Rašė Giedrė Steikūnaitė
Rodos, ir lietus kaupiasi, ir dangus griūva, ir pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo vos prieš trejetą pilnačių. Dabartinio chaoso apsiaustyje lengva pasimesti ir save įtikinti, kad ir mes, ir mūsų patirtys, ir šis istorinis laikas yra unikalūs. Tačiau gera literatūra turi galios priminti, kad toli gražu nesame tokie vieninteliai. Kartu tai reiškia, kad nesame vieni. Ką skaityti visuotinio karantino metu? Lietuvių kalba išleistų siūlomų knygų sąrašas sudarytas remiantis draugų rekomendacijomis ir yra atviras papildymams.
(SIAUBO) DOKUMENTIKA
Įvairaus plauko krizės ir moraliniai, ekonominiai bei kitokie nuosmukiai literatūros kūrėjams suteikia daug peno – ir nelabai kas kvaršina galvą, kiek tuose kūriniuose faktų, o kiek pramano. Svarbiausia – ar gerai parašyta, ar įdomu, naudinga. Tokios literatūros tikslas būna užfiksuoti nemalonius įvykius ateities kartoms, kad šios nebekartotų anų klaidų (deja, dažnai šis kilnus tikslas nueina tiesiai šuniui ant uodegos kartu su kiekviena vėl kartojama klaida, bet tai jau ne literatūros kaltė); pamokyti, kaip elgtis krizės metu ir kaip ne; paliudyti žmogaus galimybių amplitudę, beribę gyvenimo vaizduotę. Priminti, kad gali būti – ir būna – visaip.
1947 m. išleistas Alžyro rašytojo Albert‘o Camus „Maras“ (pranc. „La Peste“) užduoda egzistencinius klausimus, kurie sušmėžuoja ir mūsų, uždarytų (ar užsidariusių) pandeminėje izoliacijoje, galvose. Ar mano moralinis kompasas toks tvirtas, kokį manausi jį esant? Kaip elgsiuosi, esant ribinei situacijai, kai regėsis, kad viskas aplink griūva? Kiek išties manyje savanaudiškumo? Ko verta viena gyvybė tūkstančių mirčių akivaizdoje? Kokia yra gyvenimo prasmė? Ir kt.
„Maras“ yra pandeminės literatūros klasika, kurios pasauliniai pardavimai pastarosiomis savaitėmis gerina rekordus. Tačiau maras „Mare“ gali būti suprantamas ne tik tiesiogiai – kaip žiurkių pernešama mirtina liga, – bet ir kaip politinė nieko neįtariančius gyventojus užklupusi nelaimė. A.Camus atveju maras yra ir 1940 m. nacių pradėtos Prancūzijos okupacijos (bei nacizmo plėtros apskritai) alegorija, ir sistemos įtakos mūsų gyvenimams metafora, kai nuasmenintos taisyklės mus, žmones, paverčia paprasčiausia dehumanizuota statistika. Arba, kaip perspėja romano veikėjas Tarrou, tikrasis maras – tai žmonijos gebėjimas racionalizuoti vienas kito žudymą pasiteisinant ideologinėmis priežastimis ši maro bacila niekad nedingsta, tik kuriam laikui pasislepia laukdama kito savo apsireiškimo.
Gera žinia ta, kad epidemija „Mare“ vieną dieną staiga pasibaigia, karantinas nutraukiamas, miesto vartai atveriami, o šeimos, draugai ir mylimieji vėl gali vieni kitus apkabinti. O kuri maro prasmė šiandien tinka mums?
Epidemiją prieš maždaug 300 metų aprašė ir „Robinzono Kruzo“ autorius Danielis Defoe. XVIII a. pradžioje išleistas jo kūrinys „A Journal of the Plague Year“ („Maro metų dienoraštis“, į lietuvių kalbą neišverstas), siužetui pasiskolinęs 1665 m. Londoną siaubusį buboninį marą, tyrinėja griūvančioje visuomenėje įsiviešpataujantį bandos mentalitetą ir baisius jo padarinius.
Apie tai, kaip staiga gali sugriūti tau pažįstamas pasaulis ir kaip greitai tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, gali tapti kasdiene realybe, romane „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ (vok. „Die Welt von Gestern: Erinnerungen eines Europäers“) liudija du pasaulinius karus išgyvenęs austras Stefanas Zweigas. Ir nors autorius aprašo konkrečią geografinę vietovę konkrečiu istoriniu periodu, jo iliuzijų žlugimo kronika yra universali: ar, pasauliui pasibaigus, vienintelė mūsų kaltė bus ta, jog patikliai tikėjome, kad protas laiku užkirs kelią beprotybei?
Kas iš tiesų mūsų pasaulyje yra sveikieji, o kas bepročiai, svarsto rusų klasiko Antono Čechovo sukurtas veikėjas 1892 m. pasirodžiusiame apsakyme „Palata Nr. 6“. O štai apsakymų rinkinyje „Žmogus futliare“ prozininko personažai, anot XIX a. Rusijos literatūrą tyrinėjančios docentės Dagnės Beržaitės, „gyvena, tarsi braidžiotų po savo nuobodulį“, „apsėsti… gyvenimo rutinos“. Dar blogiau: jie „ne tik nesistengia nieko pakeisti, jie net nesuvokia pokyčių būtinybės“. Tragedija kaip komedija, ir atvirkščiai. Bet ar jie – tai ne tie patys prieškarantininiai mes, klaidžiojantys po asmenines įvairaus masto dramas, visus reikalus tvarkantys prekybcentriuose, skęstantys paviršiuje, kovas už geresnį pasaulį iškeitę į netflixus, draugus – į programėles, ir TV kaip foną vakaro nuoboduliui įgarsinti?
Tad galbūt dabar pats laikas, kaip 2004 m. išleistu romanu „Praregėjimas“ (port. „Ensaio sobre a Lucidez“) kviečia Portugalijos rašytojas José Saramago, atsipeikėti. Kūrinyje daug politikos ir ji čia, kaip ir mūsiškiame pasaulyje, yra tikra purvynė. Tačiau iš tiesų tai yra gilus filosofinis romanas apie valstybę ir jos galių ribas, puikiai tinkantis dabartinei mūsų – įkaitų savo pačių namuose savo pačių valia – situacijai. Praregėjimas žmogui yra sąmonės pasikeitimas, kai pagaliau suvokiamas tikrasis viešpataujančios ideologijos ir neva nemirtingos sistemos pobūdis. Tik ką daryti praregėjus?
„Praregėjimas“ yra ankstesnio J.Saramago romano „Aklumas“ (port. „Ensaio sobre a cegueira“) tęsinys. Pastarojo siužetas mums – tarsi iš cenzūruoto vakaro žinių reportažo: jis rutuliojasi aplink nepaaiškinamą masinę apakimo epidemiją ir jos padarinius, visišką socialinę dezintegraciją. Pasklidus žiniai apie plintančią keistą ligą ir visuomenėje kilus masinei panikai, apakusieji karantinuojami psichiatrijos ligoninėje, kur maisto trūkumas greit sugriauna naivias iliuzijas apie taiką, ramybę ir žmogiškumą. Ligoninę saugoti paskirti kareiviai nusitaiko į maisto davinio laukiančią minią. O už ligoninės ribų vyksta absoliuti suirutė. Neveikia niekas – nei mokyklos, nei kitos institucijos. Tai naujasis pasaulis, kurio pamatai yra smurtas, ligos ir neviltis. O aklumas, žinoma, nebūtinai turi būti suprantamas kaip fizinis. Autorius rašo: „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“ Nes, įspėja J.Saramago, metaforinį aklumą gali sukelti baimė. Ir tik ją nugalėjus, kaip žinome, ateina laikas „Praregėjimui“.
O praregėjus gali tekti pripažinti, kad viskas yra blogiau, nei manei. JAV žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas: ne vien gamtos istorija“ (angl. „The Sixth Extinction: An Unnatural History“), už kurią autorė buvo apdovanota Pulitzerio premija, pasakoja apie tai, kaip godus ir kvailas mūsų rūšies elgesys lėmė ir tebelemia tūkstančių kitų gyvybės rūšių išnykimą be jokios galimybės sugrįžti. Šis kūrinys primena, koks trapus yra gyvenimas – ypač dabar, kai nutilus mašinoms ir nutūpus lėktuvams mieste geriau girdėti paukščiai.
Jei knygas renkamės ne pagal turinį, o pavadinimą, socialinės izoliacijos metu neapsieisime be literatūros grando iš Kolumbijos Gabrielio Garcíos Márquezo 1967 m. pasirodžiusio šedevro „Šimtas metų vienatvės“ (isp. „Cien años de soledad“). O jeigu karantinuodamiesi dar kaip tik esame įsimylėję, simboliškai teks griebtis to paties rašytojo 1985 m. išleisto romano „Meilė choleros metu“ (isp. „El amor en los tiempos de cólera“), kuriame cholera, beje, apgaulingai gali reikšti ir ligą, ir aistrą.
GRANDAI RAŠO GRANDUS
Bet juk ne visi ir ne visada norime analizuoti (savo) politinę situaciją ar jaudintis dėl ateities. Kartais labai gera tiesiog kyštelėti nosį į kitų gyvenimus – juokingus, graudžius ar tiesiog visai kitokius nei mūsiškiai. Ypač tuos, kurie trunka ne vieną, o kelis šimtus puslapių. Vis tiek dabar draugai privengia viešai burtis, užleisdami laiką gerai, storai knygai.
Čia puikiai pasitarnauja klasika. Pavyzdžiui, iki šiol ignoravusiems Fiodoro Dostojevskio kūrinius dabar puiki proga atsilyginti pasidarytą skaitymo žalą. Juolab kad kiekvienas jo kūrinys yra pats sau šedevras: „Nusikaltimas ir bausmė“ (apie 600 p.), „Demonai“ (virš 600 p.), „Idiotas“ (virš 700 p.), „Broliai Karamazovai“ (apie 850 p.). Prie rusų literatūros dar būtina paminėti Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“, kuria, priklausomai nuo leidimo, galima džiaugtis mažiausiai 700 puslapių, ir amžiną „Karą ir taiką“ – 1 200 puslapių.
Jei norime linksmiau, prašom: kartu su Miguelio de Cervanteso „Don Kichotu“ (isp. ‚El ingenioso hidalgo Don Quijote de la Mancha“) su vėjo malūnais lietuviškai kovosime maždaug 500 puslapių. Norime moderniau – kartu su vienu žymiausių šiuolaikinių Čilės rašytojų Roberto Bolaño jo epiniame kūrinyje „2666“ aiškinsimės žiaurias žmogžudystes Santa Teresos miestelyje; lietuviškai užtruksime 880 puslapių ir dar nežinia, ką išsiaiškinsime.
O kai žmogus jau visai nesugalvoji, ko griebtis sklandant nepatvirtintiems gandams apie apokalipsę, akivaizdi knyga-kandidatė yra gigantiškos apimties prancūzų rašytojo Marcelio Prousto kūrinys „Prarasto laiko beieškant“ (pranc. „À la recherche du temps perdu“), kurį sudaro septynios dalys arba keli tūkstančiai puslapių. Jau vien tam, kad laiko neieškotume ir neprarastume, o tiesiog, kol dar gyvi esame, gyventume.
PABĖGIMAS
Arba galime tiesiog atsiriboti nuo visų karantinų, masinės panikos bei psichozės ir užsiimti prasminga, imuninę sistemą stiprinančia literatūrine veikla. Pavyzdžiui, maloniai nustebti skaitant vokiečio Peterio Wohllebeno mokslo populiarinimo veikalą „Paslaptingas medžių gyvenimas: ką jie jaučia, kaip bendrauja – neregimo pasaulio atradimai“.
Sunkumų metu itin svarbu išlaikyti (kažkam – įgyti) vidinę ramybę ir mentalinę bei emocinę pusiausvyrą. Tokiais atvejais ieškant savęs dažnai atsigręžiama ne tik į gamtą, bet ir į Rytus. O ten pasirinkimas nemažas. Pradėti galima pagal rekomendacijas nuo Roberto Wrighto „Kodėl budizmas yra pagrįstas: neuromokslai, šiuolaikinė psichologija ir meditacija“.
LITERATŪRA KITOMIS FORMOMIS
Vienas žymių šiuolaikinių Egipto rašytojų Youssefas Rakha savo tinklalapyje „The Sultan’s Seal“ (yrakha.com) anglų ir arabų kalbomis publikuoja „Karantino kronikas“. Kiekviename epizode į specialius klausimus atsako įvairūs rašytojai: kokia mintis ar idėja tave persekioja šiomis dienomis, ko labiausiai viliesi sau, žmonijai?
Literatūros yra ir kitais formatais. Sudano rašytoja Rania Mamoun yra neseniai į anglų kalbą išversto apsakymų rinkinio „Thirteen Months of Sunrise“ („Trylika saulėtekio mėnesių“) autorė. Apsakymuose, kuriuose atsispindi egzistencijos trapumas, yra daug muzikinių užuominų, kurios įgarsinamos specialiame knygai skirtame muzikiniame takelyje (angl. k., interneto paieškos sistemoje įvesti žodžius „literary playlist“ ir knygos pavadinimą).
Kitas garsinės literatūros formatas, be garso knygų, yra literatūrinės tinklalaidės. Lietuviškai reguliariai (nuo šių metų pradžios) turime Audriaus Ožalo ir Jūratės Čerškutės tinklalaidę apie knygas „Perskaitymai“, užsienietiškai pasirinkimas žymiai platesnis – nuo knygas aptarinėjančių ir rašytojus kalbinančių „Book Fight“ ir „Literary Disco“ iki literatūros tinklalapio „Lit Hub“ tinklalaidės „fiction / non / fiction“, kurioje pasauliniai įvykiai analizuojami per literatūrinę prizmę.
Literatūra vyksta ir tviteryje. Paskyroje „Nights Bot“ (@the_small_hours), kurią kuruoja anglų-prancūzų-arabų kalbų vertėja Yasmine Seale, skelbiamos trumputės ištraukos iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Kiekviena jų, be gramatinių ženklų, yra tarsi atsitiktinis haiku: „gyvenome kartu be jokių minčių apie vyrus ar santuoką“, „mergaitė tapo vilku“, „kiti išbandymai kituose pragaruose“… Ši tradicija dar anksčiau pradėta tviterio paskyroje @MobyDickAtSea, kur atsitiktine tvarka publikuojamos eilutės iš JAV rašytojo Hermano Melville’io 1851 m. publikuoto romano „Mobis Dikas, arba Banginis“ (angl. „Moby Dick or The Whale“).
Kiti literatūros mėgėjai (tokie kaip „Lit Hub“ bendradarbė Jessie Gaynor) linksminasi perrašydami pirmąsias ir paskutines žymių kūrinių eilutes pagal dabartinę socialinio atsiskyrimo tvarką. Taip skaitome, pavyzdžiui:
„Ponia Dolovėj pasakė, kad gėles nupirks ji pati. Tada prisiminė, kad gėlių parduotuvė uždaryta. Ir vakarėlis atšauktas. Pagaliau atsirado laiko pailsėti ir apgalvoti savo santuokinius pasirinkimus.“ (Virginia Woolf, „Ponia Dolovėj“ / „Mrs. Dolloway“)
„Tą dieną buvo visos galimybės išeiti pasivaikščioti, tik reikėjo laikytis šešių pėdų atstumo tarp mūsų ir kitų bevaikštančių.“ (Charlotte Brontë, „Džeinė Eir“ / „Jane Eyre“)
„Keistoka. Niekad nebežiūrėk į instagramą. Jei pažiūrėsi, pradėsi visų ilgėtis.“ (Jerome‘as Davidas Salingeris, „Rugiuose prie bedugnės“ / „Catcher in the Rye“)
EPILOGAS
Ir vis dėlto šis sąrašas negali funkcionuoti be vieno pranašiškiausių XX a. veikalų.
„Teleekranas išmušė keturioliktą. Po dešimties minučių jis turi išeiti. Keturioliktą trisdešimt jam reikia būti darbe.
Keista, bet toji išmušta valanda tartum suteikė jam naujo ryžto. Juk jis yra vienišas vaiduoklis, sakantis tiesą, kurios niekas niekada neišgirs. Bet kol jis ją sako, pasaulis išlieka nemiręs. Žmonijos palikimą išsaugai ne priversdamas išklausyti save, o tuo, kad išlieki sveiko proto.
Jis sugrįžo prie stalo, padažė plunksną ir parašė:
Ateičiai arba praeičiai, tam laikui, kuriame mintis laisva, žmonės skiriasi vienas nuo kito ir gyvena ne vieniši – tam laikui, kur yra teisybė ir tai, kas buvo, negali dingti.
Sveikinu jus iš vienodų žmonių amžiaus, iš vienatvės amžiaus, Didžiojo Brolio amžiaus, dvejamintės amžiaus!“ (19 psl.)
DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE
KARAS – TAI TAIKA
LAISVĖ – TAI VERGIJA
NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA
George‘as Orwellas, „1984-ieji“