Rašė Marijus Gailius
Undinė Radzevičiūtė
Grožio ir blogio biblioteka
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
Naujausiame U.Radzevičiūtės romane ko nors lietuviško nėra nė skyriaus. Viskas tolima erdvėje (Vokietija), laike (tarpukaris) ir aplinkybėmis. Istorijoje vaizduojamas ne įprastas paprastų žmonių gyvenimas, o psichopatologinės manijos eiga. Jauni karo padarinius išgyvenę vokiečiai brolis ir sesuo apmąsto vertybių krizę, moralinį nuosmukį ir šiaip visuotinį dekadansą nereflektuodami, kad patys elgiasi nebūtinai tauriai (palikimu ir savimi susirūpinusi Lotta engia savo vaiką, o papezęs hipochondrikas ir sociopatas Walteris turi krypiškų fetišų).
U.Radzevičiūtės stilius ironiškas. Jos veikėjai bendrauja sarkastiškai lyg režisuojamos komedijos personažai. Pati pasakotoja kartais primena šeštąjį veikėją, kuris persiima bendrąja dekadentine pasakojimo dvasia. Galiausiai žmonės ima atrodyti ne kaip gyvos būtybės, o vektoriai, funkcijos. Teksto natūralumą triuškina pats pasirinktasis objektas: tolimas laikmetis ir kraštas, egzotiška siaubo intriga ir dėmesys filosofinėms abstrakcijoms.
Daugelis giria vienos kvalifikuočiausių šalies rašytojų braižą – apgalvotą, taupų, parceliuotą sakinį. Šiame romane jis vėlgi toks pat, išdirbtas it žiurkėno kailiukas. Kiekvienas žodis motyvuotas ir nė skiemens į šalį.
Ir tai labai vargina. Literatūra, kurioje nelieka filologinio atsitiktinumo, primena instrukciją chirurgui (pats pasakojimas chirurgiškas – jame gausu pjaustymo). Skaitydamas U.Radzevičiūtės knygą nuolat jauti ne teksto grožį, o tikslumą. Todėl tokia literatūra primena dirbtinę odą.
Galiausiai dirbtinė kalba ir dirbtinis, su autorės patirtimi kažin ar ką bendro turintis turinys lemia semantinį trumpąjį sujungimą, sugriaunantį romano užmojį. Knygos anotacijoje klausiama: „Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų?“ Klausimas pasirodo tuščias, nes aplinkybių, abstrakcijų ir stilistinių manevrų priešpriešoje ištemptas pasakojimas nei jį užduoda, nei į jį atsako.
„Grožio ir blogio biblioteka“ yra iki kauliukų išlaižytas popsas. Šitaip iščiustytas pasakojimas rodosi netikroviškas, nors pramoginis turinys ir neprivalo būti tikroviškas.
2666
Kitos knygos, 2020
Literatūros gurmanams šis vertimas yra ilgai laukta dovana, karantino užkeikimas. Tas atvejis, kai žinai, kad šito gėrio, lyg prikauptų grikių, konservų ir WC popieriaus, užteks mėnesiams į priekį. Pats knygos dar nebaigiau skaityti, nes būtų gaila per greitai baigti. Skubėti perskaityti tokią knygą tolygu priešlaikinei ejakuliacijai. Juolab kad mėgautis yra kuo – Almos Naujokaitienės išversto R.Bolaño teksto apimtis prilygsta trims silvareroms.
Nelengva trumpoje apžvalgoje atpasakoti, apie ką „2666“. Galima trumpai paminėti, ką rašė užsienio kritikai: tai yra „romano galimybių orientyras“, „niokojančios jėgos ir vienovės kūrinys“, siūlantis „viską, ką apskritai siūlo grožinė literatūra, ir dar daugiau“.
„2666“ yra su dideliu atsidavimu sukurtas kompleksiškas pasakojimas. Autorius meistriškai kaitalioja nuoseklų dėstymą su netikėtumo efektu, atidžiai pasitelkdamas grožinės literatūros komponentų arsenalą: kalbos, vaizdavimo, charakterių plėtotės. Intriga dozuojama, todėl ne kiekviename puslapyje įvyksta svarbūs įvykiai – istorijos veikėjai, kaip ir kiekvienas iš mūsų, didžiąją dalį laiko leidžia užsiimdami kasdieniškais dalykais. Bet jau kai kas nors įvyksta, tai sukelia arba išgąstį, arba netikėtumą, arba juoką.
Pirmajame skyriuje (kuris, pagal autoriaus sumanymą, turėjo būti pirmasis tomas iš penkių) plėtojama keturių fikcinio vokiečių rašytojo Arčimboldžio kūrybos tyrinėtojų santykių tema. Atskleisdamas literatūros kritikų pašaukimą, R.Bolaño negaili subtilios pašaipos ir ironijos – vaizduoja jų darbą kaip rutininį važinėjimą po tarptautines konferencijas, kuriose jie kalba vis apie tą patį. Ironiškas ir pats leitmotyvas, kad rašytojo kūrybos tyrinėtojai ne tik nemini, kas sudaro konkrečių Arčimboldžio kūrinių turinį ar meninę vertę, bet ir tai, kad niekas iš jų aplinkos paties garsiojo rašytojo nėra gyvo matęs. Kitaip sakant, veikėjai, literatūros kritikai, vis čiuopia neapčiuopiama, ridena Sizifo akmenį.
Tai tik viena iš romano siužetinių linijų. Kitose rasime ir siaubo, ir detektyvo žanro, ir, žinoma, žavių prozinių atsitiktinumų: „Atsitiktinumas nepasiduoda įstatymams, o jei ir paklūsta – jie mums nežinomi. Atsitiktinumas, jei leisite sugretinti, tai lyg kas sekundę mūsų planetoje apsireiškiantis Dievas. Nesuprantamas Dievas, darantis nesuprantamus judesius, kurie skirti jo nesuprantantiems tvariniams. Per šį uraganą, šioje kaulų griūtyje, atsiranda bendrystė“ (p. 97).
Poetas pamiršta pavarde
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019
Poezijos ir gyvenimo vidurio puolėjas Kęstutis Navakas mirė vasario 16-ąją, it koks Jonas Basanavičius. Kol kas niekas neištarė, kad sulig netektimi baigėsi ištisa epocha. Epocha gal ir nesibaigė, bet klasikinė etanolinė bohema tai tikrai.
Kaip šios rinktinės įvadiniame straipsnyje rašo sudarytoja Virginija Cibarauskė, poetas buvo „estetas, miesto dykinėtojas, elegantiško, puošnaus stiliaus (tiek rašymo, tiek ir gyvenimo) etalonas, malonumų garbintojas“ (p. 13), pirmenybę teikęs „žaismui kaip grynosios estetikos ir grynojo, pakylėto, nuo pragmatizmo atsieto buvimo sąlygai“ (p. 11).
Rinktinę sudaro ne tik tekstai iš septynių poeto knygų, bet ir ekskliuzyvinis paties poeto įskaitytų 24 eilėraščių CD grojaraštis. Asmeniškai puoliau ieškoti, kiek sudarytoja įtraukė tekstų iš vienos juokingiausių lietuviškų knygų „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“. Tris – ir tuos bene pačius rimčiausius. Mažoka, bet kai manasis poetinių parodijų egzempliorius kažkur dingo, o likęs tiražas jau kadaise išparduotas, teks pasitenkinti ir šiais trimis.
Manęs nėra. Esu visų suma.
Strielkūno, Brodskio, Venclovos, Šekspyro,
Geda kaip tėtė, Bložė kaip mama,
o šiaip manęs nėra. Ne, ne kaip vyro,
o kaip poeto – aibė dėmenų
mane kasdien sudaro ir uždaro
vienutėn jambo, kur ir gyvenu.
Ir gyvenau. Prieš karą ir po karo. (p. 145, „Sunkus atvejis“)
Gyvename, o poetas jau nebegyvena. Išgerkim tad į mūsų sveikatą karantine ir užsikąskim izoliaciją šiąja rinktine. Bent tiek. Atsiminimui. Praėjusių puotos dienų.
Vojaĝo
Aukso žuvys, 2020
Debiutinį romaną paruošusios žurnalistės Rugilės Audenienės atskaitos taškas – visiškai priešingas negu „Grožio ir blogio bibliotekos“ autorės: U.Radzevičiūtė semia iš svetimos kultūros ir ne savo atminties, o R.Audenienė vadovaujasi tik lietuviškais šaltiniais ir vien savo šeimos atmintimi.
Todėl debiutuojančios autorės pasakojimas tradiciškesnis. Nors jei atvirai – visiškai tradicinis. Romano pirmieji skyriai netgi prislėgė pasakojimo archajiškumu, lyg būtų nužengę iš neredaguotų Antano Vienuolio tekstų.
Vis dėlto, pasakojimui pamažu įsivažiuojant, imi istorija mėgautis. Tai nūnai itin populiaraus istorinio romano atmaina, atvejis. Šeimos istorija, tremties vargai. Savo prigimtimi romanas susišaukia su Agnės Žagrakalytės knyga „Eigulio duktė: byla F 117“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorija“.
„Vojaĝo“ – tai kelionė esperantiškai, tai mažasis didžiulės XX a. istorijos pasakojimas. Jau pats principas – meniniu būdu atidengti savo šeimos istoriją vertas pagarbos. Ir autorė tai atliko atsakingai. Tiesa, skaitant justi dažnam debiutui įprastas pasakojimo brokas. Nors autorė vaizduoja sklandžiai ir vartoja meniškai nugludintą kalbą, istorija buksuoja paties pasakojimo plotmėje. Pavyzdžiui, užuot pasakotojui parodžius, kas atsitiko, jis dar vaizdavimo faktą įtvirtina nebūtinais, vaizdavimą prislopinančiais pastebėjimais: „Mačiau, kad vienas iš parkritusiųjų nebejuda, pastebėjau Kunigaikštuką iš skausmo suriečiant ranką“ (p. 278, kursyvas mano).
Vis dėlto, kad R.Audenienės knyga – tai literatūra, tapo aišku jau 10 p.: „Neturėjome kada šokti, nebent į kietą miegą“. Į „Vojaĝo“ puslapius verta šokti tiems, kurie domisi karo ir pokario metų pasakojimais ir paslaptimis.