Rašė Jorė Janavičiūtė
Tarp „Kino pavasario“ lietuviškų trumpametražių premjerų parodytas ir režisieriaus Roberto Neveckos animacinis filmas „Sniego pastogė“, puikiai tinkantis prie paties karantino įkarščio distopinių pojūčių – filme vaizduojamas Vilnius ir jo gyventojai po įsivaizduojamo karo. Robertas piešia ir graudžiai šmaikščias iliustracijas iš kino aikštelės (taip pat ir tai, ką kiekvienos specialybės atstovai veikia karantino metu), kurios beprotišku greičiu populiarėja tarp viso pasaulio kino kūrėjų internete. Patikėkite, tikrai labai juokinga. Nusprendėme pačiupti Robertą pokalbio, kol dar įmanoma. Žinoma, saugiu būdu – virtualiai.
– Kokia buvo „Sniego pastogės“ animacijos technika ir kūrimo procesas? Kiek užtruko? Ką animacijoje veikia aktoriai, operatorius, dailininkas, kostiumų dailininkė?
– Filmas sukurtas naudojant rotoskopijos techniką. Tai animacijos metodas, kai pakadriui piešiama ant filmuotos medžiagos. Norėjau, kad šio filmo stilistika būtų lyg paryškintai iškreipta realybė – pasaulis yra pieštas, animacinis, bet kartu ir nejaukiai artimas realiam, filmuotam vaizdui.
Gamybos pradžioje mes visą siužetą nufilmavome, dirbome keturiomis pamainomis „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje su aktoriais, kostiumais, šviesomis, dalinėmis dekoracijomis. Filmuodami daug eksperimentavome. Filme yra scena, kur pagrindinis veikėjas eina per pūgą. Ji buvo filmuojama aktoriui einant ant bėgimo takelio, į veidą pučiant vėją stipriu ventiliatoriumi. Filmuojant degančios spintos metimo pro langą epizodą, aktoriai medinį karkasą stūmė pro lango dekoraciją, o aplinkui lakstė šviesų operatoriai, mojuodami lempomis, imituojančiomis ugnies šviesą. Po to porą metų buvo paišomi aktorių judesiai, sugriuvusio miesto fonai, kuriamas filmo garsas, muzikinis takelis. Aišku, dirbome su pertraukomis.
– Tau padėjo animatoriai Pijus Balkaitis ir Pijus Čeikauskas. Ką režisierius veikia animacijoje?
– Taip, du animatoriai, abu bendravardžiai, abu iš Klaipėdos (šypsosi). Jų režisuoti per daug nereikėjo, nes svarbiausi sprendimai buvo priimti filmavimo ir montažo etapuose. Režisavo pati filmuota medžiaga. Aš atsakiau už bendrą stilistiką, personažų dizainą ir užsiėmiau visko sujungimu į bendrą visumą.
– Kodėl pasirinkai tokį distopinį siužetą?
– Scenarijų pradėjau galvoti 2014 m., per Maidano įvykius, Krymo aneksiją. Vyravo slogios nuotaikos. O kas, jei tai prasidės ir pas mus?.. Juk dar visai nesena okupacijos istorija, užaugome jausdami karo baimę. „Sniego pastogėje“ yra vienas grafitis, dedikuotas būtent tiems įvykiams (matomas veikėjui einant Literatų gatve). Bet filmas yra labiau ne apie distopines aplinkybes, o apie žmones tomis aplinkybėmis, apie lengvą jų sužvėrėjimą ir individualizmą. Apie tokius, kurie karantino laikotarpiu bando susipirkti visas prekes. Nesvarbu, kad kitiems neliks.
– Kodėl veiksmo vieta pasirinkai Vilniaus senamiestį ir tam tikras gerai atpažįstamas jo vietas? Ar tau buvo svarbu kaip nors reprezentuoti Vilnių?
– Realus miestas buvo panaudotas dėl jau minėto iškreiptos realybės jausmo. Norėjau sau artimo miesto, tad rinkausi tarp Vilniaus (dabartinių namų) ir Klaipėdos (gimtinės). Vilnius laimėjo, nes nelabai sugalvojau, ką ten galima sugriauti Klaipėdoje. Man svarbu parodyti savą miestą, kad ir nupieštą. Tai jį kažkiek užkonservuoja. Po premjeros vienas žiūrovas parašė, kad pamatė Profsąjungų rūmus fone. Jų jau nebėra, o filme liks. Vilniaus nepažįstantis žiūrovas, aišku, viską matys kiek kitaip, bet, tikiuosi, pajaus, kad tai ne abstrakti vieta, o sugriuvę kažkieno namai.
– Kaip priėjai prie animacijos? Juk dauguma kino mėgėjų tave atsimena dėl tavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) baigiamojo vaidybinio trumpametražio filmo „Džiunglės“. Kiek girdėjau, piešti pats išmokai?
– Animuoti pradėjau dar iki LMTA. Pats pramokau grubiai piešti, turėjau kelias paskaitas pas Ilją Bereznicką (legendinis Lietuvos animatorius – red. past.), dirbau animatoriumi kažkada egzistavusioje „MTV Baltic“. Tad, pabaigus studijas, natūraliai norėjosi debiutuoti animaciniu filmu.
– Kas tau svarbiausia animacijoje?
– Svarbu, kad animuotas pasaulis būtų gyvas. Objektai turėtų svorį, tūrį, vienas kitą stumtų, spaustų, transformuotų. Kad personažas būtų kvėpuojantis, gyvas, o ne tik pajudintas linijų ir spalvų kratinys.
– „Kino pavasaryje“ vyko ne tik tavo, bet ir tavo kursiokų Vytauto Katkaus, Kamilės Milašiūtės, Lauryno Bareišos filmų premjeros. Ką tau davė tai, kad jūsų kursas toks ryškus ir kartu produktyvus? Ar vis dar palaikote ryšį, dirbate kartu?
– Labai smagu, kad vyko ir kursiokų filmų premjeros. Jas būtinai dar surengsime ir kino salėje, kai kino teatrai vėl bus lankomi. Taip, tas ryšys mums svarbus – vieni pas kitus dirbame filmavimuose, analizuojame vieni kitų scenarijus, važiuojame į festivalius, spardome kamuolį. Labai geras kursas.
– Kaip nusprendei piešti iliustracijas (kino aikštelės dienoraštį), kurios sparčiai populiarėja socialiniuose tinkluose ir tarp Lietuvos, ir tarp užsienio kino kūrėjų? „Movie Set Memes“ (šimtus tūkstančių kino kūrėjų iš viso pasaulio jungianti pokštų apie filmų kūrimą grupė feisbuke – aut. past.) be tavęs jau tampa neįsivaizduojama. Matau, jau turi gerbėjų būrį, kurie fotografuojasi pagal tavo iliustracijas. Iš ko gauni įkvėpimo tokiems graudžiai tikriems veikėjams?
– Praeitą vasarą dirbau filmuojant naują Kristijono Vildžiūno filmą „Dainos lapei“. Filmavome vienkiemyje Širvintų rajone, pusantro mėnesio gyvenau namelyje ant ratų. Po pamainų nelabai būdavo ką veikti, didžioji dalis komandos išvažiuodavo, interneto ryšys buvo prastokas. Pradėjau vakarais piešti iliustracijas – tokį tos dienos pamainos dienoraštį. Dirbu kaip pirmas režisieriaus asistentas, tad tenka išgyventi įvairių departamentų skausmus, pamatyti jų darbo niuansus, intrigas. Tai ir nusėda į iliustracijas.
– Ar visos situacijos realios? Dažnai skiri konkrečias iliustracijas draugams ir kolegoms.
– Ne visos realios, daug kas prigalvota. Bet yra ir labai realių. Stovime mes su režisieriumi V.Katkumi šalia klibančių kameros vežimėlio bėgių virš skardžio, lygiai tokių pat baisių kaip iliustracijoje. – Bijai, sakau, lipt ant jų? – Bijau, gal lipam kartu? Ir jau žinau, vakare po filmavimo tikrai tuos savižudiškus bėgius piešiu. Noriu kada nors nedidelį grafinį apsakymą apie filmavimus išleisti. Gal pavyks.
– Su Jurga Šeduikyte kaip animacijos režisierius dirbi prie jos režisuojamo animacinio filmo „Mora Mora“. Kuo skiriasi darbo procesas nuo to, kai pats esi režisierius?
– Kaip animacijos režisierius, būnu tarpininku tarp Jurgos ir animatorių. Bendras užduotis smulkinu iki animacinių detalių. Tarkim, scenai reikia iš dangaus nukrentančio objekto. Tai daliju į skirtingus etapus: krenta, trenkiasi, atšoka, kaip atšoka, kur atšoka – skaičiuoju, kiek kadrų užtrunka.
– Ar ketini nupiešti ir pilnametražę animaciją, ar grįši ir prie vaidybinių filmų?..
– Noriu sukurti dar vieną animacinį trumpametražį ir tuomet grįžti prie vaidybinių. Pilnametražės animacijos kol kas neplanuoju, pas mus trūksta animatorių. Bet industrija kruta, pamažu jų daugėja, tad vilties yra.