Rašė Ieva Šukytė
Dėl pandemijos krizės stipriai nukentėjo kultūros ir pramogų sektoriai visame pasaulyje. Uždarius muziejus ir teatrus bei atšaukus koncertus sustojo piniginės įplaukos, tad kai kurios organizacijos, negavusios finansinės pagalbos iš savo vyriausybių, netgi bankrutavo. Kino industrija iki šiol kenčia dėl COVID-19 krizės padarinių. Nutraukti filmavimai, atšaukti kino festivaliai, uždaryti kino teatrai ir nukeltos premjeros pridarė didelių nuostolių. Ir ne tik ekonominių.
Karantino laikotarpiu kai kurios organizacijos ėmėsi rizikingų veiksmų ir bandė kūrybiškai atnaujinti ar tęsti savo veiklą. Tik ar, atsidarius kino teatrams, lėksime į sales? O gal vis dėlto liksime filmų žiūrėti namie?
Pasirodžius naujienų, kad šalių sienos atsidaro, iš savo draugo Berlyne gavau žinutę, kad jis niekada daugiau nebelips į lėktuvą, nes bijo užsikrėsti virusu. Nors jo pasakyti žodžiai nuskambėjo kiek dramatiškai, vis dėlto tapo aišku, kad mes visi dar ilgai neatsikratysime viruso baimės, o tai turės įtakos mūsų pasirinkimams, taip pat ir kalbant apie kultūrinių renginių lankymą.
Atšaukti ar persikelti į virtualiąją erdvę?
Berlyno tarptautinis kino festivalis buvo paskutinis didelis kino renginys, įvykęs prieš pandemiją. Prieš Berlinalę buvo šiek tiek baiminamasi dėl viruso, sklido kalbos, kad net svarstyta festivalį atšaukti. Tačiau Europoje ir kituose žemynuose virusas dar nebuvo išplitęs, todėl buvo nuspręsta jį rengti. Didelis iššūkis teko festivaliams, vykstantiems po Berlinalės, kovo mėnesį. Vienas pirmųjų su koronaviruso padariniais susidūrė SXSW kino ir muzikos festivalis, turėjęs vykti kovo 13–21 d. Austino miesto valdžiai uždraudus vieną svarbiausių JAV industrijos renginių, festivalio organizatoriai privalėjo atleisti trečdalį savo darbuotojų ir, pačių teigimu, prarado dešimtis milijonų dolerių. Turbūt reikėtų pridurti, kad kino festivaliai, kaip ir koncertus organizuojančios įmonės, nebuvo apdraustos viruso atveju, todėl, atšaukus renginius, grėsė dideli finansiniai nuostoliai.
Kita problema ta, kad JAV vykstantys kino festivaliai nėra remiami valstybės ar panašių institucijų kaip Europos Komisijos programa „Kūrybiška Europa“.
Negalėdami rengti filmų peržiūrų įprastu formatu, Europos festivaliai pradėjo keisti datas. Optimistiškesni organizatoriai nusprendė kelti datą iš pavasario į vasarą, kiti nusikėlė į rudenį. Kanų, Lokarno ar Karlovi Varų festivaliai šiais metais nevyks, o jų organizatoriai ieškos būdų, kaip paremti kino kūrėjus arba atgaivinti vietinius kino teatrus. Karlovi Varų festivalio organizatoriai tomis dienomis, kai ketino rengti festivalį, t.y. liepos 3–11 d., 96-iuose Čekijos kino teatruose rodys šešiolika festivalio programos sudarytojų atrinktų filmų, kurių premjeros vyko nuo praėjusių metų rudens.
Kopenhagos dokumentinio kino festivalis CPH:DOC ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ vadovai pasiryžo eksperimentuoti ir renginius perkėlė į virtualiąją erdvę. Didžiausio Lietuvoje kino festivalio dalis filmų pastaruosius kelerius metus jau buvo pasiekiami VOD ar namų kino platformose, tokiose kaip „Žmonės cinema“ arba „Telia“. Per kovo 19–balandžio 2 d. turėjusį vykti renginį žiūrovai būtų galėję pamatyti 120 ilgametražių ir 56 trumpametražius filmus. „Kino pavasario“ programos sudarytojams pavyko perkelti net 69 proc. filmų į internetines kino platformas. Teoriškai, festivaliui persikėlus į interneto erdvę, jis galėjo pasiekti platesnę šalies auditoriją. Organizatorių pateiktais duomenimis, festivalis surinko 56 tūkst. peržiūrų, tačiau prie ekranų sutraukė net 112 tūkst. žiūrovų.
Neįprastas formatas turėjo ir daugiau pranašumų. Festivalio sudarytojai galėjo rengti klausimų ir atsakymų sesijas su filmų režisieriais ir aktoriais, kurie dėl savo tvarkaraščio galbūt nebūtų galėję atvykti. Pavyzdžiui, klausytojai galėjo užduoti klausimus kanadiečių režisieriui Xavier Dolanui, kurio kūrinys „Matijas ir Maksimas“ buvo pasirinktas kaip uždarymo filmas. Kitas teigiamas dalykas – legali kino platformų sklaida. Uždraudus rengti bet kokius renginius, filmus reikėjo greitai perkelti į internetines arba išmaniosios televizijos platformas. Iki festivalio didžioji dalis Lietuvos gyventojų nė nebuvo girdėję apie „Žmonės cinema“, „Kino fondą“ ar „Go3“ arba tiesiog neskirdavo legalaus turinio svetainių nuo piratinių. „Kino pavasario“ metu legaliose svetainėse apsilankę žiūrovai susipažino su kitu platformose esančiu legaliu turiniu, tad veikiausiai jį renkasi ir pasibaigus festivaliui.
Sunkesnį laikotarpį išgyvena didieji kino festivaliai, kuriuose vyksta pasaulinės filmų premjeros. Prancūzijos vyriausybei uždraudus rengti masinius renginius, Kanų kino festivalį nuspręsta atšaukti. Birželio 3 d. jo meno vadovas Thierry Frémaux paskelbė 56 filmus, kuriems buvo suteikta Kanų žymė, tačiau jų premjeros bus surengtos rudenį vyksiančiuose kituose kino festivaliuose. Programoje turėjo pasirodyti naujausi Weso Andersono, Steve‘o McQueeno, François Ozono ir kitų žinomų kino kūrėjų darbai. Didžiuosius industrijos vardus pristatantys Kanų, Venecijos, Berlyno, Toronto festivaliai negali rizikuoti perkeldami turinį į virtualiąją erdvę, kadangi filmai gali greitai atsidurti piratinėse svetainėse. Be to, neįmanoma užtikrinti geografinių teisių laikymosi, nes dalis žiūrovų tiesiog paslepia savo geografinę lokaciją ir kūrinius gali žiūrėti būdami kitose šalyse. Dėl šios priežasties situacija ne tokia grėsminga mažesniems festivaliams, rodantiems filmus, kurių premjeros jau įvyko. Kai kurie jau netgi būna parodyti kino teatruose kitose valstybėse, todėl jų kūrėjai taip smarkiai nerizikuoja, suteikdami teisę rodyti savo kūrinius namų kino platformose.
Užsienio kino festivaliai tavo namuose
Nors bene visi kino festivalių organizatoriai tvirtina, kad fizinio formato pakeisti neįmanoma, karantino metu į internetines platformas persikėlę renginiai leido pamatyti jų turinį savo namuose bet kuriuo paros metu. Amsterdamo tarptautinis dokumentinių filmų festivalis IDFA suteikė galimybę žiūrėti daugiau nei 200 arba 500 filmų (priklausomai nuo mokesčio) pastaraisiais metais jame rodytų filmų. Kitas Šveicarijoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Visions du Reel“ buvo prieinamas VOD platformose, kurio turinį galėjo stebėti ir kitų šalių žiūrovai. Susivieniję 20 didžiausių pasaulio kino festivalių susibūrė į internetinį festivalį „We Are One“. Filmai, atrinkti Kanų, Venecijos, Berlinalės, Tribecos, Tokijo festivalių rengėjų, dešimt dienų „YouTube“ kanale gegužės 29–birželio 7 d. buvo prieinami nemokamai visame pasaulyje. Kino žurnalistams arba industrijos profesionalams atsivėrė galimybės nemokamai arba už mažesnį mokestį dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose arba kino mugėse. Mažesniems kino renginiams atsirado galimybė atkreipti didesnį žiniasklaidos arba profesionalų dėmesį. Pavyzdžiui, Vienos trumpametražių filmų festivalis „Vienna Shorts“ pasinaudojo socialinėmis medijomis, reklamuodami savo šių metų renginį kino kritikams ir kviesdami juos akredituotis į renginį nemokamai. Nors trumpametražius filmus viešai galėjo žiūrėti tik Austrijos gyventojai, prieinamas turinys užsienio kino žurnalistams leido reklamuoti renginį tarptautinei auditorijai, sumažinant svečių atvykimo išlaidas ir galbūt net gaunant didesnį žiniasklaidos dėmesį. Festivalių turinį rodanti platforma MUBI suteikė galimybę tris mėnesius žiūrėti filmus už 1 eurą vietoj įprastinės 10 eurų mėnesinės sumos. Atsirado didelė kokybiško nemokamo turinio pasiūla, prieinama didžiajai daliai populiacijos.
Kas laukia kino teatrų?
Kino teatrai, kaip ir kitos pramogų ar sporto erdvės, per karantiną buvo priverstos užsidaryti. JAV 659 kino teatrus valdanti AMC įmonė teigė, kad per beveik tris mėnesius patyrė 2,1–2,4 mlrd. JAV dolerių nuostolį. Net ir atsidarius liepos mėnesį, planuojama, kad šiais metais kino teatrai praras beveik pusę savo metinių pajamų. „Variety“ skelbtų apklausų rezultatai taip pat neteikia didelių vilčių filmų rodytojams. Gegužės mėnesį apklausus maždaug 1 000 JAV gyventojų, 70 proc. iš jų rinktųsi naujus filmus žiūrėti namuose ir tik 13 proc. eitų į kino teatrus. Prieš tai paviešintoje apklausoje, kurioje dalyvavo 4,5 tūkst. apklaustųjų, tik mažiau nei pusė (40 proc.) grįžtų į kino teatrus ir kitas pramogų erdves (koncertus, spektaklius, sporto varžybas) prieš sukuriant vakciną. Kiti 40 proc. JAV gyventojų grįžtų tik išradus vakciną nuo koronaviruso. Ne itin optimistiškai nusiteikę ir kitų šalių kino rodytojai. Jungtinėje Karalystėje nepriklausomus kino teatrus planuojama atidaryti tik rugsėjį arba kitais metais, nors į darbą bus leidžiama sugrįžti nuo liepos.
Lietuvos kino centras užsakė advokatų kontorai „Sorainen ir partneriai“ atlikti tyrimą apie COVID-19 padarinius mūsų šalies kino teatrams. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje praėjusiais metais iš viso veikė 26 kino teatrai, kuriuose įrengtos 98 salės, turinčios 19 tūkst. vietų. 2019 m. jie sugeneravo 22,5 mln. pajamų ir 2020 m. planavo 5 proc. pakilimą. Spėjama, kad dėl koronaviruso pandemijos šalies kino rodytojai praras daugiau nei 8 mln. iš bilietų pardavimo ir dar 4 mln. kitų pajamų (užkandžiai, gėrimai). Valstybei sušvelninus reguliavimą, nuo birželio 5 d. duris atvėrė Panevėžio kino teatras „Garsas“ ir vienas didžiųjų šalies kino rodytojų „Multikino“. Mėnesio viduryje duris atveria ir kitas Vilniaus kino teatras „Skalvija“, o vėliau planuojama atidaryti ir didžiuosius kino teatrus.
Kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė teigė, kad jos vadovaujamas teatras išgyvena tokį pat sunkų laikotarpį kaip ir kiti: „Mus šiek tiek gelbėjo, kad turime namų kino platformą „Žmonės cinema“. Ji šiuo metu išgyvena pakilimą ir dėl „Kino pavasario“ persikėlimo į virtualiąją erdvę, ir dėl mūsų naujo prenumeratos modelio.“ Gegužės mėnesį Vilniuje duris turėjo atverti ir antras kino teatras Užupyje, tačiau dėl pandemijos jį planuojama atidaryti rugsėjį.
Be lankytojų, kino teatrus visame pasaulyje baimina ir naujo turinio trūkumas. Didžiosios studijos premjeras nukėlė į metų pabaigą arba 2021 m. Gegužės 1 d. turėjęs pasirodyti „Marvel“ studijos filmas „Juodoji našlė“ nukeltas į lapkritį. Taip pat atsitiko ir su naujausiu Džeimso Bondo serijos kūriniu „Mirtis palauks“ bei kitais didesnio ar mažesnio žiūrovų skaičiaus laukiančiais filmais. Tiek Lietuvos, tiek užsienio kino rodytojai dideles viltis deda į Christopherio Nolano filmą „Tenet“, kurio premjera suplanuota liepos 17 d. JAV taip pat viltingai žiūrima ir į „Disney“ išleidžiamą naują perdirbinį „Mulan“, kurį planuojama pradėti rodyti savaite vėliau. Tikimasi, kad didieji blokbasteriai padės prasilaužti kino teatrams ir lengviau įveikti sunkų laikotarpį. Tokios pat nuomonės laikosi ir kino platinimo įmonės VLG vadovas Robertas Stukas.
Kino platintojai, kaip ir rodytojai, karantino metu turėjo sustabdyti savo veiklą. Nors dalis jų filmų buvo pasiekiama namų kino platformose ar trumpą atgimimą išgyvenusiuose drive-in tipo kino teatruose, šie būdai sugeneravo mažą dalį įprastinių lėšų. „Filmų išleidimo planai pasikeitė visiems 2020 m., koreguosis, žinoma, ir 2021 m. tinklelis. Daugelio filmų išleidimo datos nusikėlė visame pasaulyje, todėl mes nieko negalime pakeisti. Blogiausia, kad yra filmų, kuriuos planavome išleisti kovo–birželio mėnesiais, bet tai neįvyko. Prodiuseriai nebelaukė, kada situacija pasitaisys ir filmai nukeliavo į internetinių peržiūrų platformas, o kartu – ir pas piratus. Nežinau, ar bus prasmė šiuos filmus rodyti Lietuvoje, nes lankomumas tikrai nebus didelis. Be to, žiūrovus greičiausiai dar kaustys baimė, kino teatruose bus laikomasi tam tikrų saugumo sąlygų, kurios, aišku, ribos žiūrovų skaičių“, – sako R.Stukas
Didelius nuostolius skaičiuojantys kino teatrai ir platinimo įmonės vilčių deda ir į Lietuvos kino centrą. Kultūros ministerijai paskyrus 3,4 mln. kinui, dalis šių lėšų turėtų tekti būtent kino rodytojams. Dabartiniais duomenimis, LKC planuoja skirti 0,5 mln. veiklą pradėjusiems kino teatrams bei plėsti platinimo schemą ir suteikti 100 tūkst. eurų paramą. Dėl didelės antros viruso bangos tikimybės ir mažos naujo turinio pasiūlos kino industrijai žadamas lėtas atsitiesimas, kuris gali užtrukti ilgiau nei metus.