Recenzavo Goda Dapšytė
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Post #metoo era Lietuvoje. Visi kaip ir nurimo. Liko kartėlis, neliečiamos temos, nelankytini filmai / spektakliai / parodos, apsišlavusios ir taip tarsi atsakomybės atsikračiusios aukštosios meno mokyklos. Tačiau kas iš esmės pasikeitė? Visuomenė? Jos požiūris? Darbo santykiai? Kaip vertinti (retrospektyviai ir perspektyvoje) amoraliai pasielgusio menininko kūrybą?
Šių ir dar daugelio kitų klausimų drauge su Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) suburta kūrybine grupe ėmėsi Prancūzijoje gimusi ir Lenkijoje kurianti režisierė Anna Smolar. Spektaklio kūrėjai teigia norėję pakalbėti apie žmogiškųjų santykių kokybę darbo vietoje. Tam pasirinko sau patiems artimą ir suprantamą meno pasaulį. Visuomenę labiausiai supurto būtent meno ir pramogų verslo pasaulio skandalai, tad pasirinkimas spektaklį „Sulėtintai“ įkurdinti Nacionalinės dailės galerijos fojė atrodo logiškas.
Susirinkusiai publikai pristatomas planuojamas meninis eksperimentas, kurio dalimi ji ir kviečiama tapti. Monikos Bičiūnaitės parodos Kuratorė drauge su Ryčio Saladžiaus galerijos Direktoriumi po #metoo tipo skandalo mėgina į meno rinką sugrąžinti ar, tiksliau, leisti sugrįžti Martyno Nedzinsko kuriamam garsiam vaizdo menininkui A. Tam jis turi dalyvauti bendrame projekte su Miglės Polikevičiūtės pradedančia menininke B ir dėl saugumo pasamdytu Gedimino Rimeikos Mediatoriumi. Tokia dirbtinoka, mums gal tolima vakarietiška situacija. Tačiau iš šio nesavo nepatogumo gimsta ne viena atpažįstama situacija, kurias spektaklio kūrėjai leidžia apžiūrėti iš itin arti. Spektaklyje neapsiribojama seksualiniu priekabiavimu, jis – tik viena iš viešai toleruojamų smurto formų, kurios čia tyrinėjamos sulėtintai.
Spektaklio „Sulėtintai“ scenarijaus autoriai Michałas Buszewiczas ir A.Smolar drauge su aktoriais į viena sudėjo kone visus įmanomus meno pasaulyje dažniausiai pasitaikančius galios žaidimus. Negražūs ir nemalonūs tie žaidimai, bet gerai pažįstami nemažai daliai meno mokyklų (vidurinių ir aukštųjų) absolventų, jaunųjų menininkų ir menininkių, vadybininkų ir vadybininkių ar bet kurių kitų, pradedančių ar siekiančių karjeros meno (beveik bet kurio) srityje. Atkuriamajai dokumentikai savo tikslumu prilygsta ir vienos ryškiausių šiuo aspektu tampa kartų susidūrimo scenos. Pavyzdžiui, be galo tiksli, natūralistiškai gyvenimiška M.Polikevičiūtės menininkės B ir R.Saladžiaus galerijos Direktoriaus derybų dėl honoraro scena. Ar tos pačios menininkės B atkuriamas pirmasis susidūrimas su M.Bičiūnaitės parodos Kuratore dar aukštojoje mokykloje, kai dėstytoja leidžia sau nepasitenkinimą išreikšti ne pastabomis, o maišydama studentę su žemėmis. Tačiau aukščiausią šio spektaklio natą sugroja visą spektaklio veiksmą smuiko garsais lydinti Lora Kmieliauskaitė. Staiga į spektaklį įsiveržęs šios atlikėjos asmeninio gyvenimo kontekstas sukrečiančiai aštriai ir be galo atvirai primena apie ne savo valia (iš)gyvenančius nuopuolių ir skandalų epicentre. Nuolat kartojama frazė „Jei aš būčiau žmona ir vyras mano taip pasielgtų“ atveria daug platesnį, komplikuotesnį ir skausmingesnį kontekstą nei įprastas agresoriaus ir aukos modelis.
Spektaklio kūrėjai modeliuoja, atkartoja ir kryžmina įvairius visuomenėje dominuojančius požiūrius į lyčių ir kartų santykius, atsispindinčius darbo ir kūrybos procesų atmosferoje, atskleidžia įsisenėjusius ir vis dar gajus netinkamo elgesio modelius, grįstus galios (nebūtinai brutalios) persvara. Paradoksalu, tačiau naujas požiūris, toks hipsteriškas noras dirbti saugiai ir maloniai spektaklio mikrokosmose vis dėlto pralaimi, atrodo dirbtinis ir nenatūralus. Prie to prisideda ir įdomesnės vyresniajai kartai atstovaujančių personažų charakteristikos (blogiukai, kaip visada, įdomesni), taip pat šia linkme krypsta ir dramaturginė linija. Tačiau sunku pasakyti, ar tai spektaklio kūrėjų verdiktas, esamojo laiko diagnozė ar iki galo nesuvaldyta sceninė dramaturgija. Kad ir kaip būtų, spektaklis baigiamas viltimi, kad pasikeisime ar, tiksliau, kad pasikeisti galime, jei nuspręsime kai kuriuos savo nusistatymus, sprendimus ar poelgius permąstyti sulėtintai.
Rekomenduojama visada tvirtai žinantiems, kas teisus (nes gali padėti).
Nerekomenduojama įsitikinusiems, kad #metoo – sąmokslas (nes, deja, nepadės).