. Tai placebas.
45/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
PETUNIJA
PETUNIJA
Self-released/ Garso kultūra
Ko jau ko, bet Lietuvoje kokybiškos popmuzikos trūksta lyg sniego per Kalėdas. Visi tikinimai, kad visokie realybės šou laimėtojai ar lietuviškų festivalių pagrindinės žvaigždės užpildo šią nišą, neįtikins niekaip, nes… na, tai dažniausiai arba š…, arba greitasis maistas, arba banaliąja prasme pigus popsas. Iš esmės visi trys reiškia tą patį. Agnės Šiaulytės ir Kęstučio Vaitkevičiaus projektas parodo, kad popmuzika gali būti skirta ne tik duonos ir žaidimų reikalaujančiai publikai, ir kartu su visada dėmesį patraukiančiu Adu Gecevičiumi jie sukūrė albumą, kuris pagaliau gali pretenduoti į art pop stilių. Ne paslaptis, kad pasaulyje šis stilius yra labai populiarus, bet Lietuvos muzikinio veido formuotojams tikriausiai – pernelyg intelektualus. „Petunija“ yra gal pablaškytas, gal ne iki galo susitupėjęs, gal truputį per daug maksimalistinis, tačiau, svarbiausia, labai profesionalus ir kokybiškas trijų savo amato žinovų, o ne diletantų darbas. Ir tikrai svarbus įvykis Lietuvos popmuzikos scenoje. Kabinančios, bet ne pigios melodijos, išmanant, kas yra kabliukas (ypač „Widow“), ir įjungiant A.Gecevičiaus eksperimentinius polinkius, išties paverčia šį EP vienu ryškesnių metų pabaigos albumų. O patikėkit, dabar, prieš M.A.M.A apdovanojimus, leidžia visi, kam reikia ir kam nereikia, ir dažniau – nereikia. Žinant, kad tai yra projekto debiutas, stebina „Petunijos“ muzikinė branda, turiningumas, ir galiausiai šį albumą tiesiog įdomu klausyti. Ypač turint omeny, ką siūlo visos kitos lietuvių atlikėjos, neturėjusios fantazijos pasivadinti daugiau nei vardu. Telinkiu pamiršti „Eurovizijas“ ir drąsiai dirbti savo darbą. Daugelis Lietuvos atlikėjų vadina save dainininkais, tačiau „Petunija“ ramiai gali save vadinti kūrėja.
77/100 („Spotify“, „Pakartot“, „iTunes“)
MONIKAZE
CHICKEN WINGS
Self-released
Toks įspūdis, kad, kaip ir visi Lietuvoje, Moniką Zenkevičiūtę pirmąkart išgirdau Vilniaus klube „XI20“ a.k.a. „Skylė“, prieš iki dabar nuostabą keliantį „Algiers“ koncertą. Be to, kad į galvą netilpo, kaip tokioje kamūrkėje gali koncertuoti tiek pripažinta grupė, nustebino ir šios lietuvės energinga ir aštri industrinė elektronika, kuri gal ir vakaro atmosferai ne itin tiko, tačiau, kaip matome, dėmesio pritraukė užtektinai. Prabėgo beveik metai, ir štai – jos albumas, kuris skamba visiškai kitaip nei ta muzika, kuri skambėjo koncerte, tačiau jos klausytis yra ne mažiau įdomu. „Chicken wings“ – tai eksperimentinė elektroninė mišrainė, kuriame makaluojasi industrial, glitch, techno ir dar velniai žino kas. Tačiau, nepaisant visos šios masės, Monikaze patiekalas toli gražu nėra sunkus. „Chicken wings“ skamba gana lengvai, kūrėja sėkmingai sugebėjo išfiltruoti garsus, palikdama tik tai, kas būtina ir reikalinga, todėl nesitikėkite, kad jau driokstelės, tai driokstelės. Atvirkščiai, talentinga ir profesionalia ranka paruošta Monikos mišrainė tikrai neapsunkins ausų. Tiesą sakant, kartais norisi net kažko sunkesnio, bet tuomet supranti, kad kūrėjui aiškinti, ką jis turi daryti, tiesiog nedera. Iš kitos pusės, jos kūryboje aš išgirdau interpretaciją to, kas pastaraisiais metais valdo populiariausius Vakarų eksperimentatorius, lyg Monikaze būtų radusi savo kelią į bendrą katilą. Džiugu, kad „Chicken wings“ išvydo saulės šviesą, nes, kai visi taip šaukia, kad nori sekti Vakarų madas, gali neišgirsti tų, kurie su jomis eina kartu.
81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“)
MOTINA
YOU WILL BE RECORDED
Self–released
Šiais laikais, kai atrodo, kad apie visus reikia žinoti viską, o asmenybės kultas jau dažnai aplenkė to asmens nuveiktų darbų vertinimą, smagu, kad atsiranda kas nors, apie ką tu nieko nežinai, tačiau tas kas nors tiesiog siūlo tau savo darbo vaisių. Va taip, tik daug paprasčiau, pas mane atsidūrė keturių vilniečių projekto „Motina“ albumas, apie kurį nežinojau nieko, ir tuo džiaugiausi, nes niekas niekaip neveikė ir nepaveikė. „You Will Be Recorded“ yra įdomus ir įtraukiantis darbas, kuris, deja, liks tikriausiai pogrindžio snobams. Per daug jis yra antipopsinis ir netgi antiestablishmentinis, nes tarp laužiančių ritmų, nepatogių ir neramių sąskambių, industrinio mirksėjimo ir nuolatinio sąmonės bombardavimo nerasi kažko panašaus į ausis tepančią muzikinę struktūrą. Aišku, jeigu jums patinka klausytis tokių svarbių (bet daugumai nežinomų) vardų kaip Arca ar „Blanck Mass“, o ypač „Death Grips“, „Motinos“ konstrukcijos bus įdomios. Glitch, industrial (labai jau šie stiliai man lenda ausin), experimental hiphop – visi šie stiliai mainosi lyg viršelyje parodytas spalvų ir formų chaosas ir, nors galiu pasakyti, kad nemažai jų albume pristatomų kūrinių gali atrodyti lyg būtų kažkur girdėti, mane „Motinos“ muzika kabino ne vienai perklausai. „Motinai“ reikalingas susikaupimas ir dėmesio valdymas, tačiau čia ir visas smagumas – neturėdami ko prarasti, jie tiesiog taškosi į visas puses, laisvai, bet ne padrikai, plačiai, bet ne blaškančiai. Galiu pasakyti lengvai: ant balto lapo „Motina“ išpaišė tokį koliažą, kurį derėtų visiems prisiminti. O jeigu ir jums nepatiks, mano nuomone, jūs privalote žinoti, kad ir tokia muzika Lietuvoje talentingai kuriama ir ji privalo sulaukti dėmesio.
82/100 („Spotify“, „Pakartot“, „Bandcamp“)
RUTA MUR
PASAKOJIMAI APIE…
Self–released
Po užpernai įvykusio Lykke Li koncerto lyg ir turėjusi sprogti, bet vis dėlto nesprogusi Rūta Murinaitė savo mini albumu „Pasakojimai apie…“ parodo, kad nereikėtų jos užmiršti, o, atvirkščiai, skirti kuo daugiau dėmesio ir eterio. „Pasakojimai apie…“ yra kaip reta puikus darbas, prieštaraujantis dabar vyraujančiam stilių maišymui. Vietoj to jis atiduoda duoklę vienam stiliui – 9-ojo dešimtmečio naujajai romantikai, tačiau daro tai taip sėkmingai, kad perklausų metu negalvojau nei apie muzikines, nei apie tekstines įtakas. Rutai Mur pavyko sukurti jos pačios individualumą atskleidžiančią muziką, kurioje aš mačiau vien tik Rutą Mur. Aišku, pirmiausia, reikia paminėti jos sodrų balsą, kuris lyg šilkas tepa tingias, bet keistai šiltas (nors šaltumas čia lyg ir turėtų vyrauti) kompozicijas. Muzika išties skamba kaip neskubus pasakojimas, duodant laiko nuskambėti neperkrautoms aranžuotėms ir, kas itin apskritai reta muzikoje, ausį ir smegenis maloninančiais tekstais. Banalybių čia nerasi, kaip ir skubotumo ar bandymo šaudyti visais turimais muzikiniais ginklais. Rutos Mur muzika slenka pamažu, tikslingai, sugebėdama išlaikyti dėmesį ilgų kompozicijų metu. Itin džiugina tai, kad Rutai 9-asis dešimtmetis nėra tik dėl bangos, ne tik dėl to, kad praėjo 30 metų ir mados grįžta (o, tiesą pasakius, daug kas tą dešimtmetį jau pamiršta, dabar madingas 10-asis dešimtmetis). Jai tai artima išraiškos priemonė, kuri yra daugiau nei fainų garsų rinkinys. Todėl „Pasakojimai apie…“ yra privaloma išgirsti. Juk kas šiais metais parašė gražiau nei „Tavo balso aš neužmiršiu / Nors be jo, manau, numirsiu“?
86/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
