Rašė Lina Simutytė
„O kas, jei iš tiesų miestai yra atskraidinami džeržgiančiais lėktuvais iš Kinijos ir tada sudėliojami kaip sudoku, fotorobotai, mikroschemos? Arba kaip žmogaus veidas plastinės operacijos metu? Vilniuje gyvenu jau dešimt metų. Kasdien dėlioju dėlioju, siuvinėju siuvinėju, karpau karpau, klijuoju klijuoju – ir vis tiek įsėdu ne į tą autobusą, nuvažiuoju ne ta kryptimi. Esu plastikos chirurgė, kuri neapsisprendžia, kokios formos šiandien bus Vilniaus veidas.“
Teksto fragmentas iš vaizdo darbo „bust“ Dalios Mikonytės personalinėje parodoje tuo pačiu pavadinimu.
Pirmajai vasaros dienai brėkštant atrodo, kad žiemos miegu šiemet buvau užmigusi visam pavasariui. Tiesa, šis miego tinklas nebuvo panašus į tą, kurį romane „Mano miego ir poilsio metai“ aprašė Ottessa Moshfegh. Kūrinio centre – pavydėtino grožio, turtinga ir jauna mergina, apsisprendusi besiplečiančią vidinę tuštumą maitinti poilsiu ir miegu vartodama medikamentus. Vaistų sąrašas ilgas – nuo klasikinio „Xanax“ iki rašytojos išgalvoto „Infermiterolio“, merginai leidžiančio svetimumo pasauliui jausmą sąmoningai atjungti bent keletui dienų. Ir taip visus metus: prabudimai čia tarsi sunkių objektų nardinimo po vandeniu ritualai.
Geriausios draugės apsilankymai miego keliamos užmaršties okeane išskysta kaip jos naujai įsigytų suknelių klostės. Kliedesius primenantys skambučiai buvusiam vaikinui akimirksniu paskęsta tarsi burbuliuojantis telefono ragelis, po vandeniu vis dar bandantis perduoti informaciją.
Tarsi žiopčiotum, bet niekas negirdėtų.
Tačiau po vandeniu aiškiau girdi savo paties kvėpavimą. Ir mintis, nardančias susikertančiose vandens trajektorijose tarsi šaltakraujės, giliai dugne neršiančios žuvys.
Knygoje aprašomas neuroleptinis miegas nebuvo bandymas nusižudyti, o manasis žiemos miegas labiau priminė ilgai lauktą, visuotinio karantino įvestą „leidimą“ nuolatinį nerimą, kad kažką praleidžiu (anglų k. FOMO – Fear Of Missing Out), iškeisti į JOMA (anglų k. – Joy Of Missing Out) ir trims mėnesiams palikti Vilnių, kuriame praleidau beveik vienuolika metų.
Apskaičiavau, kad šis laikas yra proporcingas mano gyvenamųjų vietų Vilniuje skaičiui – 11:11. Du bendrabučiai, vienas namas su pirmame aukšte gyvenusiais šeimininkais ir aštuoni butai. Tik viename jų gyvenau viena; dažniausiai namais dalydavausi su kambariokais. Vienus mylėjau, kitų net nesistengiau pamilti. Ryškiausiai atsimenu šeštąjį butą Karoliniškėse. Vienoje gatvės pusėje – poliklinika, kitoje – kebabinė ir troleibusų stotelė. Tarsi priminimas, kad bet kada galiu pasiekti Vilniaus centrą, nors tuo metu labiausiai norėjau tiesiog tūnoti savo kambaryje su balkonu ir iš jo stebėti nepertraukiamą cikliškumą rudeniui į savo vėsų žemės paviršių traukiant praėjusios vasaros ženklus: paskutinėmis dienomis žydinčius jurginus, iki pirmųjų šalnų liepsnojančias serenčių galvas ir pilkšvus viržių krūmelius.
Tomis dienomis į darbą išsiruošdavau sunkiai – žadintuvą telefone tildydavau keliolika kartų. Beveik metus dirbau privačiame darželyje, kuriame bent porą kartų per mėnesį pasikeisdavo grupės auklėtojos, todėl tėvai nuolat reikšdavo nepasitenkinimą: vaikai, vos įpratę prie vieno žmogaus, netrukus turėdavo pratintis prie kito ir vėl iš naujo patirti kaitos sukeliamą stresą. Darželio vadovė susirinkimų metu ramindavo tėvus sakydama, kad ši kaita – visiškai natūrali. Tai ugdymo metodo dalis, kurio vertybes pasiskolinusi iš skandinaviškų mokyklų: jose vaikai tokiu būdu nuo pat pirmųjų dienų pratinasi nestabilaus pasaulio taisyklių, nes viskas aplink nuolat keičiasi.
Stabilus išlieka tik nepertraukiamas žinojimas: nėra nieko stabilaus.
Nepamenu, kiek laiko pati tuo tikėjau, bet nusprendžiau stabilumo iliuziją kurti pradėdama nuo savęs ir turguje nusipirkau ryškiai mėlyną žadintuvą. Jis ant mano palangės skambėdavo nepakenčiamai čaižiai ir grėsmingai tol, kol neatsikeldavau ir jo nenutildydavau. Priėjusi prie lango turėdavau pretekstą atitraukti sunkias, tarsi rudens liūtyse išmirkusias užuolaidas, atsidaryti balkono duris ir įvertinti, kaip kasdien vis labiau ir labiau šaltas oras pasiglemžia paskutines drungnas lietaus sroves, jas keisdamas ledo rašmenimis, visada priminusiais gotikiniu šriftu išraitytus metalo grupių pavadinimus.
Tą žiemą dar snigo.
Į šį kambarį su balkonu persikėliau jo gyventojams išsikrausčius, todėl buvęs mano kambarys su senu dideliu veidrodžiu liko tuščias. Pirmąjį mėnesį viena tame bute jaučiausi karūnuota tik man priklausiusios tuštumos, o antrajam mėnesiui įpusėjus suvokiau, kad pinigų viso buto nuomai neužteks, todėl pradėjau ieškoti būsimo kambarioko.
Paskyriau savaitgalį senajam kambariui tvarkyti, kruopščiai išvaliau visas dulkes ir maždaug 12 kv. m kambarį įamžinau visais įmanomais kampais ir rakursais. Tada išrinkau geriausius – natūraliausiai atrodančius filtrus. Kambario nuotraukomis internete dalijausi dvi savaites – tiek laiko pakako, kad galutinai atsibosčiau sau slankiojanti iš vieno kambario į kitą ir mąstanti apie tai, kas nutiktų, jei ir toliau neatsirastų nė vieno susidomėjusio. Mano įkyrios mintys raizgydavosi bute, skleisdavosi tarsi nuodingi magnolijų trikampiai, kuriuos kasdien laisčiau viltimi, kad kažkas gali pasikeisti. Tikrindavau telefoną, perskambindavau tais numeriais, kurių skambučius būdavau praleidusi darbo metu, tačiau kitoje ragelio pusėje atsiliepdavo klientų aptarnavimo centrų specialistai, siūlydami draudimo ar paskolų paslaugas.
Tačiau vieną naktį vis dėlto sulaukiau pirmojo skambučio. Pabudau ir atsiliepiau. Mergina kalbėjo ne visai rišliai, bet gana familiariai. Pasakojo, kad neseniai išsiskyrė su savo gyvenimo meile ir metė atsibodusį projektuotojos darbą įstaigoje, pradėjo frylancinti – žodžiu, iš esmės kurti naują gyvenimą. Išsigandau, kad ji man gali tapti priežastimi busti iš savo pačios sąstingio.
Tai priminė pirmosios žvejybos vaikystėje jausmą: slapta tikiesi, kad ims ir užkibs, tačiau nesugebėsi laimikio ištraukti ir jis vėl panirs po vandeniu.
Julija atsikraustė netrukus. Kambario langus plačiai atlapojo, dar kartą iššluostė dulkes, pakeitė užuolaidas, pasitiesė kilimėlį ir nušveitė veidrodį. Vakarais, kai kviesdavo kartu eiti kebabų, apsimesdavau mieganti ir užsirakindavau savo kambaryje. Taip ir gyvenome – aš kambaryje su balkonu, ji kambaryje su veidrodžiu. Trumpam susitikdavome nebent virtuvėje, kaisdamos vandenį kavai. Tais vakarais Julija norėdavo kalbėtis, dalytis patirtimis, patarimais, ir, žinoma, baimėmis. Netgi prasitarė, kad dažnai jaučia, jog yra sekama, kad ją kažkas stebi ir nori pakenkti. Nemokėjau reaguoti, nežinojau, ką jai pasakyti: tuo metu ir pati buvau įsitikinusi, kad taip ir yra. Kad visada reikia ruoštis blogiausiam.
Karantino metu mintimis grįždavau į tą Karoliniškių butą. Visi metai kambaryje su balkonu dabar primena miego ir poilsio metus, per kuriuos tik dar labiau pavargau ir užsikrėčiau nuoboduliu. Už sienos sušnypščia virdulys, mikrobangėje sucypia Julijos pašildyta pica, o aš guliu ir skaičiuoju sekundes, per kurias įsivaizduoju tamsias kavos dulkes, savo juoduma nudažančias visą puodelį. Karantino metu visas pasaulis susitraukė iki vieno kambario, kuriame (priešingai, nei tikėjausi) nesinorėjo miegoti. Atrodė, kad bet kurią akimirką manęs gali prireikti žmonėms, esantiems už sienos.
Kai vieną savaitgalį išvažiavau ir kambarį su balkonu palikau nuo manęs atsikvėpti, naktį sulaukiau Julijos skambučio. Atsibudau ir atsiliepiau. Ji burbuliavo taip, kad iš tiesų atrodė, jog ragelį laiko po vandeniu. Julija bandė mane įtikinti, kad aš, sužinojusi apie jos persekiojimo baimę, palaukiau, kol ji kur trumpam išeis, paliks savo kambarį neužrakintą, o tada slapta įėjau ir veidrodyje išgręžiau mažas skylutes, primenančias akutes – tarsi pro jas kas galėtų iš kitos veidrodžio pusės stebėti. Julijos įsitikinimas buvo nepalaužiamas, kad ir kaip ilgai ir kantriai jai prisiekinėjau nieko panašaus nedariusi. Nors kartais pagalvodavau, kad gal iš tiesų būtų lengviau sumeluoti ir prisiimti kaltę. Tada bent trumpam viskas būtų grįžę į savo menamas vietas.
Dabar aš kviesdavau Juliją į kebabinę, o ji tūnodavo savo kambaryje nė nekrustelėdama. Galbūt jai, kaip ir man, tuo metu atrodydavo: tik pajudėsi ir išsiduosi, kad esi.
Nors vis dar susiduriu su požiūriu, kad sirgti šiais laikais – prabanga, apsilankiusi Dalios Mikonytės personalinėje fotografijų parodoje „bust“ (uostamiesčio „Si:said“ galerijoje ji veiks iki birželio 26 d.) , vis dažniau galvoju apie estetinę ligos prigimtį. Mano kambariokė sakydavo, jog jaučiasi tokia pavargusi gyventi, kad norėtų susirgti mirtina liga. Liga jos kūne išsikerotų kaip žolės, gėlių žiedai ir aštriabriauniai jų lapai, amžinais paversti Dalios kurtuose fotosekretuose. Tada ji pagaliau galėtų sustoti ir koncentruotis į tai, kas svarbiausia, – pačią save. Jos kūnas pareikalautų pakeisti visus jo vandenis – išlieti tą didelę vonią, kurią pusę gyvenimo nesustodama pildė, o kitą pusę tiesiog leido sustingus stovėti ir veisti dumblių gniužulus.
Laikinumo įprasminimas, kaip ir neišvengiamas jo kvėpavimas šalia, primena ištikimiausią, nematomą meilužį, kuris kasdien tavo lovoje nubunda dar prieš pramerkiant akis – nesvarbu, kokio pločio tavo guolis, šis šuniškai alsuojantis padaras vietos ras net ir mažiausioje išskleidžiamoje sofoje.
Panašioje sofoje gulėjo ir Julija tą naktį, kai negrįžau namo, o mano kambario durys buvo užtrenktos su visu jame likusiu žadintuvu. Tuo mėlynu budilniku, paryčiais pradėjusiu skambėti. Julija nebegalėjo užmigti, nesugebėjo ir sulaukti, kol jis nutils, todėl apsirengė ir išėjo. Apie tai ji papasakojo tik tada, kai aš nusprendžiau išsikraustyti. Julija sakė, kad pabudusi nusprendė tiesiog eiti, ir tiek, eiti ir sustoti tik labai pavargus.
Net jei atrodytų, kad medžiais apsimetantys klastingi persekiotojai norėtų pakenkti.
Baltoje galerijos sienoje „bust“ parodos metu pražydusios ne tik gėlių fotografijos – mutacijų grožį liudijantys skenografijos būdu išsaugoti akimirksnių koliažai, bet ir pieštuku perpieštos Dalios tatuiruočių kopijos (sukurtos bendradarbiaujant su Egle Tamulyte-Shaltmira, Inga Aleknavičiūte-Careful Pen, Lina White), kurias tuoj po parodos Dalia nutrynė paprasčiausia kempinėle ir susirinko visus keturis ligos metu dėvėtus perukus – ryškesnius už visas gėles, kurių irimo liudytoja buvau savo miego ir poilsio metais Karoliniškėse.
Įspūdingiausias parodos eksponatas yra 25 minučių vaizdo darbas, kuriame skirtingos technikos susilieja tarsi susintetintos Dalios patirtys – sapnai, regimybės ir neregimybės kanalai, kuriuos junginėja prasminės ikonos iš levituojančios Santariškių kosminės stoties ir daugybės pasaulio muziejų, kuriuose Dalia įamžino skirtingus krūtų iškilimus su spenelių aureolėmis. Magnetinio rezonanso aparato garsas, įaugęs į muzikinį takelį, androginiško Rūtos MUR balso tembras, kuriame auglys tarsi išsineria pats iš savęs ir atsistoja šalia – bekūnis, bekvapis, tačiau pažįstamas kaip vanduo. Arba kaip meilužis, su kuriuo žinai negalėsianti išsiskirti, turėsianti tik sutarti. Taip, kaip su savimi susitari atsibusti po ilgo žiemos miego.
Nesvarbu, kad ir gegužės mėnesį gali snigti, o iš veidrodžio tave iš tiesų visada stebi būtybė, dažnai norinti pakenkti.
Išgirsti skambant mėlyno žadintuvo riksmą ir eiti. Eiti net tada, jei iš paskos sektų vienintelis ištikimas palydovas – žinojimas, kad nėra nieko stabilaus, o bet kuris užkibęs laimikis ir vėl gali išslysti į sintetinio miego okeaną. Tačiau už sienos visada pradės šnypšti virdulys ar cypti mikrobangė, pašildžiusi picą. Ir bet kurią akimirką tavęs gali prireikti žmonėms, esantiems už jos – kad atsibustum ir atsilieptum.
P.S. Praėjus porai mėnesių po išsikraustymo iš Karoliniškių, susiradau Julijos buto nuotraukas. Panaikinusi visus filtrus, atgaminusi pirminius nuotraukos parametrus, prisizoominau veidrodžio paviršių. Tos išgręžtos akutės jame buvo dar tada, kai kambaryje gyvenau aš pati.