Rašė Marijus Gailius
Lauren Groff
Florida
Baltos lankos, 2019
Realiai pernai būtų užtekę vien šitos knygos – 11 apsakymų rinkinio. Iš esmės šioje knygoje randame viską, dėl ko grožinė literatūra yra tokia paveiki. Tai ir įvairūs personažai, ir pasakojimo žavesys, ir apgalvota struktūra.
Vienoje istorijoje mažametės sesutės bando išgyventi saloje pradingus jų tėvams, kitoje – nuotykių ieškanti vieniša moteris išgyvena audrą uždaryta su baugiu vyru; L.Groff pasakojimuose dažnai ištinka audra arba koks kitas kataklizmas, kuris rezonuoja su veikėjų vidine savijauta. Kiti apsakymai vaizduoja įvairias netikėtas šeimines situacijas – kai kurios konkrečios, kitos alegoriškesnės, bet visuose jaučiama panaši įsibauginimo, trapumo, laikinumo nata, kartais perauganti į kasdienybės siaubą.
Autorė žodžius į sakinius surenka manieringai, užtat pagal aiškiai juntamą autorinę tvarką – lyg poezijoje. Tik L.Groff dėka dabar, regis, žinau, kas yra tikra poetinė proza (lietuvių „poetinė proza“ įprastai yra tiesiog pernelyg lyriškas pasakojimo būdas). L.Groff kalba – tai Kalinauskaitė su plačia dekoltė.
Ne vienas apsakymas baigiasi lyg novelė – taip netikėtai, kad net suraito. Kartais vien paragrafas atrodo lyg mikronovelė, kartais užtenka vos vieno sakinio, kad perkabintų neuronų jungtis kitomis kryptimis. Pavyzdžiui, veikėja sprendimą nusipirkti deserto reflektuoja pereidama prie netikėtai tolimų apibendrinimų – ir tokios savito mąstymo grandinės daro L.Groff pasakojimą unikalų: „Namie saldumynus jie valgo tik per šventes ir nelaimės atveju; ji žino, kad tai nuodas – nuo jų galima sustorėti ir išprotėti, galiausiai pasenusi neteksi prisiminimų, o ji siaubingai bijo tapti pasišiaušusia suvaikėjusia boba senelių namuose; ji augina sūnus, ji nekvaila, žino, kad tikėtiniausia jos dalia – liūdna užmarštis, jei tik žmonija apskritai tiek išliks, nes mergaitės keičia tau sauskelnes, kai nebevaldai kūno funkcijų, o joks sūnus nenori drėgnomis servetėlėmis šluostyti motinai lytinių organų, – bet ji nori, kad berniukai pamiltų Prancūziją, o apie save sužinojo, kad kyšininkauti jai leidžia sąžinė.“ (p. 186)
Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė
Kabinetas 339
Alma littera, 2019
Praėjusių metų pabaigoje apie šitą knygą kalbėjo visi – tokia mat buvo naujiena. Žurnalistai praskleidė politikos užkulisius! Parodė premjerą Saulių Skvernelį tokį kaip tokį. Ir kiek korupcijos, kiek aferų aferyčių!
Ekstazė dėl „Kabineto 339“, ko gero, buvo šiek tiek perspausta – turbūt vien dėl to, kad dauguma knygos skaitytojų ir šiaip nemėgsta dabartinio ministro pirmininko, kurio pilkam asmeniui skirta ši dokumentinė knyga.
Knygos esmę galima nusakyti taip: žurnalistai gerai padarė apie tai, ko S.Skvernelis gerai nepadarė. Tai žurnalistinis tyrimas nuolat minant premjerui ant kulnų (o vėliau – ir ant nuospaudų). Gilindamiesi į Vyriausybės vadovo veiklą žurnalistai galiausiai sukuria asmens portretą ir platesne prasme atskleidžia valstybės valdymo logiką. Paaiškėja: bananų respublika jau turbūt nebesame, bet neįsisąmonintos korupcijos dar iki kaklo.
„Kabinetas 339“ pirštu pabaksnoja į tai, ką mes ir taip žinome: kas tokie iš tikrųjų valdo mus. Kartu tai labai svarbus demokratijos gyvybingumo dokumentas: laisvoje visuomenėje joks išrinktas ar paskirtas politikas negali būti tikras, kad juo kas nors nepasidomės – tokia laisvų piliečių privilegija. Ir bet kuris politikas turi būti pasiruošęs atvirumui. Pagal knygą jau visiškai aišku, kad S.Skvernelis atvirumo testo gėdingai neišlaikė.
Knyga sukonstruota intriguojant, todėl ją maga perskaityti – lyg detektyvą, kad sužinotum, kuo viskas baigsis. Kalba neperkrauta, todėl puslapiai patys verčiasi. Dokumentinį tyrimą verta įsigyti paremiant nepriklausomą, drąsią žurnalistiką ir savo pilietiniam raumeniui patreniruoti. Kartu viliantis, kad ateityje joks aukštas Lietuvos politikas nebaigs karjeros nesulaukęs jo veiklą iš esmės nušviečiančios knygos. Arba netgi baigs karjerą dėl to, kad išėjo jo tikrą veidą demaskuojanti knyga.
Tuosyk kai kam jau tikrai metas baigti. Iki rinkimų dar dešimt mėnesių, todėl nykūs būtų 2020-ieji, jeigu anas suvargęs ir nuo žurnalistų klausimų lyg kiškis besigąsčiojantis ekspolicininkas toliau kankintų tiek save, tiek mus.
Tadeusz Konwicki
Meilės įvykių kronika
Odilė, 2019
Sutikite, lietuvių literatūros kanone tekstų apie aistrą mažoka – nereikia nė vienos rankos pirštų, nes nėra ko skaičiuoti. Nelaimingai baigiasi Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ar Antano Vienuolio „Paskenduolės“ įsimylėjėlių reikalai. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ veikėjai irgi tik kenčia. Užtat kūrinių apie meilės patologiją sočiai – ar tai būtų Žemaitės „Marti“, ar Jurgio Kunčino „Tūla“. Kiek atviresnės aistros aptinkame Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ ir Mariaus Katiliškio opuse „Miškais ateina ruduo“.
Todėl Lietuvos lenkų autoriaus „Meilės įvykių kronika“ – juolab reikalingesnis tekstas mūsų literatūros kanonui. Kol kas tai yra neatrastas Vilniaus tekstas, kaip jį pristato leidykla. Tad kodėl jį vertėtų atrasti ne tik atsitiktiniam skaitytojui, bet galbūt ir šiuolaikinei mokyklai?
Romano ašis – abiturientų Viciaus ir Alinos romantiniai reikalai tarpukario Vilniuje, ne tokie jau tolimi nuo dabartinio hipsterinio Vilniaus. Tiesa, dorovės reikalavimai aiškiai kitokie. Romanas pradedamas vaizduojant nepatirtos aistros užvaldytą abiturientą, kai 2020-aisiais Viešpaties metais paaugliai vos prasikalus gaktiplaukiams jau būna perėję prie praktikos. Todėl veikėjo Viciaus aistra mergelei Alinai gali pasirodyti naivoka, ir vis dėlto ji simpatiška ir miela – gal todėl, kad šiuolaikiniam individui iš susilaikymo kylanti aistra jau kažin ar beatpažįstama ir atrodo vien egzotiška?
Žinoma, šitą meilę, kaip ir neretą kitą meilę meno kūriniuose, imasi drumsti artėjanti tragedija, šiuo atveju – Antrasis pasaulinis karas. Šitokia teksto kompozicija šauni, vis dėlto autorius per lėtai eina „prie reikalo“ (kalbu ne apie seksą, o intrigą) – kaip ir įprasta tradiciniuose tekstuose, pasakojimas pradedamas iš toli ir iš lėto. Įpinami platūs gamtos ar įvairių ritualų aprašymai nepasitarnauja pagrindiniam romano tikslui.
Kol prieini prie erotinių pasažų, pasidžiaugi, kaip gerai T.Konwickis rašo, ir nugalėjęs nuobodulį pasistumi į priekį: „Subolavo du kerintys, sakytum savo valia gyvuojantys apvalumai, trimačiai, įkaitę iki baltumo, saldžiai begėdiški, lyg atsainūs, lyg kiek miegūsti, bet keistai pranašaujantys pavojų, paslaptingi ir kartu seniai nežinia iš kur pažįstami.“ (p. 52)
Witold Gombrowicz
Dienoraštis 1953 –1956 (I)
Odilė, 2019
Jeigu tai būtų vien dienoraštis, tai būtų žiauriai neįdomu, kaip yra visiškai be ryšio skaityti Tomo Venclovos dienoraščius, spausdinamus „Literatūroje ar mene“, arba kaip buvo nepakenčiama skaityti Sigito Gedos dienoraščius „Šiaurės Atėnuose“. Ačiū šitiems lietuvių genijams, kad atpratino skaityti dienoraščius, tačiau W.Gombrowicziaus tekstai yra geriau negu dienoraščiai – dalis jų yra esė, laiškai arba šiaip feljetonai.
Kad ir koks būtum talentingas kūrėjas, ne viskas, ką užrašai, labai jau įdomu, kaip nelabai įdomu ir tai, ką rašo visi mažesni ar didesni narcizai savo feisbuko sienose. W.Gombrowicziaus pamąstymai turi kitokią vertę vien dėl to, kad tai yra mintys, kurias užrašė rašytojas, likęs be tėvynės, be kalbos ir be savo skaitytojų (vos prasidėjus karui jis taip ir negrįžo į gimtąją Lenkiją – liko gyventi Argentinoje).
Nepavydėtina padėtis ir autentiška pozicija leido lenkų klasikui sukurti literatūrą, kuri magiškai prašoka tautą ir laiką, kaip andai užrašydamas į popierių tarytum užprogramavo pats rašytojas: „iš tikrųjų ambicingas menas (…) turi aplenkti savo laiką, būti rytdienos menu“ (p. 58). Tad šis dienoraštis, kaip ir anksčiau perleisti „Lenkiški prisiminimai“, yra tekstas, gyvai bylojantis kad ir apie esamą kultūrinę-politinę Lietuvos padėtį. Pavyzdžiui, ar neprimena dabartinio politinio štilio kad ir tokia W.Gombrowicziaus ištara: „Lenkijoje (Lietuvoje? – „37O“) idėjoms visuomet pritrūkdavo žmonių… noriu pasakyti, kad žmonės neįstengdavo suteikti idėjoms ne tik pakankamos jėgos, bet ir to magnetinio patrauklumo, kuriuo disponuoja gerai „išspręsta“ siela.“ (p. 43)
Maloniai stebina, kad storutėlį W.Gombrowicziaus dienoraštį, kaip ir ankstesnių jo publicistinių tekstų leidimus, graibstyte graibsto studentija. Tikiuosi, ne vien iš mados? Kita vertus, skaityti šitą autorių – iš tikro labai jaunatviškas užsiėmimas, lyg kremas nuo minčių raukšlių.
