Rašė Marijus Gailius
Ji ne tik turi solidžią 25 555 sekėjų auditoriją, bet yra pastebėta ir rimtų literatūros kritikų. Ji anksčiau ne tik kūrė TV projektą „Radži ieško žmonos“, bet ir išleido novelių rinkinį „Kūnai“ – antrąją savo knygą. Rašytojos Akvilės Kavaliauskaitės gerbėjams knygos tiražą išgraibsčius dar per Vilniaus knygų mugę, literatą ir premijos už kritiką laureatą Marių Buroką šis rinkinys nustebino tik gerąja prasme.
Būdama populiariai lengvabūdiško įvaizdžio, A.Kavaliauskaitė nėra lėkšta ir savo pozicija užima tarytum tarpinę būsena tarp instagraminių garsenybių ir „tyliųjų“ (pačios Akvilės epitetas) rašytojų. „Daugybė žmonių praleidžia siaubingai daug laiko galvodami, kuo nenorėtų būti, ir pamiršta, kuo jau yra“, – rašytoja skeptiškai vertina nusistovėjusias elitinės ir populiariosios kultūros sampratas. Kultūros lauko dėsniai ją stebina: „Kartais, būna, atsikeliu ryte ir pažiūrėjusi taip nuogai, be mitų, nuoširdžiai nebesuprantu pasaulio.“
– Vienas pirmųjų atsiliepimų „Goodreads“ apie tavo knygą: „Žinau, kad po kurio laiko net negalėsiu normaliai prisiminti, apie ką tos novelės“, vadinasi, nieko gero. Pralinksmino: skaitytoja kvestionuoja tavo noveles ar savo atmintį? Pats ir po kelių savaičių atsimenu istoriją apie draudimo agentą, kuris, stokodamas artumo su žmona, užmezga savitą ryšį su savo kliente, kol atsitinka nelaimė; atsimenu vilioklį baltu kostiumu, nudažantį fontaną raudonai, kad padarytų įspūdį damai; atsimenu istoriją apie vienos istorinės programėlės kūrėją, kuris kalnų viešbutyje personalui pasakojo niekada gyvenime nedirbęs; atsimenu filmą iš moterų kūnų kuriantį režisierių, kuris festivalyje papuola į nejaukią padėtį apgyvendintas su jauna kolege viename viešbučio kambaryje; atsimenu seną aktorių ir įtemptą pabaigos nuojautą; atsimenu istoriją apie vyrą, internete ieškojusį kažkokios medicinos paslaugos… Pamiršau, kokios.
– „Netikri prisilietimai“? Jis ieškojo informacijos apie reiškinį, kai atrodo, kad tave liečia, nors iš tikrųjų neliečia. Parestezija yra fiziologinė būsena, kai nervai veikia ne taip, kaip turėtų.
– Na, matai, kiek atsimenu. Pagalvojęs turbūt dar atsiminčiau. Kiek tau pačiai rūpi atmintis?
– Atmintis autoriui yra absoliutas. Pavyzdžiui, kartą su draugu keliaudama po Gruziją, naktį atsibudau ir prie savo lovos pamačiau vagį – svetimą žmogų. Pradėjau rėkti ir atrodė, kad širdis išlėks per burną. Baimę pajutau taip stipriai, kad gana gerai ją atsimenu iki pat šiandien: miegodama ne namuose su kambarioku ir nubudusi nuo jo ėjimo, pavyzdžiui, į tualetą, aš vėl pradėsiu rėkti – po vieno itin stipraus jausmo man iš karto išsivystė toks refleksas.
Šarūno Buržos nuotr.
– Tavo manymu, kiek mes dar pajėgūs atsiminti, išlaikyti jausmus, kai visa pramogų ir laisvalaikio industrija vis siūlo pakaitalų – slopiklių ir dirgiklių: tai ir viruso keliama baimė, ir nuolatinis serialų žiūrėjimas, ir tradiciniai išpardavimai, prisigėrimas Vilniaus gatvėje penktadieniais (tiesa, ne karantino metu) arba tinderiniai ryšiai: susipažinau, pasidulkinau, pamiršau? Kaip išlaikyti jausmus, kai tokia emocijų apykaita?
– Reikia tiesiog suprasti, kas vyksta. Dažnai apsigauname dirgiklius priimdami kaip tikrus. Tiesa, suprasti dalykus nereiškia, kad būtina juos visus nuodugniai apmąstyti.
– O kaip atskirti, kuris tikras? Jeigu dirgiklių dabar patiriame ne vieną per parą, o tūkstantį?
– Koks skirtumas, vieną ar tūkstantį? Kuo skiriasi vienas mylimasis nuo tūkstančio? Niekuo. Mes dabar tiesiog greičiau gyvename, nes turime galimybių. Šitaip sau sukuriame žymiai daugiau turinio. Jeigu XVIII a. romantikai būtų galėję skraidyti lėktuvais, turbūt ir jie būtų intensyviau aprašę savo patirtis.
Kai girdime sakant, kad per greitą tempą mes daug ką prarandame, niekas dar neparodė, ką konkrečiai. Pati nesijaučiu kažką pametusi, nors kartais erzina, kai taip pripratęs prie dirgiklių imi kaskart jų laukti. Jeigu pusdienį kas nors nepaskambina arba neparašo, išsigąstu: Dieve, negi mane pamiršo?
– Kiek galėtum išbūti be rutininio srauto?
– Ilgai. Tenerifėje be nieko, viena pati esu ištūnojusi ištisą mėnesį. Kartais nueidavau į barą, su kuo nors susipažindavau…
– Primena tavo debiutinio romano „Du gyvenimai per vieną vasarą“ veikėją, kuri irgi eidavo į barą.
– Taigi išbūti galiu, bet tada pasidaro nuobodu, todėl reikia adrenalino, emocinių svyravimų. Jeigu rašydama novelę pajuntu, kad netgi rašyti darosi nuobodu, man būtina tučtuojau ką nors kardinaliai pakeisti. Tuomet iškart perku rytojaus skrydžio bilietą. Patinka susitikti su tolimesniais draugais, nes su tais pačiais kartais atsibosta vis apie tą patį šnekėti.
– Vadinasi, ne nuovargis, ne minčių stoka, o nuobodulys lemia rašymo pertrauką?
– Tik nuobodulys. Pajutusi nuobodulį privalau atsitraukti nuo teksto ir sugrįžti tik tada, kai pasidaro vėl įdomu. Nuobodulys – absoliuti mirtis. Aš rašau tragiškai lėtai: per dieną, nuo ryto iki vakaro, parašyti bent vieną puslapį man yra beprotiškas rezultatas.
– Turbūt todėl tavo novelių fabula intriguojanti. Nerasi jose kokio išsamaus aplinkos ar charakterio aprašymo.
– Noriu, kad žmonės patys pasidarytų išvadas iš veikėjų veiksmų. Juk veikėjo išvaizda ar apranga įprastai neturi reikšmės. Nenoriu tuščiai mėgautis detalėmis ir savimi – man patinka tiesiog aiškiai pasakyti skaitytojui. Ir dar pasakyti gražiai.
– Nelinkusi įsimylėti savo tekstų?
– Myliu pajutusi, kad juose yra tiek žodžių, kiek reikia, – ir nė sakinio daugiau.
– Tavo pasakojimas apie vyrą baltu kostiumu, kuris trokšta moters dėmesio, raudonai nudažydamas fontaną, susiejo su akcija, kai per Valentino dieną vaikinas pasipiršo merginai raudonais užrašais ant baltų „CityBee“ automobilių. Abu atvejai – novelės Romoje ir Vilniaus tikrovėje, sakykime, konceptualūs ir tarsi iškelia formą, pranokdami turinį. Ar pati esi sulaukusi žadą atimančio vyrų dėmesio?
– Visokių psichų pasitaikė. Bet kai myli ir gerbi, joks dėmesys neatrodo perspaustas. Apskritai svarbu ne dėmesio intensyvumas, o jo pobūdis. Konceptualumas dažnai būna tuščias. Novelėje visi klausinėja to bičo, ką reiškia pagrindinio Romos simbolio nudažymas raudonai, o šis atsako, kad nieko. Dabar visi visko prisimokę ieško reikšmės, kur tik galima, bet dažnai paaiškėja, kad jos ten nėra. Apie savo knygą irgi galvojau konceptualiai, turėjau jungiančią ašį – tai jausmai ir jausmų atspalviai.
– Bet pirmiausia pasakoji istorijas?
– Kad jau pradėjome apie konceptualizmą, pagalvojau apie tuos, kurie nuolat susiranda priešų. Popatstovai nekenčia „tyliųjų“ menininkų, o šie duoda atgal, kino žmonės nemėgsta televizininkų, o šie širsta, kokie pasikėlę yra reklamos kūrėjai, ir taip toliau. Užuot pasimokę vieni iš kitų, bent pabandę pasigilinti į kitų daromus dalykus, jie visiškai nesidomi tuo, ką kritikuoja. Ne kiekvienas literatas dar sugalvos tokią istoriją, kokią kartais parodo per teliką, o televizininkai, nė karto neperskaitę rimtos knygos, keikia aukštąją literatūrą. Kadangi pati dirbu skirtingose disciplinose, man tokie skundai galvą išūžia.
Buvo pikta, kai žiūrėdama Igno Jonyno filmo „Nematoma“, kurioje vaizduojamas televizijos šokių projektas, pamačiau, kad režisierius nė velnio nemoka parodyti jį įdomiai. Pabandai tokį neva neskoningą reiškinį kaip inkliuzą įterpti į savo kino meną – išeina siaubinga parodija. Galbūt kai kurie televizijos projektai ir neturi intelektualaus žiūrovo, vis dėlto kurti pramoginį turinį yra sudėtinga.
– Esu pastebėjęs, kad literatai neretai nesidomi teatralais, šie nežino, ką veikia dailininkai, ir taip toliau – menų gildijos atrodo uždaros. Kaip manai, kas tai lemia?
– Nesakau, kad esi neteisus, ir manau, kad uždarumas yra geras būdas pateisinti savo neišmanymą. Be to, niekinti tai, ką daro kitas, – ganėtinai lietuviškas bruožas. Įžiūriu pagarbos kitai profesijai trūkumą.
Daugybė žmonių praleidžia siaubingai daug laiko galvodami, kuo nenorėtų būti, ir pamiršta, kuo jau yra.
Turiu gerą pavyzdį iš knygų mugės. Prie stendo priėjo moteris ir apie 10 minučių skaitė mano knygą. Tada paklausiau, gal ką nors papasakoti? Ji atsisuko su pašaipa: na, papasakok, papasakok! Atseit, ką tu čia papasakosi. Pasakymų, kad tas ar anas yra šūdas, netrūksta.
– Bet šūdo, sutik, yra – tai kodėl jo neįvardyti?
– Yra, vis dėlto mes dar nelabai mokame elgtis su žodžio laisve. Daugmaž visi išmanome klasikinį etiketą: štai ir dabar sėdime prie stalo žiūrėdami vienas kitam į akis ir alų geriame iš stiklinių indų. Tačiau kai kurie nauji dalykai veikia, nepaisant etiketo ir normų, pavyzdžiui, interneto komentarai.Juk sutikęs autorių, kažin ar rėžtum jam į akis, kad jo kūrinys šūdinas: turbūt išvardytum pastebėtus trūkumus, užduotum klausimų, norėtum padiskutuoti. Jaučiu savotišką santykį su bet kokia informacija, vertinančia kūrinį, – man tai vis dar yra vertintojo arba vertinamojo galvos tyrimų objektas. Kadangi naujasis etiketas dar nesukurtas, aplink kyla daugybė dramų: ką galima sakyti, o ko ne? Tai įžeidimas ar dar ne?
– Tavo knygos pristatyme sušmėžavo Andrius Užkalnis, kuris savo kūrybinę biografiją formavo pagal specifinį etiketą.
– Jis ir pats žino, kad perlenkė. Iš pradžių buvusi smagi jo visuomenės kritika pasidarė šlykšti. Niekas nemyli šuns, kuris daug loja.
– Galų gale, kur yra riba tarp aukštosios ir populiariosios kultūros?
– Marijau, juokinga. Kaip kartais trūksta pasaulyje sveiko proto! Ne tų žmonių, kurie kuria prastą meną, yra bėda; tai save neva tikro meno mėgėjais apsiskelbusių žmonių bėda, kad jie į prastą meną išvis kreipia dėmesį. Charlesas Dickensas savo „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ yra parašęs: „Drugiai ir įvairūs bjaurūs padarai (…) plevena aplink uždegtą žvakę. Kuo žvakė galėtų padėti?“ (M.G. vertimas). Kai man žurnalistė uždavė klausimą, ar aš jaučiuosi verta savo parašytos knygos, kai dabar kiekvienas influenceris tai daro, sutrikau, ką atsakyti, – ar kad nevertà? Toks klausimas, tiesą sakant, žemina. Tarsi savo gyvenime nebūčiau įdėjusi daug darbo. Tada prisiminiau: juk aš pirmiau, nei atėjo populiarumas, pradėjau rašyti. Visą gyvenimą rašiau – pirmą savo knygą sukūriau šešerių septynerių, o iš rašymo gyvenu nuo 16 metų. Anksčiau rašinius rašydavau mokytojai nudžiuginti ir man iki dabar patinka džiuginti žmones tekstais. Aš turiu sekėjų dėl to, kad rašau, o ne rašau todėl, kad turiu sekėjų.
