Rašė Ieva Šukytė
Fotografija šiandien yra visur: socialiniuose tinkluose, ant stotelių stulpų, piniginėse, reklaminėse iškabose. Ar tai reiškia, kad tradicinė jos forma jau nebeaktuali? Nyderlanduose gyvenantis ir kuriantis fotografas Vytautas Kumža sako, kad šiuo klausimu nuomonės išsiskiria. Kovo 12 d. „The Rooster Gallery“ atidaręs savo pirmą personalinę parodą Vilniuje „Half empty, half full“ (dabar ją galima pamatyti virtualiojoje erdvėje 3D formatu), autorius pats stengiasi išjudinti fotografiją ir į ją žvelgia performatyviai.
Vytautas Kumža. Carmen Gray nuotr.
– Iš pradžių studijavai taikomąją fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje. Kiek atsimenu, kurį laiką dirbai komercinės fotografijos srityje. Kodėl nusprendei pakeisti kryptį ir išvažiavai į Nyderlandus?
– Išvažiavau dar studijuodamas Vilniaus dizaino kolegijoje, nes norėjau atlikti praktiką žymiausių šalies fotografų Anuschkos Blommers ir Nielso Schummo studijoje.
Jie daugiausia dirba komercinių projektų srityje, tačiau dažnai meta iššūkį pačiai fotografijos sampratai, ypač portretinėje ar mados fotografijoje. Sakyčiau, kad 10-ajame dešimtmetyje jų padarė indėlis visai Europos fotografijai ypač didelis. Man atvėrė akis, kad fotografija gali būti visai kitokia tiek komercinėje, tiek meninėje srityje. Per juos susipažinau su Nyderlandų menininkų bendruomene, su kuria palaikau ryšį iki šiol. Būtent mano praktikos vadovai mane padrąsino stoti į Gerrito Rietveldo akademiją, kurioje patys studijavo ir vėliau dėstė. Pagalvojau, kad kūryboje būtų gerai išlaikyti pusiausvyrą ir turėti tiek techninį, tiek vaizduojamųjų menų bagažą. Manau, ši sintezė man visai pavyko. O pačios praktikos metu išmokau įvairių triukų: kaip sukurti ką nors, neturint nieko, kaip įsirengti studiją, pasirūpinti apšvietimu. Vėliau mane sudomino fotografijos, kaip paties konstrukto, tema kūryboje.
– Jau septynerius metus gyveni ir dirbi Nyderlanduose. Kaip menininkas esi geriau žinomas šioje šalyje nei Lietuvoje. Kodėl nusprendei surengti savo asmeninę parodą Vilniuje? Norėjosi būti įtrauktam į gimtosios šalies meninį lauką?
– Jau seniai norėjau surengti parodą Lietuvoje, tačiau pačiam tai padaryti buvo per daug sudėtinga, o ir nebuvo iniciatyvos iš kitur. Džiaugiuosi, kad „The Rooster Gallery“ mane pakvietė surengti parodą. Jie užsiėmė tiek darbų transportavimu, tiek pačios parodos organizavimu. Tačiau pati jos idėja tikriausiai gimė kartu su Ugne Marija Makauskaite, su kuria dirbome prie vieno projekto.
Aš jau seniai norėjau įsitraukti į Lietuvos meno lauką, visada stebėjau, kas jame vyksta. Išvažiavęs studijuoti į užsienį, nuo visko atitrūkau, todėl įdomu sugrįžti ir į šalies kontekstą įtraukti savo kūrybą bei pamatyti, kaip jame skamba mano darbai. Prieš parodos atidarymą pradėjau galvoti, kur labiau jaudinuosi – užsienyje ar Lietuvoje. Kitose šalyse išlaikau didesnį atstumą tarp savęs ir žiūrovo. Čia jaučiu artimesnį kontaktą su publika, ypač žmonėmis, kurie mane matė nuo pradžių. Grįžtamasis ryšys su šiais žmonėmis kartais man būna daug svarbesnis nei su žymiais užsienio meno atstovais.
– Lietuvos muziejuose arba didžiosiose galerijose nuolat matome reprezentuojamus senosios kartos fotografus, kurie šalies fotografijos naratyve laikomi klasikais. Jaunesniajai kartai, atrodo, yra sudėtingiau prasimušti. Ar todėl ir pats nusprendei išvykti?
– Mane išvykti labiau pastūmėjo noras atitrūkti nuo Lietuvos meninės fotografijos mokyklos. Norėjau savo turimas žinias sujungti su šiuolaikinėmis Europos fotografijos tendencijomis ir jas toliau vystyti. Kalbant apie senosios kartos fotografų reprezentavimą Lietuvoje, tai yra didelė problema ir nežinau, kiek laiko tai turėtų tęstis. Mano nuomone, reikėtų išlaikyti pusiausvyrą. Kiek pakalbu su Nyderlandų kuratoriais arba institucijų darbuotojais, galerijų atstovais, jie visi stengiasi įtraukti jaunąją fotografijos kartą į senosios kontekstą, žiūrėti, kaip jų darbai atrodo šalia vienas kito, ko trūksta Lietuvoje. Įvairios institucijos bando tai padaryti, bet tai dažniausiai būna vienkartiniai arba vienadieniai projektai, kurie neturi tęstinumo. Nyderlanduose to netrūksta, jaunoji karta nuolat įtraukiama į meno vystymąsi, ją stengiamasi tolygiai integruoti kartu su senuoju fotografijos archyvu. Tai yra labai svarbu meno kontekste – nevesti dviejų atskirų paralelių, bet sujungti jas į vieną.
Vytautas Kumža, “Half Empty Half Full #8”.
– 2019 m. laimėjai „Sybren Hellinga“ meno premiją ir gavai Mondriaano fondo kylančių menininkų stipendiją. Kiek tau tokie įvertinimai yra svarbūs? Ar jie padeda jaunesniems menininkams siekti karjeros toliau?
– Pirmiausia gavau Mondriaano fondo kylančių menininkų stipendiją. Manau, ji iškart paspartino mano, kaip menininko, vystymosi procesą. Gauni metams pinigų, kuriuos gali pasiskirstyti, kaip nori, pagal savo reikmes. Tai leidžia susitelkti tik į savo kūrybą ir neužsiimti paralelinėmis veiklomis. Be stipendijos, mes dar gauname mentorių. Man paskyrė Gabrielių Lesterį, kuris yra dirbęs ir Lietuvoje su Venecijos meno bienalės projektais. Deja, dėl karantino bendradarbiavimą teko sustabdyti.
O „Sybren Hellinga“ prizas man buvo labai netikėtas. Jis yra teikiamas kas trejus metus Nyderlanduose meno studijas baigusiam menininkui. Šiemet buvo atrinkti penki skirtingų sričių menininkai, ir prizą gavau aš. Kitų kandidatų kūryba aš domiuosi, ne kartą jau dalyvavome kartu grupinėse parodose. Man labai patiko pati darbų eksponavimo erdvė. Tai buvo sena kepykla Nyderlanduose, kaip mėgstame sakyti, vidury niekur, ir mano kūriniai labai gerai suskambėjo tarp apgriuvusių sienų. Išryškėjo jų skulptūriškumas. Viena iš komisijos narių buvo „Fluxus“ atstovė Louwrien Wijers. Jai teko imti interviu iš Josepho Beuyso, Andy Warholo, Jono Meko, todėl tarp mūsų atsirado kažkoks ryšys – galbūt dėl lietuviškų šaknų. Man svarbiau buvo sulaukti palaikymo iš įvairių kartų menininkų, kultūros atstovų nei piniginio prizo. Arba galbūt patvirtinimo, kad įnešu savo indėlį į meno lauką.
– Tavo fotografiją galima vadinti tarpdisciplinine. Jos eksponavimas yra lygiai tiek pat svarbus, kiek ir pats kūrinys. Kaip tau atrodo, kaip tu pats keiti fotografijos sampratą?
– Aš labai daug semiuosi iš įvairių meno disciplinų – tapybos, skulptūros, poezijos ar performanso. Prieš rengdamas parodą mėgstu tyrinėti erdvę, žiūrėti, kaip joje atrodys kūrinys. Patys darbai prasideda nuo fizinio pavidalo objektų paieškų, vėliau užpildau juos fotografija. Ieškau naujų būdų, kaip ją pristatyti ar plėsti. Mes esame įpratę fotografiją matyti trapią ant labai brangaus fotopopieriaus, ant jo aš ir pats spausdinu, kad išliktų archyvinis atspaudas. Tačiau muziejinis stiklas ar mediniai rėmai, man atrodo, ją labai apriboja. Mūsų aplinkoje fotografija yra ant lipdukų, telefonų, mūsų piniginėse, stotelėse – ji tiesiog yra beribė, o mes esame ją įpratę matyti balto kubo galerijose 2D formatu. Mes nesuvokiame, kad pati fotografija yra objektas kitų objektų kontekste.
Mūsų aplinkoje fotografija yra ant lipdukų, telefonų, mūsų piniginėse, stotelėse – ji tiesiog beribė.
– Tapytojas Davidas Hockney save laiko technologijų šalininku, tačiau, kalbėdamas apie fotografiją, ją vadina tik pagalbine priemone kūriniui įgyvendinti. Anot jo, ši meno šaka ilgai neišliks, nes ji yra priklausoma nuo technologijų. Kaip tu manai, ar progresuojančios technologijos skatina pačią fotografiją išeiti už jos ribų, pereiti į tarpdiscipliniškumą?
– Manau, kad šiuo klausimu išsišakoja du skirtingi keliai. Viena grupė žmonių ją stengiasi išjudinti, o kita – laikosi tradicinio kelio. Matau nemažai jaunosios kartos atstovų tiek Nyderlanduose, tiek kitose šalyse, besilaikančių tradicinės esė pasakojimo. Jie fotografuoja portretus ar peizažus, kurdami poetinį pasakojimą. Kiti menininkai daugiau eksperimentuoja su skirtingais naratyvais, pabrėžia fotografijos techninį ribotumą arba, atvirkščiai, stengiasi ją išplėsti, naudodami tam tikrus architektūrinius kūrinių eksponavimo sprendimus. Pavyzdžiui, man fotografija yra mano studijos dokumentacija. Joje transformuoju objektus, konstruoju trimačius vaizdinius ar atlieku performatyvius veiksmus su draugais, po to lieka darbus dokumentuoti nuotraukų formatu. Taigi fotografija labiau yra atspirties taškas.
Vytautas Kumža, “Half Empty Half Full #12”
– Apžiūrėjusi tavo ankstesnių parodų dokumentaciją pastebėjau, kad jose pamažu išryškėja tavo paties eksponavimo būdas, kuris tampa tarsi paties atpažinimo ženklu. Ar to ir sieki?
– Aš kartais žiūriu, kaip eksponuojami kiti kūriniai, ir stengiuosi to išvengti pats. Todėl iš tam tikrų paieškų atsiranda naujų būdų, kaip parodyti savo darbus. Kartais tai padiktuoja pati erdvė, o kartais – idėjiniai sprendimai. Tam tikrose erdvėse kūrinius aktyvuoti padeda žiūrovai.
– Tavo parodoje „Half Empty, Half Full“ kūriniai neturi pavadinimų, tik numeraciją. Kodėl taip pasirinkai?
– Pačią seriją kūriau apsiribodamas objektais, kuriuos jau turiu studijoje. Norėjau juos kažkaip perdaryti ir pernaudoti, todėl keliose fotografijose matomi tie patys objektai skirtingais pavidalais. Pavyzdžiui, kartono lakštas buvo išpjautas ir tapo filtru, vėliau iš to padariau skulptūrą, todėl nesinorėjo tų darbų atskirti, nors galbūt juose nėra vientiso pasakojimo. Atėjęs į parodą žiūrovas gali pats sukurti kūrinių eiliškumą ar bandyti juos atsekti.
– Prieš pradėdamas fotografuoti objektus, jau iš anksto buvai numatęs visą parodos koncepciją ir kaip atrodys galutinis variantas?
– Manau, tai buvo performatyvi koncepcija, o galutinis rezultatas nebuvo suplanuotas. Pavyzdžiui, po vienos fotografijos likdavo koks objektas, kurį nuspręsdavau panaudoti kitai. Taip ir dėliojosi visas projektas. Nebuvau numatęs, kad seriją turėtų sudaryti tam tikras darbų skaičius. O pirmąkart juos eksponuojant, kadangi turėjau daug stiklų ir didelį lakštą, likusių nuo ankstesnės serijos, sugalvojau juos panaudoti aktyvinant erdvę. Tada pradėjau eksperimentuoti. Su silikonu užklijavau nuotraukas, taip pradėjo ryškėti kūrinių reprezentavimo būdas.
– Ar tai taip pat reiškia, kad labiau mėgsti kurti serijas nei pavienius kūrinius?
– Dabar stengiuosi taip nebeišsiplėsti. Naują kūrinių seriją sudarys keli eksponatai, kuriuose tilps po kelias fotografijas. Tarkim, vienas didelis rėmas, naudojamas kaip architektūrinis objektas.
– Tavo parodos atidarymas „The Rooster Gallery“ įvyko kovo 12 d., kitą dieną paroda, kaip ir visi kultūros renginiai, buvo uždaryti dėl koronaviruso. Kokia tau tai buvo patirtis?
– Lietuvoje instaliuodamas parodą praleidau savaitę. Vėliau, kaip ir planavau, po parodos atidarymo grįžau į Amsterdamą. Aš džiaugiuosi, kad ją atidariau ir ji toliau egzistuoja. Šiuo metu parodą galima išvysti 3D formatu internete. Beje, ji vis tiek buvo dokumentuota, todėl, net ir uždaryta, ji išlieka. Paroda po karantino toliau bus pratęsta. Man buvo labai svarbu fiziškai dalyvauti atidaryme.
– Šiuo metu visame pasaulyje siūloma daug įvairių kultūrinių pramogų neišeinant iš namų. Kaip manai, ar tai pakeičia žiūrovo patirtis ir ar tai turės įtakos ateityje?
– Kažkaip šią tendenciją matau ilgą laiką arba girdžiu iš savo kolegų, kurie gyvena Londone ar kituose didesniuose miestuose, kur žmonės vis vangiau eina gyvai apžiūrėti parodų, jeigu žino, kad jos bus kaip nors dokumentuotos, paruoštos apžiūrėti virtualiojoje erdvėje. Kažkiek dėl to gaila, nes kaip menininkas ar kuratorius stengiesi žiūrovui suteikti erdvinės patirties. O tai ne visada lengva perteikti šiuolaikinėmis technologijomis. Tačiau aš vis tiek skatinu žiūrovą fiziškai patirti matomą objektą, kadangi tiek iš savo draugų ar menininkų, kurie žino mano kūrybą, vis išgirsdavau, kad jų dokumentacija neparodo viso kūrinio. Iš vienos pusės smagu, kad pasaulyje nebelieka ribų, tačiau tai neatstoja fizinio buvimo erdvėje.
