Rašė Auksė Podolskytė
Virš 170 – tiek filmų šiemet siūlo Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. 50 iš jų – trumpi. Vienas šio festivalio programos sudarytojų kino kritikas Gediminas Kukta supratingai linksi girdėdamas, kad festivalio žiūrovai mieliau renkasi ilgametražius. Tačiau jis primena, ko gero, auksinę taisyklę: malonūs atradimai neįvyksta vaikščiojant pramintais takais. Reikia rizikuoti.
– Trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė, kalbėdama apie trumpuosius filmus, išsakė mintį, kad dėl greitėjančio gyvenimo tempo žiūrovai renkasi trumpas istorijas. Ar sutinki su tuo? Įdomu sužinoti, kaip laikui bėgant keitėsi tavo paties asmeninis santykis su mažąja kino forma?
– Visada suklustu išgirdęs žodžius „greitėjantis gyvenimo tempas“. Ar vis dar greitėjame? Ir jeigu taip – tai kiek kilometrų per valandą? Ir kada sustosime? Man regis, šiandien šiuos žodžius kartojame jau iš inercijos. Jie parankūs, kai norime pa(si)teisinti: viskas dėl greitėjančio tempo. Jie padeda, kai nežinome, kaip elgtis, kai patingime pagalvoti: visi taip gyvena, visi lekia. Juos ypač mėgsta rinkodara ir viešieji ryšiai.
Tačiau, manau, nebėra, kur greitėti. Kas dar greičiau gali būti už tai, ką patiriame darbe, kasdienybėje, socialiniuose tinkluose? Pasiekėme piką. Šiandien dalis žmonių jau ima lėtinti tempą, permąsto, kur skubėjimas nubloškė. Pamatysite, greitai visi vėl skaitys storas knygas (tiesą sakant, jau dabar skaito – romanai išgyvena atgimimą) ir žiūrės susikaupimo reikalaujančius filmus. Tai bus naujas trendas. Gal tada sulipdysime į kažką vientisesnio mūsų beprotiškai fragmentuotą tikrovę. Noriu tuo tikėti.
O trumpas kinas niekur nedings. Jis visada bus šalia, kaip ir iki šiol. Bent jau man niekada nereikėjo jo specialiai jaukintis, jis buvo neatskiriama visos kino istorijos dalis. Sakykim, avangardiniai filmai – tai beveik vien mažosios kino formos. Ir jeigu iš anksto būčiau trumpą metrą ignoravęs, nebūčiau pamatęs fantastiško kino lobyno. Tegyvuoja trumpas kinas.
– Sugriaukime mitą, kad trumpuosius filmus kuria tik pradedantys režisieriai. Gal galėtum pateikti kelis trumpų filmų pavyzdžius iš šių metų programos, sukurtus patyrusių ilgametražio kino atstovų?
– Nežinau, kaip šis mitas įsitvirtino. Bet jau spėjo pridaryti žalos. Aišku, ne be mūsų pačių pagalbos. Dažnai sakome – trumpukas, šortas, trumpuliai. Mažybinės priesagos, įvairūs deminutyvai diskreditavo šią kino formą. Trumpametražis kinas tapo didžiojo kino pagranduku. Bet, štai, pavyzdžiui, Davidas Lynchas iki šiol tebekuria trumpus filmus. Ir ne jis vienas. Būtent trumposiose kino formose režisieriai gali sau leisti daugiau eksperimentuoti, žaisti, pasileisti plaukus.
O patyrusių režisierių trumpametražių filmų programose bus ir šiemet. „Kino pavasario“ žiūrovai pamatys Lietuvoje mėgstamo graiko Yorgo Lanthimo filmą-mįslę „Nimic“. Pažvelgti į ateitį kvies pasaulyje pripažinto Beno Riverso filmas „Tada žiūrėk žemyn“. Parodysime naują Gabrielio Abranteso („Diamantino“) trumpametražį filmą „Nuostabieji akmeninės merginos nuotykiai“. Trumpo metro neaplenkia ir žinomi aktoriai. Y.Lanthimo filme vaidina Mattas Dillonas, o filme „Masinė scena“ pasirodo garsus prancūzų aktorius Denis Lavant‘as.
– Festivalyje kasmet rodoma trumpų filmų konkursinė programa „Trumpas konkursas“, kurią vertina tarptautinė komisija, o į „Trumpąją naktį“ iškeliauja kita šių filmų dalis. Kokios temos šiemet dominuoja „Trumpame konkurse“?
– Šioje programoje rodome filmus tų Europos režisierių, kurie dar nėra sukūrę ilgo metro filmo. O temos – įvairios. Kūrėjams rūpi šeima, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, tai išduoda net pavadinimai („Tėvas“, „Paskutinis tėvo atvaizdas“, „Duktė“). Filmuose netrūksta pasaulio pabaigos bei apskritai baigtinumo, laikinumo nuojautų. Iškyla vienatvės motyvas. Neriama į žmogaus sąmonės ir pasąmonės gelmes. Bet yra ir šviesos, nostalgijos, humoro.
Kitas ryškus aspektas – režisieriai grįžta prie kino juostos. Panašu, kad paragavę skaitmenos jie ilgisi primiršto arba niekada neišbandyto, o tik senesniuose filmuose matyto santykio su kino materija.
Apskritai, formuodami programą ir dažnai pavargę nuo begalės vidutiniškų ilgametražių juostų, kurias tekdavo peržiūrėti ieškant perliukų (tokia ta programos sudarytojų kasdienybė), su kolegėmis trumpametražius filmus žiūrėdavome kaip atgaivą. Stebėdavomės – kaip tiksliai ir su kokia energija per trumpą laiką vienas kūrėjas pasako tai, ką kitas beviltiškai gromuluoja pusantros valandos. Trumpas metras grąžindavo tikėjimą kinu.
– Kalbinant bet kurio Lietuvos kino festivalio, turinčio bent vieną trumpų filmų programą, sudarytojus visuomet smalsu sužinoti gautų paraiškų iš Lietuvos skaičių. Iš kiek rinkotės? Kurie trumpi filmai iš Lietuvos pateko į konkursinę programą „Trumpas konkursas“?
– Festivaliui buvo atsiųsta apie 30 trumpametražių lietuviškų filmų. Bet rinkomės ne tik iš jų. Sudaryti festivalio programas – tai ne tik tikėtis, kol filmus pasiūlys patys kūrėjai, bet ir patiems ieškoti, rašyti, kviesti. O kartais tiesiog kantriai laukti, kol režisieriai baigs postprodukcijos darbus ir pakvies vienus pirmųjų pamatyti galutinį rezultatą. Taktikos čia įvairios.
Džiugu, kad šiemet „Trumpame konkurse“ parodysime penkis naujus lietuviškus filmus. Žiūrovai pamatys Vytauto Katkaus debiutą „Kolektyviniai sodai“, kuris buvo pirmasis lietuviškas filmas, patekęs į konkursinę Kanų kino festivalio programą „Kritikų savaitė“. Pristatysime Lauryno Bareišos „Atkūrimą“, kuris šių metų Berlyno kino festivalyje pretenduoja į „Auksinį lokį“. O kas yra trys kiti filmai – atskleisime jau visai netrukus.
– Pernai festivalis pristatė naują patirčių erdvę – 9 salę, kuri skirta žiūrovams, ieškantiems netradicinės formos kino. Ten taip pat vyko garsių kino kūrėjų retrospektyvų seansai. Ar trumpų filmų rinkiniai bus rodomi šioje salėje? Kurią trumpukų programą ar filmus rekomenduotum žiūrovams, kurie domisi eksperimentiniu kinu, vertina kitokią kino kalbą?
– Taip, šiemet 9 salėje vėl rodysime drąsių formų trumpametražius filmus. Ryškus salės akcentas – žaisminga dokumentika „Feliksas stebuklų šalyje“ (rež. Marie Losier) apie genialaus vokiečių eksperimentinės muzikos ekscentriko Felixo Kubino kasdienybę ieškant ir kuriant garsus. Menininkas turėtų būti pažįstamas Lietuvos melomanams: vasarą jis šokdino festivalio „Braille Satellite“ dalyvius.
Kaip ir pernai, pakviesime į specialiuosius eksperimentinių trumpų filmų seansus. Vienas bus skirtas šių metų „Kino pavasario“ temai „Ateitys“, kitas nagrinės kintančias kūnų padėtis kasdienybėje, o trečiasis seansas žvelgs į santykį tarp žmogaus ir gyvūno.
Gedimino trumpametražių filmų rekomendacijos
„Žiedynas“ (rež. Nicolas Schmidtas). Vos aštuonios minutės, bet man šis filmas yra apie viską – gyvenimą, klimato krizę, pasaulio pabaigą, visas nelaimingas meiles, mirtį. Filmas iš „Trumpo konkurso“
„Vabalai ir žvėrys prieš įstatymą“ (rež. Sharlene Bamboat ir Alexis Kyle Mitchell (Bambitchell). Pasirodo, viduramžiais už įvairius nusikaltimus buvo teisiamos kiaulės, gaidys, arklys, net skruzdėlės. Skamba absurdiškai, bet ši kino esė kviečia svarstyti apie žmogaus ir gyvūno santykį. Filmas iš specialiojo 9 salės seanso
„Šunys, lojantys ant paukščių“ (rež. Leonor Teles). Kai stebiu sparčiai besikeičiantį Vilnių ir su kiekviena diena vis labiau jo nebeatpažįstu, galiu susitapatinti su veikėju Vincentu, kuris žvelgia į Porto miestą ir ilgisi jo tokio, koks buvo anksčiau. Gentrifikacija užknisa. Filmas iš programos „Trumpiausia naktis“.
„Lauke žydi apelsinai“ (rež. Nevena Desivojević). Migla, kalnai, miškas, žmogus. Rodos, nieko ypatinga, bet lenda po oda ir neleidžia pamiršti. Dokumentinis filmas iš „Trumpo konkurso“.
„Kosminis miškas“ (rež. Victoras Missudas). Grupelė žmonių išsiunčiama į Mėnulį auginti augalų ir laukti atvykėlių iš Žemės. Jie sėdi ir mąsto apie pasaulį, kuriame norėtų gyventi. O tu žiūri ir supranti, kad jokia kita meno rūšis tavęs negali nunešti taip toli į ateitį. Tik kinas. Filmas iš specialiojo 9 salės seanso apie ateitį.