Recenzavo Goda Dapšytė
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Pastatą sostinėje rekonstruojantis, todėl po Lietuvą šį sezoną itin nemažai keliaujantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) šiemet, pasitikdamas 80 metų jubiliejų, švenčia ir Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį bei šia proga siūlo susipažinti su savo 1990 m. repertuaru ir taip savotiškai jį palyginti su šiandieniu. Tačiau ekskursą į praeitį siūlo ne tik šio teatro interneto svetainė, bet ir kai kurie spektakliai.
Ar kada svajojote pamatyti, kaip atrodė Akademinio dramos teatro spektakliai kokiais septym-aštuom kažkelintais metais? Žinoma, įrašų pilna nacionalinio transliuotojo mediatekoje (jei ką), bet galima ir gyvai. Jūsų dėmesiui – Ingmaro Bergmano „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Šio švedų kino genijaus kūrinio inscenizavimo jau antrą kartą ėmėsi LNDT aktorius Vytautas Rumšas (vyresnysis). Taigi „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – tarsi antra prieš keletą metų sukurtų „Intymių pokalbių“ serija. Net Virginijos Idzelytės scenografijoje atsikartoja tie patys akcentai (ekonomiška ir ekologiška). Na, kadangi I.Bergmano 1973 m. sukurtos „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – TV mini serialas, tai viskas kaip ir stoja į savo vietas. Greta Artūro Areimos „Virimo temperatūros 5425“ tai antras teatro serialas, nors tokiu ir nepaskelbtas.
Tad apie ką ši, antroji, serija? Apie ilgalaikius poros santykius, apie santuokos instituto komplikuotumą, apie jos sunkumus, ribotumą ir išsigelbėjimą joje. Apie tai, kaip žmonės be gailesčio kankina artimą savo, kaip poros talžo vienas kitą neišsipildžiusiais lūkesčiais, apie meilės idealo siekį ir apie jos realiuosius pavidalus. Arba, trumpiau tariant, apie išvirkščiąją santuokinės meilės pusę.
Tačiau visa tai slypi tekste, autoriaus pasakojime, o ne scenose ant skaisčiai mėlyno kilimo ar, tiksliau, vos vienoje kitoje iš jų. Režisieriaus vaidmens ėmęsis V.Rumšas scenoje pateikia tokį žanrų, stilių ir laikmečių mišinį, kad sunku jį kaip nors įvardyti. Per vieną sceną lengvu judesiu pereinama nuo akademinės dramos iki situacijų komedijos, nuo buitinio realizmo iki simbolizmo. Į kiekvieną sceną įveda užkadrinis Juozo Budraičio balsas, o į atmosferą – iliustratyvios projekcijos ir apšvietimas. Pusės amžiaus senumo situacijos ir mizanscenos kontrastuoja su šiuolaikybės atributais (kostiumų detalės, mobilieji įrenginiai, „Ikea“ gaminiai) ir kuria gluminantį ne itin sklandžios kelionės laiku įspūdį.
Spektaklio režisierius, regis, yra linkęs pasikliauti kolegomis aktoriais, tačiau tuo pačiu metu scenoje jiems kuria prieštaringas, smulkias aplinkybes, įsiūbuoja emocijų skalę ir palieka juos vienus gelbėtis iš šios išsibarsčiusių motyvų ir sumišusių stilių audros. Pavyzdžiui, tokio minimaliai subtilaus Salvijaus Trepulio tikriausiai dar niekam ir niekur neteko matyti. Kur kas geriau sekasi pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuriančiam Adrijos Čepaitės ir Povilo Budrio duetui. Juos gelbsti I.Bergmano tekstas, jo sukurtų situacijų gyvenimiškumas, realumas, šiaurietiška jų kuriamų personažų ramybė ir pačių aktorių sceninė organika. Tačiau net ir ji paskęsta režisūrinių užduočių bei krypčių (ir jų nebuvimo) maišatyje, kažkur už aktorinių žaidimų ir nuolatinių, beprasmių baldų perstumdymų. Ten pat pasimeta ir spektaklio mintis, kartu nusinešdama epizodinius vaidmenis ir žiūrovų dėmesį.
Rekomenduojama besiilgintiems akademinio dramos teatro.
Nerekomenduojama I.Bergmano ir šiuolaikinio teatro gerbėjams.