Rašė Tautė Bernotaitė
Kas būna, kai kūrėją pirmiau pažįsti per jo kūrinį? Visaip būna. Bet dažnai: kūrybinė išraiška gerokai nutolusi nuo kūrėjo kasdienybėje. Kaip profilio nuotrauka nuo gyvos mimikos? O Teklę Kavtaradzę – kino ir teatro dramaturgę ir Teklę – žmogų kai kas labai sieja. Tai paprastas kalbėjimas. Kaip gyvai. Net jei raštu. Grynai grynai. Brandžioje paauglystėje mirkau teatre ir jis sujaukė mano supratimą apie tai, kaip žmonės kalbasi: tikėjau – tik patosiškai, įmantriai ir mįslėmis. Tada patekau į Teklės rašytos pjesės „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ skaitymą ir trumpam buvau išvaduota: kaip paprastai visi kalba, kaip lengva suprasti! Tai buvo atgaiva lietuviškame teatre. Pjesė gilinosi į jaunų žmonių santykius. Šiandien teatro ir kino dramaturgė, kūrybinio rašymo lektorė pripažįsta, kad paauglystė yra jos tema. T.Kavtaradzė šiemet laimėjo „Atviros erdvės“ konkursą ir programoje debiutuos kaip režisierė. Tai bus spektaklis apie paauglystę. Ta proga mes Teklei surežisavome kelis klausimus vėl pabudintoje siurrealioje skiltyje „Sapnavau Dali“.
Kaip susikalbėti?
Paprastai.
Keiktis?
Kartais reikia.
Kas matyti tamsoje?
Šviesa (bet tikrai).
Koks svajonių bendravimas?
Už stalo. Skanus maistas. Niekur nereikia skubėti.
Kas neturi ribų?
Viltis.
Ko verta laukti?
Savęs.
Kas trukdo dialogui?
Triukšmas.
Kas yra labai susiję?
Viskas! Viskas! Viskas!!!
Tiki sinchroniškumu?
Labai.
Kas kasdienybėje magiška tau?
Tos akimirkos.
Kada pasakai, kada nutyli?
Nutyliu, kai bijau.
Kokia tavo vienuma?
Naujai atrandama. Labai reikalinga. Vidinė.
Kas yra nuodinga?
Netikėti.
Koks būtum rašiklis?
Toks, kur išterlioja rankas.
Tai geriau rašyti ar nerašyti?
Rašyti, jei nuo to bent truputį smagiau pasidaro.
Jei tavo pastarasis dešimtmetis būtų serialas, kaip vadintųsi?
„A mess“.
Kada būna lūžis?
Kai labai reikia.
Su kuo ginčijiesi?
Su savim.
Dėl ko buvai užtikrinta iki šiandien?
Kad jau neblogai galiu tvarkytis su savim.
