„Liūdesio gėlės“ – sutikite, itin tinkamas pavadinimas tiek laidojimo namams, tiek knygai, tiek muzikos grupei. Beje, gal ir nežinote, bet daugiau nei prieš 20 metų tokia lietuviška muzikos grupė egzistavo. Kaip tais laikais visai nebloga, laimėjo vieną, o paskui beveik ir antrą festivalį, skirtą jaunoms indie grupėms. Beveik, nes apdovanojimas buvo atimtas pačiame konkurso finale kone iš rankų, jo organizatoriams argumentuojant, kad grupės lyderis Deividas Norvilas realiai nebėra grupės narys ir tęsia solo karjerą, padedamas garsiųjų brolių Bendžių.
Nepaisant vėliau gana sėkmingai susiklosčiusios popdainininko karjeros, Deivis tąkart veikiausiai užsiaugino ne vieną liūdesio gėlę ir jautėsi panašiai, kaip dabar jaučiasi mūsų kultūros sektorius, kuriam valdžia garsiai pažadėjo keliasdešimt milijonų, tačiau netrukus juos tarsi ir atėmė, paaiškindama, kad gerokai didesnė tų milijonų dalis nukeliaus kultūros objektų infrastruktūrai gerinti.
Rengiant redakcijos vedamąjį feisbukas ir instagramas kaip tik mirgėjo raginimais eiti pasivaikščioti prie Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės. Įrašais su grotažyme #kultūrosstatybos dalijosi ir jauni, ir seni, ir labai garsūs, ir mažiau žinomi kūrėjai. Norisi tikėti, kad tas daugiamilijoninis pažadas be renginių, o kartu ir be duonos likusiems menininkams / organizatoriams bei po jo sekęs paaiškinimas, kad vilko dalis nuo kultūrai pažadėtų pinigų bus skirta ne pašalpoms, prastovoms, stipendijoms ar kitoms paramos formoms, o, cituojame, „kultūros ministerijos žinioje esančių įstaigų infrastruktūrai atnaujinti bei savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimo ir turto įsigijimo projektams“, tėra viešųjų ryšių klaida. Ar ją valdininkai ištaisys, iš vienos ar kitos kišenės ištraukdami kitus, nebutaforinius milijonus kultūrininkams remti, veikiausiai greit sužinosime. Ko jau ko, bet alkanų menininkų taip lengvai nenutildysi.
Liūdesio gėles savo sielose užsiaugino ne tik dalis kūrybos bendruomenės (tikrai ne visiems ši suirutė trukdo kurti), bet ir kiti mūsų visuomenės nariai, likę be mėgstamos veiklos, be uždarbio, be vilties. Kai kurių darželiuose liūdesio gėlės dar tik dygsta – sunku tikėti šviesesniu rytojumi, kai išėjęs į gatvę matai apokaliptinių filmų vertus vaizdus, o medijose nesustojamu srautu teka naujienos apie koronavirusą, kuriam, kaip matome, be jokio sverto pavyko išjudinti Žemę.
Gal tas pajudėjimas mūsų planetai ilgainiui net į naudą išeis, gal susigriebsime nebekaitinti ir taip iki raudonumo įkaitusio klimato, nors liaudies išmintis ir byloja, kad kuproto nė grabas neištiesins. Kad ir kaip būtų, daugeliui mūsų reikia pagalbos esamuoju laiku, ir ne tik duonos pavidalu. Dar – gerų ženklų.
Į autorių gretas grįžusi Tautė išbandė apynauję savipagalbos formą – emocinės paramos programėles. Straipsnį apie jas pavadino „Užprogramuotos padėti“, o peržiūrėdama jo maketą pati maloniai nustebo, kad pavadinime netyčia užkodavo žodį „ramu“. Beje, taip pat vadinasi ir viena iš jos aprašytų programėlių. „Dabar, kai turiu šią programėlę, tiesą sakant, mane gerai nuteikia jau vien pati mintis, kad tas ramus balsas bet kuriuo metu yra su manimi. Įsijungiau įrašą net rašydama šį straipsnį“, – konstatuoja Tautė.
Išklausėme ne tik raminančius programėlių balsus, bet ir keletą jūsų dėmesio nusipelniusių žmonių. Režisierius Karolis Kaupinis mūsų skaitytojams pristato savo filmą „Nova Lituania“. Jo nespėta parodyti didžiuosiuose šalies ekranuose, tačiau Karolis nepraranda vilties, kad į premjerą susirinkusių žiūrovų akis jis dar pamatys. „Fikcija – tai bandymas sukurti integralesnį pasaulį nei tas, kuriame gyveni. Didžiulė apgavystė, kurios taisyklė įtikins ne tai, kas tikra, o kas tikroviška. Kas atrodo logiška ir prasminga. Man tai labai įdomi tema, galėčiau apie ją šnekėti (ir diskutuoti su tais, kurie nepritaria) valandų valandas“, – duodamas interviu mūsų sinefilei Jorei prisipažįsta jis.
Jurga pakalbino „Pirmosios knygos“ konkurso poezijos sekcijos nugalėtoją Laurą Kromalcaitę, kuri į literatūros lauką atėjo iš, atrodo, su juo nepersidengiančio mados pasaulio. „Kaip tie žodžiai pradėjo dėliotis į stulpelius, neatsimenu. Matyt, yra dalykų, kurie tiesiog nutinka neatsiklausę“, – pasakos ji.
Goda dar prieš karantiną viešėjo Klaipėdoje, kur susitiko su Šeiko šokio teatro prodiusere prisistatančia klaipėdiete Goda Giedraityte – dar ir menotyrininke, tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ vadove, asociacijos „Žuvies akis“ pirmininke, Vilniaus dailės akademijos lektore. Pokalbį, žinoma, teko šiek tiek atnaujinti, nes karantinas gerokai sumaišė visų teatralų kortas.
Dar šiame numeryje – Linos Lauros esė, tradicinės Jono muzikos albumų ir Marijaus knygų apžvalgos bei Daivos interviu su rumunų menininku Antonu Rolandu Laubu, dar prieš visas negandas Kaune pristačiusiu savo projektą „Mobilios bažnyčios“ (ne, šis projektas su programėlėmis nieko bendro neturi).
Gero skaitymo ir gražaus likusio pavasario. Žydėkit, tik neliūdnai!
Jūsų „37O“
