Recenzavo Goda Dapšytė
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Po beveik dviejų dešimtmečių pertraukos į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžęs režisierius Rokas Ramanauskas pasirinko kone tūkstančio metų senumo meilės istoriją ir išsikėlė nemenką ambiciją – papasakoti ją šiuolaikine kalba.
Neretai tokie bandymai žlunga dėl dviejų priežasčių: arba bandoma tiesiog atkartoti pasakojimą originalia kalba ir aplinkybėmis, nepaisant žmonijos evoliucijos ir pažangos, arba apsimetant, kad pasakojimas tiesiog vyksta šiandien. R.Ramanauskui kartu su aktoriais Povilu Budriu, Elžbieta Latėnaite ir dramaturgu Matu Vildžiumi pavyko išvengti šių smegduobių ir papasakoti dvi – XII ir XXI a. istorijas.
Iš pirmo žvilgsnio ir vizualiai, ir savo turiniu paprastas, net kiek buitiškas sceninis pasakojimas virsta archeologiniu ir antropologiniu tyrimu. Viduramžiais Prancūzijoje vykusi jaunos merginos Eloizos ir jos mokytojo, teologo ir filosofo Abelaro meilės ir kančios istorija pasakojama XX a. viduryje ją interpretavusio vokiečių kilmės anglų rašytojo ir dramaturgo Ronaldo Duncano tekstu. Pastarąjį tekstą, tai yra R.Duncano sukurtą Abelaro ir Eloizos (meilės) laiškų interpretaciją, repeticijų salėje (scenografas – Dainius Liškevičius) skaito, interpretuoja ir kvestionuoja du skirtingų kartų aktoriai. P.Budriui ir E.Latėnaitei mėginant suprasti savo veikėjų žodžius ir jausmus, poelgių motyvus ir juos supusias aplinkybes, atsiskleidžiamas laikmečių, kartų, visuomenės kaita, žmonių tarpusavio santykių, asmeninės laisvės ir tobulos meilės sąvokos kaita.
Viena iš pagrindinių priemonių šiam meilės mitui dekonstruoti tampa kūrybinio proceso demaskavimas. Aktoriai veikia repeticijų periodo buityje, demonstruoja aktorinius ir fizinius atsipalaidavimo pratimus, čia pat komentuoja ką tik ištartą pjesės tekstą, tikslinasi kupiūras, ir visa tai – nestabdant pasakojimo, veikiau, atvirkščiai, būtent taip jį vystant. Kitaip tariant, scenoje – būsimo spektaklio vizija, atspindinti kūrybinio mąstymo procesą. Tam sėkmingai išnaudojami dviejų dešimtmečių skiriamų aktorių amžiaus, lyčių, charakterių, nuostatų skirtumai. Per jų ginčus ir nesutarimus atskleidžiamas nevisaverčių santykių tragizmas ir jų romantizavimo žala. Tačiau spektaklyje išlaikoma ir pagarba pasakojamai istorijai, žmonėms, kuriems ji nutiko, ir vienas kitam. Išsaugomas ir meilės sakralumas.
Spektaklio forma dar šiek tiek slidi, jai suvaldyti aktoriams dar pritrūksta nuoseklumo ir galbūt drąsos. Tačiau pasirinktas pasakojimo būdas leidžia po vieną atidengti istorinius, kultūrinius ir asmeninius sluoksnius bei analizuoti juos žvelgiant ir švelniai, ir kritiškai, ir su (savi)ironija. Gal todėl spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“ vaidinantys P.Budrys ir E.Latėnaitė sukūrė kaip niekada gyvus vaidmenis.
Rekomenduojama mėgstantiems permąstyti žinomas tiesas.
Nerekomenduojama konservatyviems krikščionims.