Rašė Toma Vidugirytė
Jei muzika jums nėra tik fonas ir domitės ja kiek daugiau, tuomet turbūt ji skamba ne tik jūsų ausinėse. Jūs veikiausiai lankotės koncertuose, peržiūrite muzikos naujienas didžiuosiuose portaluose ir perskaitote muzikos apžvalgas. Ar to pakanka tikram melomanui (-ei)? Apie mus pasiekiančias muzikos naujienas ir apžvalgas, jų paskirtį, metų topus ir apdovanojimus pakalbėjome su trimis muzika besidominčiais žmonėmis – „37O“ muzikos apžvalgininku Jonu Braškiu, muzikos kritike Emilija Visockaite ir neseniai praūžusių muzikos apdovanojimų M.A.M.A. rengėju Martynu Tyla.
Kritika – tik hobis
„37O“ bendraautoris Jonas Braškys pastebi, kad apie muziką rašančių žmonių Lietuvoje yra labai nedaug: „Tiesą sakant, tokie tėra vos keli, tačiau ir jie to nedaro visa koja. Dažnai tai tėra viena iš jų veiklų ir, deja, nepagrindinė. Taip pat neturime muzikai dedikuotų žiniasklaidos priemonių. Šiuo metu yra „37O“, skiltys didžiuosiuose portaluose, yra keletas mažesnių portalų, bet tai ir viskas. Vienintelis stipresnis muzikos žurnalas buvo „Ausis“. Dar buvo kiek alternatyvesnei auditorijai skirtas žurnalas „Ore“, bet neišsilaikė, o ir sėkmingai į internetą jiems pereiti, mano nuomone, nepavyko. Manau, kad muzikos kritikos trūksta, tačiau nėra ir rinkos. Tiek muzikos, tiek teatro, kino ar kitų menų apžvalgininkai dažnai kritiką rašo daugiau iš idėjos, nes žmones labiau domina paprastos naujienos, geltonoji spauda, apkalbos. Bet taip yra visame pasaulyje.“
Jam pritaria ir E.Visockaitė: „Gal ir galima paminėti keletą žmonių, kurie reguliariau rašo apie muziką, bet tai yra beveik neapmokamas hobis, kuris gyvuoja tol, kol žmogus turi laiko, entuziazmo, drąsos ir aistros.“
Didžiausių muzikos apdovanojimų organizatorius M.Tyla pabrėžia, kad tiek albumų, tiek koncertų apžvalgų iš tiesų labai trūksta: „Manau, kad kiekvienas save gerbiantis portalas ar leidinys privalo turėti tokių straipsnių. Ne paslaptis, kad pasaulyje apžvalgų daug kur galime pasiskaityti, o Lietuvoje jų mažoka. Galbūt daugiau galima rasti teatro ar kino apžvalgų, tačiau muzikinių tikrai labai trūksta. Leidėjai, portalų ar spaudos leidinių redaktoriai tvirtina, kad tai neįdomu, bet kažkodėl restoranų apžvalgos yra skaitomos. Ačiū Dievui, galima matyti tendencijas, kad muzikos apžvalgų daugėja. Žinoma, reikia ir žmonių, kurie sugebėtų parašyti įdomiai, skaniai, kandžiai ir pateikti savo išvadas, kad perskaitęs žmogus galėtų rinktis klausyti albumą arba nueiti į koncertą ar ne.“
Genialumas paprastume
Renginių organizatorius ir atlikėjų vadybininkas Martynas Tyla. Paulius Peleckis/Fotobankas nuotr.
Pasikalbėjome su pašnekovais ir apie tai, kokios turėtų būti muzikos apžvalgos, aptarėme jų objektyvumą. „Tai yra nuomonė, pateikta sklandžiau, įdomiau ir labiau argumentuotai bei išmanant kontekstą geriau už vidutinį klausytoją. Tai irgi influencinimas, tik kultūrinis: „Man patinka, paklausykit ir jūs.“ Nemėgstu vadintis muzikos kritike, nes man svarbiausia muzikos populiarinimas, pozityvi informacija, norisi įkvėpti kitus klausyti lietuviškos muzikos. Esu tokia pat klausytoja ir mėgėja, tik skiriu tam daug daugiau laiko nei vidutinis žmogus, turiu ilgą klausymosi patirtį, nemažai pinigų esu investavusi į koncertų bilietus, įrašus, knygas, žurnalus apie muziką, galiausiai muziką tiesiog stipriai emociškai išgyvenu“, – savo nuomonę apie muzikos apžvalgas dėsto E.Visockaitė.
J.Braškys įsitikinęs, kad genialumas slypi paprastume: „Tobula recenzija turi būti paprasta. Būk kuklesnis ir rašyk kuo aiškiau. Manau, recenzija yra skirta žmogui sudominti, kad paklausytų vieną ar kitą atlikėją, o ne parodyti savo muzikos išmanymą. Mano tikslas yra parekomenduoti kitam žmogui paklausyti kažko daugiau, o ne pasityčioti, tai yra lengviausias būdas susilaukti dėmesio, ypač socialiniuose tinkluose. Jei rašydamas recenziją nori labiau parodyti save, o ne parekomenduoti gerą atlikėją, tuomet tavo recenzija yra nieko verta. Man muzika gali patikti, gali nepatikti, tačiau visada klausiu savęs, ar jos įdomu klausyti, gal joje yra kažkas tokio, ko negirdėjau anksčiau, kas gali mane užkabinti? Tai gali būti priedainio fragmentas, įdomesnis akordas, laužytas ritmas, kuris iš pradžių atrodė labai neįprastas… Kažkoks originalumas, išskirtinumas, kažkas naujo, ko dar niekas nebandė – tai ir yra įdomiausia. Tu gali bandyti ir labai suklysti, bet tokiu atveju bent jau sukuri kažką originalesnio.“
E.Visockaitė sako, kad recenzijos / albumų apžvalgos negali būti 100 proc. objektyvios, o asmeninė ir argumentuota nuomonė gali būti netgi patrauklesnė: „Manau, objektyvumas yra pernelyg sureikšmintas ir net iliuzinis, juolab 2020-aisiais. Lengva būti objektyviam, kai pateiki skaičius, kiek koncerte buvo žmonių, kiek perklausų sulaukė daina, kokio ūgio ar kelintų gimimo metų yra atlikėjas. Tokia informacija naudinga, bet juk svarbiau jos interpretacija ir drąsa išsakyti savo nuomonę. Subjektyvumas, asmeninis požiūris dažnai yra daug įdomesnis.“
Nebijokite naujovių
Muzikos apžvalgininkė Emilija Visockaitė. Paviljono knygų savaitgalio archyvo nuotr.
E.Visockaitei linkęs pritarti ir M.Tyla: „Manau, kad kiekvienas, mėgstantis alternatyviąją muziką, gali išgirsti kažką gero populiariojoje muzikoje, ir atvirkščiai. Būtų net labai įdomu, jei vieno stiliaus gerbėjai nepabijotų parašyti apie kitokio stiliaus muziką. Tokiu atveju, būdamas atlikėju ar jo vadybininku, tu gali suprasti, kur pataikei ir kas yra gerai ar blogai. Žinoma, vertinimai bus subjektyvūs. Objektyviai vertinti yra sunku, nes tai priklauso nuo skonio, kurį žurnalistui reikėtų padėti į šoną ir stengtis vertinti kuo objektyviau. Vis dėlto svarbiausia, kad yra dalijamasi informacija. Kritikas gali rašyti ir kad kažkas nuvylė, bet tai nereiškia, jog aš nepaklausysiu. Galbūt net norėsiu jam ar jai paprieštarauti. Be kritikos nebus tobulėjimo. Manau, kad kiekvienas gali rasti kažkokį komentarą, kaip galėtų būti kitaip, ir jei jis bus motyvuotas, tuomet tai bus sveika kritika.“
M.Tyla mano, kad muzikos apžvalgos svarbios ne tik melomanams, bet ir patiems kūrėjams bei jų vadybininkams ir prodiuseriams, tačiau muzikos apžvalgininkai turi kiek kitokią nuomonę. E.Visockaitė sakė pastebinti nemažai abejingumo iš grupių ir atlikėjų: „Daugiausia susiduriu ne su nepasitenkinimu ar, tarkim, atsakomąja kritika, bet su abejingumu. Nesvarbu, palanki ar nepalanki recenzija, ne visiems atlikėjams tai yra įdomu. O ir rimtesnių muzikos mėgėjų ratas nėra toks jau didžiulis, nors pastaruoju metu auga. Iš dalies taip yra dėl to, kad tokių tekstų autoriai jiems dar nėra autoritetai, bet kartu ir dėl to, kad jie tiesiog neturi įpročio skaityti kritiką apie savo kūrybą.“
37O muzikos apžvalgininkas Jonas Braškys. Vygaudo Juozaičio nuotr.
J.Braškys sako, kad recenzijos neturėtų riboti muzikanto ar keisti jo požiūrį į muziką: „Neskaitau, nes neįdomu“, tikras arba apsimestinis abejingumas kritikai yra klasikinė situacija, ypač, jeigu kažką blogo parašai. Jeigu gero – tuomet sako: „Koks tu fainas, daryk taip ir toliau.“ Taip yra su visais kūrybinių profesijų atstovais – aktoriais, režisieriais, kitų sričių menininkais. Muzikantai, mano galva, apžvalgų neturėtų suprasti pažodžiui. Aš norėčiau, kad mano apžvalgos paskatintų juos kurti tai, ką jie tikrai nori kurti, nepataikaujant gerbėjams ir pasiliekant visišką kūrybos laisvę.“
Paklausta apie tai, ar muzikos mėgėjui užtenka sekti metų ar mėnesio topus, metų apdovanojimus ir skiltis portaluose, Emilija sako, kad tai priklauso nuo melomano išsikeltų tikslų: „Jei siekiama žinoti, kas vyksta popkultūroje, kas yra žymiausi vardai, tada, manau, užtenka sekti metų topus, populiariausių kūrinių dešimtukus ir metų apdovanojimus. Tačiau vadovaujantis tik tokiais šaltiniais nederėtų sakyti, kad, tarkim, Lietuvoje „nieko gero, vien popsas“. Didelė muzikos dalis yra alternatyvesnė, mažiau viešinama, tad tavo ausų galėjo tiesiog nepasiekti. Visada labai svarbu atsiminti savo žinojimo ribas.“
M.Tyla sako, kad muzikos apdovanojimų M.A.M.A. tikslas nėra tik metinis muzikinės situacijos įvertinimas, bet ir edukacija. Renginio metu gana didelė žmonių auditorija supažindinama su jiems visiškai naujais ir negirdėtais vardais. „Neretai į nominacijas atrenkame muzikantus, kurių didžioji dalis visuomenės anksčiau nebuvo mačiusi ir girdėjusi. Dažnai po pasirodymo apdovanojimų scenoje girdime: „O, kokia čia grupė? Iš kur jie atsirado?“ Tokie komentarai iš tiesų džiugina, vadinasi, kažkam padėjome atrasti geros lietuviškos muzikos. M.A.M.A. apdovanojimai vyksta jau devynerius metus iš eilės ir jų reikšmė jau yra gana didelė. Jeigu grupė ar atlikėjas laimi apdovanojimus, vadybininkai ir atlikėjai pastebi, kad kitą dieną po renginio apie juos jau žino daugiau žmonių – atsiranda naujų užsakymų koncertuoti tiek salėse, tiek festivaliuose, labai išauga gerbėjų skaičius socialiniuose tinkluose.“
„37O“ bendraautoris Jonas duoda vieną patarimą visiems melomanams: „Apžvalgų skaitytojams rekomenduočiau paklausyti muzikantų, kurie yra giriami, kūrybos. Labai paprasta perklausyti kokio nors populiaraus muzikanto albumą ir parašyti recenziją, kurią skaitys daug žmonių. Bet jei nežinomos grupės ar atlikėjo albumas yra įvertinamas gerai, klausytojas turėtų atkreipti dėmesį ir pasiklausyti. Galbūt atras kažką naujo ir įdomaus, o jei nepatiks – juk visada galima perjungti kažką kito.“
