Iš Linos Lauros Švedaitės užrašų, 2020 04 30
Pranašaujama, kad po karantino nebebus kaip anksčiau, kad globalusis pasaulis su įskaičiuotais pusryčiais jau pakeliui į pragaištį, į tą pačią upę antrąkart neįbrisime, baigėsi vienas sapnas ir prasideda kitas. Prisipažinsiu, iki šiol sunku patikėti, kažkaip nesinori. Dar nedrįstu iš savo iphono trinti „Wizzair“ ir „Ryanair“ programėlių. Dar negėriau šaltos frapės Akropolio papėdėje. Vis bandau vizualizuoti, ką veikčiau, jei ne tai, ir neišeina.
Iš pradžių ši keturių sienų skaistykla man patiko. Atrodė, kad galėčiau šitaip amžinai. Pagaliau jaučiausi saugi, pagaliau galėjau pailsėti nuo pokalbėlių su „Taxify“ pavežėjais, pagaliau mano paakiai atgavo sveiką spalvą. Maždaug po poros savaičių susivokiau, kad vis dėlto reikia dirbti ir plauti grindis, vėl dirbti, vėl plauti grindis ir dar sriubą išvirti. Netrukus pradėjau įsivaizduoti, kaip su vyno buteliu vienu kirčiu užmušu savo vaiko tėvą. Po trijų savaičių susitaikėme, galbūt net suartėjome. Po keturių smegenys, pritrūkusios įprastinių dirgiklių, pradėjo tvarkytis, dėlioti ir perdėlioti prisiminimus, priskirti jiems kitas emocijas, mano darbų sąraše net atsirado gan artefaktinis punktas – „Atsiprašyti visų žmonių, kuriuos sužeidžiau per visą savo gyvenimą.“ Ir priminti jiems apie save? Naktimis pradėjo sapnuotis simboliais aptekę sapnai, dienos panašėti viena į kitą, ypač sekmadieniai su pirmadieniais. Tarsi mano smegenys būtų išėjusios į pensiją. Tikras apsivalymas, nusiskaistinimas, reset mygtuko paspaudimas. O kas tada?
Iki šiol sunku patikėti, kažkaip nesinori, bet labai gali būti, kad 2020-ieji pateks į vadovėlius su koronos viruso portretu ir pagimdys savo prarastąją kartą.
Paskutinė mano kelionė buvo į Prancūziją. Skridome švęsti Naujųjų metų. Su draugais išsinuomojome „Airbnb“ namą 100 km nuo Paryžiaus. Be galo gražų namą. Tokiuose niekas negyvena, tokie būna tik „Airbnb“. Prisimenu, rijome austres, gėrėme šampaną, galvojome norus ir apsikabinę linkėjome vieni kitiems, kad viskas išsipildytų. Ir dar daugiau. Danguje sproginėjo šviesų rytojų žadantys fejerverkai. Buvo smagu.
Šios kelionės metu mes pametėme vieną lagaminą su Kalėdų dovanomis, mane apvogė metro – meistriškai ištraukė piniginę, susirgau, vaikas irgi susirgo, du kartus kritau ir susiplėšiau dvejas kelnes, pykomės kaip velniai, mus nuolat persekiojo atšaukiami traukiniai, neveikiančios banko kortelės ir kitos negandos. Kiekvieną rytą pabusdavusi spėliodavau, ką gi ši diena man paruošė. Ir vis paruošdavo ką nors nenuspėjamai gurmaniško. Tarsi kažkas nebenorėtų, kad tęsčiau keliautojos karjerą.
Išties pastaruosius dešimt metų keliavau be paliovos ir be gėdos. Lėktuvo bilietui įsigyti netrukdė nei nepastovios pajamos, nei vaiko atsiradimas, nei patirtas insultas. Bilietas buvo saldus pažadas, kad išauš rytas, kai susikrausiu reikalingiausius daiktus į kuprinę ir palikusi pilką dangų už nugaros įkvėpsiu naujo oro gurkšnį. Tas momentas, kai atsidaro lėktuvo durys ir į šnerves įskrenda užsienio kvapas… Pasivaikščiojimai po nepažintą architektūrą, tyčiniai pasiklydimai nepažintuose žemėlapiuose, nepažinto maisto ragavimas, negrabūs liežuvio bandymai šokti su nepažinta kalba, lengvabūdiški pasvarstymai, ar galėčiau čia gyventi. Sapnas sapne, ertmes trumpam užliejantis nuotykis, vidinį triukšmą nustelbiantis fejerverkas. Sunku patikėti, kažkaip nesinori, bet, regis, turiu priklausomybę.
Paskutinis filmas, kurį žiūrėjau kino salėje, buvo „Mano dukrai Samai“ (angl. „For Sama“). Didingojo Alepo griūtis pro moters akį arba intymi dokumentika apie karą. Šį filmą autorė Waad Al-Kateab skyrė savo dukrai, kurios gyvybė užsimezgė aplinkui skleidžiantis mirties kvapui. Tik žiūrėdama šią dokumentiką sužinojau, kad karo vaikai šiandien į pasaulį yra išpjaunami Cezario būdu, nes natūrali gyvenimo pradžia ir apskritai visas gyvenimas paprasčiausiai gali baigtis bomba. Filmo metu jos krito ir krito, net man – žiūrovei, sėdinčiai minkštame krėsle tūkstančius kilometrų nuo Alepo išsivystė įprotis kiekvieną kartą įtempti ausis ir maldauti, kad šįkart nenukristų ant mūsų.
Filme yra scena, kur Waad Al-Kateab su savo vyru ir kelių mėnesių dukrele turi galimybę išvažiuoti iš miesto. Jie susikrauna daiktus, sėda į mašiną ir važiuoja, ir pagaliau mano rankos nebedrėksta iš jaudulio, bet sužinoję, kad Alepą norima visiškai uždaryti, jie, ilgai nesvarstę, apsigręžia ir su kūdikiu naktį bėga per frontą atgal. Su kūdikiu, žiūrinčiu didelėmis akimis, per frontą atgal – į tą mėsmalę. Čia mus siejęs empatijos siūlas nutrūksta. Nesuprantu. Regis, su savo dvimečiu, kurio dabartinė aistra yra tiranozauras reksas bet kokiu pavidalu, niekada nebėgčiau per frontą. Rodos, širdis neleistų. Na, bet mano vyras nėra chirurgas, taip reikalingas sužeistiesiems, aš nė dienos negyvenau karo zonoje, neišgyvenau tokio bendrumo su žūstančio miesto bendruomene, nefilmavau jų ir neplatinau vaizdų „YouTube“ milijoninei auditorijai, niekada nepatyriau tokio adrenalino šuolio savo kraujyje.
Žinoma, iš salės išėjau sukrėsta, nutolusi nuo šių persivalgiusių gatvių, savo, palyginti, malonaus gyvenimo ir dar keletą valandų sklandžiau be vietos skaičiuodama savo skolą visiems, nepelnytai kenčiantiems. Tikriausiai dėl šio efekto ir ėjau žiūrėti dokumentikos apie karą, tarsi norėdama įsižnybti ir pasitikrinti, ar nesapnuoju. Grįžusi namo, pažiūrėjau keletą interviu su filmo kūrybine komanda, įsitikinau, kad filmo herojai tebevaikšto šia žeme, ir ėjau miegoti, ir vėl užmigau. Iki karo Alepas buvo žydintis miestas. Jo žiedai iki šiol vaidenasi kai kurių pabėgėlių akyse.
Paskutinė knyga, kurią perskaičiau, buvo Alinos Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“. Tai pasakojimas apie kaimą, esantį mirties zonoje, netoli Černobylio, tiksliau, apie radiacijos vaiduoklio nebijančius jo gyventojus ir savitą erdvėlaikio pojūtį – „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norime, galime viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ A.Bronsky iš aštriabriaunės sintaksės sukūrė tvarų voratinklį, į kurį patekus nepavyko ištrūkti. Turėjau atidėti darbus ir viską perskaityti iš karto. Apie babą Dunją rašė laikraščiai, nes ji savo noru grįžo į spinduliuojančią žemę – į savo žemę. Jai įkandin atsikraustė ir daugiau atsiskyrėlių. Susikūrė iš pirmos pažiūros mutavusi, keista bendruomenė, o išties grynakraujis mūsų pasaulio mikrokosmosas.
Bilietas buvo saldus pažadas, kad išauš rytas, kai susikrausiu reikalingiausius daiktus į kuprinę ir paliksiu pilką dangų už nugaros, ir įkvėpsiu naujo oro gurkšnį.
Baba Dunja mato numirėlius ir su jais sveikinasi, sprendžia kaimynų gyvenimo peripetijas, retkarčiais išsiruošia į miestą apsipirkti, su savo dukra, gyvenančia Vokietijoje, bendrauja laiškais, anūkę matė tik nuotraukose. Skaitydama bandžiau vizualizuoti tas nematomas radioaktyvias daleles, dėl kurių radosi kosminiai atstumai, ir tuos numirėlius, ir man nepavyko.
Paskutinį kartą pas savo senelius lankiausi per močiutės gimtadienį. Jai sukako aštuoniasdešimt dveji. Nepaisydama savo streikuojančios širdies ir išvien su oro slėgiu šokinėjančio kraujospūdžio, nuklojo stalą pačios gamintomis mišrainėmis ir dviem karštais patiekalais: vienas – mėsiškas, kitas –vegetariškas, skirtas anūkams vegetarams!!! Be abejonės, patenka į rizikos grupę. Prisimenu, sugužėjome visi su savo vaikais, savo vaikystės traumomis ir karūnomis ant galvų. Kažkas juokavo, kažkas bandė kažką pasakoti, kažkas vis prašė, kad ji prisėstų, kad pabūtų su mumis, o močiutė vis lakstė į virtuvę su puodais, nes svarbiausia, kad vaikai būtų pavalgę. Tai mes ir pavalgėme. Ir nepakalbėjome.
Paskutinis tekstas, kurį rašiau, buvo apie balkonus. Tai buvo istorija apie ratu besisukančią atominės šeimos buitį ir iš jos dygstančią krizę, ir iš jos pražystantį grožį. Norėjau veiksmą uždaryti tarp keturių sienų su durimis į balkoną, kuris pasitarnautų kaip ryšio su pasauliu, vilties, sielos renesanso simbolis.
Dabar niekaip nepavyksta panerti į šį dar neišbaigtą pasaulį. Tiesą pasakius, istorija nebevirpina, nes viskas tapo per daug tikra, per daug arti. Atrodo, kad realybė begėdiškai nusižiūrėjo nuo manęs tuos balkonus ir keturias sienas. „YouTube“ tiesiog pampsta nuo vaizdelių su balkoninėmis dainomis, balkoniniais pokalbiais, aplodismentais daktarams, išprotėjusiais keturių sienų gyventojais. Ko tik ten nėra. Tiesiog balkono renesansas. Tiesiog keturių sienų aukso amžius.
Paskutinis pirkinys drabužių parduotuvėje buvo sportinės kelnės. Paskutinis išėjimas iš namų buvo į sporto klubą, zumbos treniruotę. Trenerė Greta įjungė tropinius ritmus ir sušuko: „Išsitaškom!!!“ Ir aš išsitaškiau. Paskutinis vizitas pas daktarus įvyko odontologo kabinete. Pasikrapštė šiek tiek ir teko pataškyti savo banko sąskaitą.
Šiandien tėtis atvežė mamos keptų kotletų. Nusileidau į lauką jų paimti. Stovi su medicinine kauke ir chirurginėmis pirštinėmis. Nemirtingasis mano tėtis titanas su operacinės aksesuarais. Klausia, ar turiu pinigų. Žiūriu į jį, bandau vizualizuoti jo veido bruožus ir neišeina. Kol kas dar turiu, atsakau. Bandau vizualizuoti pasaulio ekonomiką tokią trapią, kad krumpliaračiai negali nė dienai sustoti suktis, bandau vizualizuoti iš rinkos dingstančius prezervatyvus, neišeina, negaliu patikėti. Niekada negalvojau, kad tai palies mane – tos keturios sienos su durimis į balkoną. Net Palmira nebesako, kad artėja puikus metas išvykoms ar vakarėliams.
Kol kas išeina tik prisiminti ir gyventi flashbackais kaip iš kokio nors distopinio serialo, išeina tik užsimaukšlinti chirurgines pirštines ir nusiskaistinti dabartyje arba bėgti su kūdikiu, žiūrinčiu didelėmis akimis, per frontą pirmyn į radioaktyvią ateitį, arba sapnuoti. Neseniai, beje, sapnavau, kad nežinia už ką buvau nubausta ir ištremta amžiams į Havajų stiliaus paplūdimį, net sapne buvo keista, kas čia per nesąmoninga bausmė, tikras saldainiukas mano kūnui ir sielai, galvojau, tuomet išėjau pasivaikščioti ir supratau, kad tas paplūdimys labai greitai baigiasi, panašiai kaip pasaulis baigiasi senesniuose kompiuteriniuose žaidimuose – atsitrenki į sieną, pastatytą iš pikselių. Taip ir nesupratau, ar čia pragaras, ar…
Iš Linos Lauros Švedaitės užrašų, 2020 04 30
