Rašė Jonas Braškys
ABUNDANCE SUPREME REMIXES
Partyzanai Pop Records
Praėjusiais metais, mano nuomone, mūsų šventoje žemelėje niekas geriau už „Without Letters“ muzikinių LP, EP ir RIP sferoje nepadirbėjo. Jų albumas „Abundance Supreme“ buvo beprotiškai fantastiškai įdomus, neįprastas ir privertęs vėl atsisukti į hard techno stilių. O kaip remiksai? Dėl remiksų viskas irgi labai gerai. Tyčia jau kurį laiką neklausęs originalo, šį perdirbinių rinkinį perklausiau su didžiuliu malonumu. Remiksų kūrėjai išlaikė „Without Letters“ stilių, nesimėtė į šonus, o paprasčiausiai perinterpretavo jau žinomas dainas, net šiek tiek paaukodami savo pačių stilistiką. Ypač išskirčiau Teatre ir Danny Fade’o remake’us, kurie tikrai skambėjo kaip nuostabūs šokių aikštelių bangeriai ir kurie tik patvirtina, kad šokių aikštelės slepia labai daug talentų. Nors reikia pripažinti, kad ir žymesni vardai, tokie kaip Vaiperis, Alex Krell ar Shkema niekuo labai nenusileidžia, o tik užveda labai labai gerą, net šiek tiek snobišką diskoteką. O šiaip, kaip sako senolių išmintis, kam taisyti tai, kas nesugadinta. Geriau tai patobulinti ir papimpinti. Nors remiksuotojai neišrado dviračio ar tuo labiau kosminės raketos, jie puikiai papildė, mano nuomone, akivaizdžiai per skurdžią „Without Letters“ diskografiją labai svarbiu darbu. Taip, tai yra griežtas darbas, taip, kartais nuo garsaus grojimo gali skaudėti galvą, taip, tai nėra muzikėlė lėkti prie marių kaituoti ir kokteiliuką gurkšnoti. Tai yra daug geriau, ir labai tikiuosi, kad tuo keliu ir suks Lietuvos šokių muzika. Čia aš noriu matyti jos ateitį, o paskui – ir veidą. O jei jums nepatiks, tuomet, na… Kas su jumis negerai?
83/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
SEKMA RYTA
Saulės Muzika
Į lietuvišką folką žiūriu atsargiai: dažnai tai būna vis tas pats per tą patį jau 30 metų, dar ir dirbtinai dvasinga, o galiausiai iš už kampo išlenda koks dainuojantis aktorius ar , dar blogiau, aktoriaujantis dainininkas. Todėl ir į Sauliaus Petreikio projektus nenėriau žemyn galva – gal ir man, kaip vienam tūlam tautiečiui, netikėtai teks susidurti su ledu. Nesusidūriau, nes 20 „Sekma Ryta“ minučių yra viena šilčiausių muzikinių patirčių šiemet. Kuklus, neįmantrus, švelnus darbas, kuris turi savo nišą ir į niekieno teritoriją nesiveržia. Būdamas visų egzistuojančių ir neegzistuojančių instrumentų meistru, S.Petreikis pirmiausia nusprendžia nerodyti savęs, o tai jau puiku, nes matome ne personalinį benefisą, o skirtingų elementų dermę. Antra, su juo kompanijoje yra Vytautė Pupšytė, kurios balsas visuomet lyg balzamas tepa ausis. Trečia, tai – išties skoninga ir subtili instrumentuotė bei tikrai neatsibodusios liaudies dainos. Iš viso to gauname saugų, malonų rinkinį dainų, kurias bus malonu klausytis prie židinio, jaukių švenčių metu ar tiesiog norint atsijungti nuo pasaulio. Muzikinė revoliucija? Ji S.Petreikio nedomina, ne tam jis kuria ir ne tiems jo kūryba yra skirta. „Sekma Ryta“ yra paprastas, ausims, širdžiai ir sielai mielas albumas, kuris išties negalėtų nuskriausti net musės. Todėl galbūt ilgam jo neužteks ir nepaliks jis didelės žymės Lietuvos muzikos istorijoje, bet sunkiais laikais, kai visiems truputį baisu, šiek tiek nostalgiškos pasakos reikia. Ir jeigu jums nelengva, paklausius „Sekma ryta“ pasidarys ramiau. Man pasidarė. Tuomet aš pažvelgiau pro langą ir viskas sugrįžo į savas vietas. Bent tą akimirką.
73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)
TEKANČIOM UPĖM
Self-released
Grupei „Baltasis Kiras“ būti abejingam sunkiai gali pavykti: arba tau labai patinka, arba tu tiesiog pakęsti to gerumo ir saldumo negali. Prie pirmųjų savęs nepriskirčiau, nes tas sirupinis 8-ojo dešimtmečio lipšnumas stačiai kelia ausų alergiją. O apie dainas „Lūpytės“ ar „Saulė šviečia“ net pradėti nenoriu… Vis dėlto tekančiom upėm teka ne vien tik ausų siera. Iš esmės reikia pripažinti, kad grupė, atrodytų, viską daro gerai: melodijos įdomios, įvairios, ta pati 8-ojo dešimtmečio įtaka jau ne taip lenda per gerklę, lyg būtų sėkmingai perimta australų „Tame Impala“ patirtis. Akivaizdu, kad grupė paaugo ir jos sėkmė nebuvo tik vieno hito nesuopratis, o tikslinga veikla. Tai puikiai atspindi antroji dainos „Lyja“ dalis. Nepretenzingas, bet svajingas sintezatorius sėkmingai hipnotizuoja taip, kad pats pradedi plaukti su grupe. Tačiau tuomet prisimeni, kad yra dainos „Lyja“ pirma dalis, ir tai – didžiausia problema. Aš suprantu, kad dabar populiaru rimuoti paprastai, bet „Baltasis kiras“ „paprastai“ nuleidžia į naują lygį. Ar rūsį. Nežinau…. Be to, jų bandymai būti dar ir šiek tiek edgy skamba tiesiog liūdnai, pvz., „Mano draugai, jie laukia manęs mirties patale, Lietuvoje.“ Nereikia, čia ne koroniškas makabras, nes daina daug senesnė – čia tiesiog tingus bandymas pabūti aštresniems. Todėl ir visas albumas – lyg pakabintas ant sūpuoklių: arba norisi ausis kimštis, arba klausytis, klausytis ir klausytis. Žinant, kad grupė yra tikrai populiari, neabejoju, kad ir „Tekančiom upėm“ bus didžiulė sėkmė ir patiks ypač tiems, kurie nori bent sekundę pabūti „prie meno“. Negali pykti, bet gali paprašyti. Prašau, daugiau jokių šaukštų po pietų. Pietūs atšalo, šaukštai išplauti, avelės paskerstos, tekam toliau.
55/100 („Spotify“, „Deezer“)
SHAMPOO
Self-released
Tiek muzikoje, tiek ir gyvenime nieko nėra smagiau negu suvaldytas chaosas. O chaosas, į kurį neria jaunas, alternatyvščikų jau žinomas, tačiau plačiosios visuomenės dar nepasiekęs ketvertukas „John Shower’s Band“, gali ne tik dušą sulaužyti, bet ir priversti suremontuoti visą vonios kambarį. Jungdami skirtingus stilius – repą, kuris čia jau artimesnis spoken word stilistikai, džiazą, fanką, ir išties pasileisdami plaukus plačiai ir betarpiškai grupės nariai sukūrė vieną gyvybingiausių metų darbų. Finišui pritrūko šiek tiek parako, tačiau tai galima pateisinti jaunatvišku maksimalizmu. Albumas pradedamas labai stipriai: fantastiškas, tarp tempų šokčiojantis „Tigran“, žaviai banguojantis „Soul“, retrofuturistiškas „11“ puoštų bet kurių avangardistų albumą. O dainoje „Highwayman“ vokalistas Simonas iš pasiutusio repo šuns virsta lietuviškąja Amy Winehouse. Tačiau, kaip minėjau, jėgų finalui vis dėlto pritrūko, nes antroji dalis akivaizdžiai silpnesnė ir mažiau įsirėžianti į atmintį. Deja, aplanko pirmųjų dainų deja vu, nes nejučiomis išgirsti lyg ir pasikartojančius motyvus, lyg ir jau panaudotus ėjimus, lyg ir jau sugrotas natas. Todėl net šauna mintis, kad gal EP išleisti būtų buvę naudingiau. Vis dėlto „John Shower’s Band“ yra labai verta išgirsti: tai talentinga kompanija, kuri jau turi savo veidą ir stilių, leidžiantį leistis dar giliau į vidinius ieškojimus ir tas chaoso džiungles, kurias grupės nariai taip ryžtingai šienauja. Svarbiausia, kad jie patys savęs neapribotų ir nepasiduotų savo sėkmei. Jėga, kai gali išgirsti tiek daug gyvybės.
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)
PAST PRESENT FUTURE
Parallel
Nors vienas žinomiausių elektroninės muzikos duetų Lietuvoje „Black Water“ savąją muziką vadina romantišku techno, antrajame albume jie šio žanro ribas praplėtė, pasiūlydami ilgą, tačiau prasmingą kelionę per stilių žemėlapį. Būtent prasmingą, nes blaškymosi šiame albume yra mažiausiai. Savo darbe „Past Present Future“ blekvoteriai dirba kaip reta susikaupę ir neskubėdami: vos ne 3–4 pirmi kūriniai labiau dvelkia ambientu, kuris, beje, labai padeda susikaupti, nei šaltu techno. Aišku, kad ateina eilė ir jam, bet prieš tai kūrėjai pakankamai ilgai tave pamarinuoja kitam etapui. O kitame etape – jokių sprogimų ar maištų, nebent labai netikėtai pasigirstantis drum’n’bass‘as, tačiau ir jis neišmuša iš vėžių, o kaip tik puikiai papildo jau ir taip spalvingą (nors tie atspalviai – tamsoki) muzikinę puokštę. Smagu girdėti taip savimi pasitikinčią grupę – nežinau, ar iš patirties, ar dėl to, kad muzika vis dėlto yra tik dueto hobis, tačiau albume lengva pajusti nenorą niekuo sekti ir niekam vadovauti. Kai kam albumas gali pasirodyti šiek tiek ir per saugus, tačiau man perklausų metu vis į galvą šaudavo posakiai „Senas arklys vagos negadina“ arba „kam keisti tai, kas tobulai veikia“ (labai dažnai man šaunanti mintis). Iš esmės, „Past Present Future“ yra toks keistas meinstrymo ir andergraundo mišinys, kuris nei vienam, nei kitam netarnauja, todėl netgi jei nesate technomuzikos gerbėjas, „Black Water“ gali padėti juo tapti. Iš esmės dėl to duetą ir galima sveikinti: sukurti prieinamą, bet kokybišką produktą reikalauja nemažai meistriškumo.
85/100 („Spotify“, „Deezer“)