Rašė Lina Simutytė
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šįkart kalbuosi su rašytoju, poetu, kultūros apžvalgininku, fotografu ir fluksininku vadinamu menininku Ričardu Šileika. Naujausia jo paroda „Autoriaus alibi, arba Kūrybinė tapatybė“ iki rugpjūčio 15 d. veiks Vilniaus fotografijos galerijoje.
– Kai pirmąkart susitikome, buvau magistrantūros studentė. Tikėjau, kad tai, kas vyksta universitete, privalo būti akademiška ir rimta. Nustebau dėstytojai į paskaitą pakvietus būtent tave: vietoj literatūros teorijų iš krepšio traukei fasuoto smėlio maišelius, juos dovanojai, pasakodamas apie nuogirdas, netikėtus radinius Vilniaus gatvėse ir šypsojaisi. Visas rimtumas subliūško, o aš įtarinėjau, kad blefuoji, kad kažkas netrukus paaiškės: didžiulė prasminė tiesa ar reikšminė teorija. Nenutiko nieko panašaus. O gal priešingai: įvyko kažkas magiško, kad, nuo šios pažinties praėjus nemažai laiko, sumaniau su tavimi pasikalbėti dar kartą. Ar kada svarstei apie minėtąjį rimtumą, akademiškumą? O gal labiau pritari Alfonsui Nykai-Niliūnui, rašiusiam, kad rimtais darbais nieko rimto nenuveiksi?
– Kadangi mūsų tėvai, auklėtojai, mokytojai labai rimti, nuo mažumės esame mokomi pagal jų šablonus. Tu pamatei, ir aš pamačiau, kas iš to išeina. O išeina tai, kad valgai, skanauji, bet iš tiesų nei sotesnis tampi, nei skonį jauti. Visi reikia, nedaryk, nesielk, nekalbėk, nemąstyk, neverk paprasčiausiai nužudo patį gyvenimą. Kas mes esame? Visa sistema. Mėsa, kaulai, raumenys, organai, funkcionuojantys dėl mumyse tekančio gyvenimo. Kai tas gyvenimas sustabdomas taisyklių, paliepimų, nurodymų, mes nustėrstame. Aš taip pat kažkada taip svarbiai gyvenau, nes man buvo pasakyta, kad reikia, bet ėmiau ir pamiršau, o tada prisigyvenau iki… nieko. Iki gražaus, tuščio nieko.
– Ne kartą prašei į tave kreiptis tu. Tarsi visai įprasta, bet ne kartą ir vėl išsprūdo išmokta taisyklė į vyresnius kreiptis jūs. Tačiau tavo panaikinta amžiaus riba išlaisvino – suvokiau, kad nors anksčiau „Blunkančios sofos“ projektui rinkausi kalbinti savo kartos autorius, tu taip pat jai priklausai dėl nesukaustyto, absoliučiai laisvo požiūrio ir nenustygimo vietoje, vienoje srityje ar raiškos formoje. Tavo bėgūniška prigimtis provokuoja paklausti: ar gali įsivaizduoti, kas nutiktų sustojus?
– Sakai savo kartos, tačiau karta, kaip jūs, tu ir visi kiti įvardžiai, yra išgalvotas reikalas. Gerai, santykinai karta apibrėžia amžių. Tačiau amžius – taip pat išgalvotas dalykas, skirtas kūnui. Ir jei mes būtume tik vaikščiojantys padarai iš mėsos, mus galėtų skirstyti į kartas pagal amžių. Bet mėsa ir kaulai neparašys eilėraščio, todėl esame ne tik tai. Jei jaunas žmogus nerimą patiria, pensininkas – nebe? Visi viską patiria, jei tik sau leidžia. Net kai nuo šios būsenos nusisukame galvodami – ai, gal kavos dabar išgersiu, paplepėsiu, eisiu į kiną, nerimas niekur nedingsta. Taip jį tiesiog užspaudžiame. Nerimą nustumti sugeba visi nuo paauglėjančio iki pensininkėjančio vaiko. Išgyvendamas pastarąsias būsenas, nejaučiu bėgimo, kuris keltų įtampą. Gal ir man išoriškai atrodo, kad bėgu, bet tai nebetrikdo. Tas, kuris greitai važiuoja, daug dirba arba veikia ką nors labai didingai ir apsčiai, viduje gali būti tiek pat ramus, kiek ir neramus. Tačiau tai žino tik jis pats. Ar tu, klausinėdama manęs, esi rami? O aš, atsakinėjantis? Išoriškai to neįmanoma pamatyti. Tarkime, tas kompiuteriu dirbantis vaikinas – ar jis iš tiesų paniręs į rašomą tekstą, ar taip tik pabėgęs nuo nerimo? Ar vaikiną žeistų mano žvilgsnis, jei imčiau jį stebėti? Išoriniai dalykai, kuriuos mes matome, iš tiesų reiškia tik tiek, kiek mes jais tikime. Jeigu tikime, kad žmogus labai daug pasiekęs, imame galvoti, kad ir mums reikia tiek pasiekti. Jei kas greitai bėga – nusprendžiame, kad ir mums reikia bėgti. Štai šis žmogus nuveikė daugybę prasmingų dalykų. Vadinasi, ir aš privalau nuveikti! Juk kitaip mano gyvenimas praeis veltui. Tačiau kas sakė, kad gyvenimas turėtų būti ne veltui? Ar Dievas, mums duodamas gyvenimą, pasakė, kokius planus turime įvykdyti, kiek knygų išleisti, vaikų užauginti ir medžių pasodinti? Jis nieko nesakė, lengva ranka mostelėjo ir davė gyvybę: ką nori, tą ir darai.
Mažosios galerijos
– Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuojama tavo paroda „Autoriaus alibi, arba Kūrybinė tapatybė“. Plačiąja prasme alibi – gynybos forma, kai kaltinamasis bando įrodyti, kad nusikaltimo įvykdymo metu jis buvo kitoje vietoje. Parodos pavadinimas – metaforiškas ir šmaikštus, tačiau sakoma, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos. Jeigu taip, kuo kaltinamas jautiesi esąs, kad reiktų ieškoti alibi ir kur nusikaltimo metu iš tiesų buvai?
– Rytus pradedu bėgimu, o šįryt išbėgęs patyriau, kad aš nebesu čia, nes jau galvoju, tarkim, kaip su tavim susitiksiu, ką veiksiu vėliau ir panašiai. Tokiomis akimirkomis aš nebebūnu čia. Tai reiškia, kad nusikaltimo vietoje manęs nėra. Kai aš esu čia, o visos mintys – kitur, nebejaučiu: nematau tako, kuriuo bėgu, augalų ar ką tik nušienautos pievos. Kur aš esu? Arba ateityje, arba gromuliuoju kažką iš praeities. Paradoksalu tai, kad tiek čia, tiek ten nieko nelieka, todėl bėgdamas aš visai ne bėgu ir mėgaujuosi bėgimu, o paprasčiausiai pabėgu. Toks ir alibi, kurio įrodinėti niekam nereikia, nes to, kad esi pabėgęs, paprasčiausiai niekas nežino. Tu nesi savo kūne, kai tvarkaisi su tuo, kas įvyko ar dar tik vyks. Visi mes pirmiausia keliaujame mintimis.
Išoriniai dalykai, kuriuos mes matome, iš tiesų reiškia tik tiek, kiek mes jais tikime.
– LRT laidoje „Ryto Allegro“ vedėja Austėja Kuskienė tave pavadino daikteliautoju, šį terminą pasiskolinusi iš Astridos Lindgren knygos „Pepė Ilgakojinė“. Veikėjai čia leidžiasi ieškoti pamestų daiktų, dalelių ir kiekvienam radiniui kuria istorijas. Pritarčiau Austėjai, tačiau tave matau ne tik kaip daikteliautoją, bet ir kaip Vabi Sabi estetikos filosofijos, kuriai svarbus paprastumas (net dužę indai nėra išmetami, bet sulipdomi ir suklijuojami aukso dulkėmis), atstovą. Viena tavo parodos dalis – surūdijusių geležėlių fotografijos. Šioms geležėlėms nusilenki, jas pakeli ir prikeli naujam gyvenimu. Kuo šis aktas tave praturtina?
– Apie tai buvau pagalvojęs pragmatiškai. Pastebiu tai, kas po kojomis, nes esu trumparegis ir toli nematau. Iš toli žmogaus galiu nepažinti, tačiau iš arti geležėlę ar pamestą auskarą, sagą, talonėlį – pažįstu. Mieste nepagrybausi ir nepauogausi, todėl lankstausi šiems minėtiems pamestinukams ir rastinukams. Kodėl jie mane vilioja? Nežinau. Įsidedu į kišenę, ir tiek, o kartais nešiojuosi tol, kol prisimenu. Ir nemanau, kad pakelti jie tampa didingesni. Tai smulkmenos, detalės. Literatūroje naudojama sinekdocha, kai pasitelkiamas lašo įvaizdis, o galvoje turimas visas pasaulis. Ko gero, man šis detalių padidinimas pavyksta be pastangų: pastebiu, ką žmogus dėvi, kokius auskarus segi. Tai nereiškia, kad teisiu ar skirstau. Suprantu, kad kiekvienas modeliuoja save taip, kaip nori pristatyti pasauliui. Visai kaip prekės ženklas. Kiek jį reikia afišuoti – nesprendžiu. Ko gero, tiek, kiek kam norisi. Vieni tai daro arogantiškai, norėdami apie save pranešti, būti išgirsti ar pasijausti geriau, nes kitaip nemoka. Nuo mažens renkame pažymius ar diplomus tarsi patvirtinimus, kad esame reikšmingi. Atrodo negana, kad būtume gyvi, juk gyvybė tampa svarbi tik tada, kai ją įvertina ordinais ar plojimais už nuveiktus darbus.
– Nerimas dažnai kyla neišpildžius lūkesčių, o lūkesčiai priklauso ego sričiai. Viename interviu pripažįsti, kad siųsdamas atvirlaiškį neturi primygtinio lūkesčio laukti grąžos. Lūkesčių atsisakymas – besąlyginės meilės apraiška: juk ir aš, grįžusi iš mamos, ne visada spėju padėkoti už jos atvirlaiškius: svogūnų laiškus, salotas ar žirnius, bet žinau, kad ji tai daro nelaukdama įvertinimo. Ar visada buvo lengva nesitikėti? Ką įgyji atsisakęs ego?
– Mano galva, daugelis patiria perėjimus. Dažnai nutinka taip, kad turtingas, pakankamas, patenkintas žmogus nekeis savo gyvenimo. Jis negalvos apie dvasinius ar nežemiškus dalykus (į kuriuos apskritai dažnai žiūrima gana įtariai). Vis dėlto turi įvykti kažkas neva blogo (mūsų leksikonu), kažkas skausmingo, kad imtum ir suklustum. Jokiu būdu ne taip, kaip nutinka tapus auka, pradėjus kaltinti Dievą: kodėl tu toks, kodėl man nepadedi, ar atsitvėrus vartais, pro kuriuos prie tavęs negalėtų priartėti nei draugai, nei artimieji, nei pats Dievas. Anksčiau ir pats taip elgdavausi: kai man bloga, įsižeidžiu, tampu auka ir noriu, kad kas ateitų ir rastų mane užsirakinusį, o tada dar paglostytų. Tačiau viena gražiausių pasaulio tiesų yra ta, kad niekas nieko neprivalo: nei mylėti, nei išduoti. Šie dalykai paprasčiausiai vyksta ne iš teisių ir ne iš pareigų, o iš paties gyvenimo.
– Ko gero, ir šių lūžių, ir perėjimų nepaskubinsi ir nepagreitinsi, visai, kaip ir geležėlių radimo, apie kurias parodos aprašyme rašai: „Geležėlių niekada nerasi, kai užsigeisi, niekada neaptiksi, kurios tikėsiesi.“ Yra tekę skubinti įvykius, sukelti vienas ar kitas emocijas?
– Kažkada visi tai esame darę, tačiau tai nereiškia, kad taip visada bus. Tebūnie, nereikia nei planų vykdyti, nei rezultatų laukti, tačiau pirminė intencija gali būti visiškai paprasta, aiški. Pavyzdžiui, kėlimasis ryte. Daug lengviau tai daryti jau iš vakaro pagalvojus ne apie tai, ką reikėtų, bet ką norėtum veikti. Jeigu reikia – nuspausiu žadintuvą ir dar pusvalandį snausiu. Tačiau jei esu sumanęs, kad veiksiu kažką faino, tada kelsiuosi vos žadintuvui suskambus. Juk manęs laukia stebuklai, net jei tiksliai nežinau, kokie. Pakeliui viskas nutinka. Gėris tada, kai planų nėra, kai galutinis rezultatas – nežinomas, nes žinojimas yra pragmatiškų poelgių, apčiuopiamų minčių vaizdinys. Vidinės žinios nėra paaiškinamos, tačiau drauge aiškesnės už aiškias. Tokį žinojimą vadinu blaivumu, nes nemažai žmonių yra girti ambicijomis, egoizmu, nepasitikėjimu. Aiškumas ir blaivumas yra tarsi kavinės varteliai, pro kuriuos gali užsukti nebūtinai kavos atsigerti, o paprasčiausiai pasėdėti ir vėl išeiti be jokios sargybinio baimės, kurią taip pat patys susikuriame, kaip ir patys sau keliame klausimus: kodėl taip ilgai miegojai?, vėl nieko neveiki?, tinginy, ką gyvenime pasieksi? ir taip toliau.
– Esi Nacionalinio kilnojamojo tupėjimo punkto sumanytojas (NKTP). Parodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriose esi įamžintas su draugais tupėdamas. Šalia ekrano, kuriame keičiasi šios fotografijos, galima rasti aprašymą, akcentuojantį tai, kad NKTP yra „būtent punktas, jokiu būdu ne centras, sąjunga ar įstaiga“. Kodėl norisi tai pažymėti, taip atsisakant įstaigoms būdingo oficialumo? Ar oficialumas gali daryti įtaką, žaloti kūrybinę tapatybę?
– Et, nežinau, ar iš tiesų žaloja. Galbūt kitiems tai svarbu. Tačiau žinome, kad kiekvienas svarbu yra svarbus tiek, kiek tikime. Jei tikiu, kad Dievas yra ir jį deklaruoju arba tikiu, kad yra baimė ir ji mane veikia, o bijodamas iškristi iš konteksto manau, kad privalau įvykdyti viską, ką kiti per gyvenimą sugalvojo įvykdyti, tai ir tampa reikšminga. Man patinka nesureikšmintai susireikšminti. Sykį bičiulis pasakė, kad subtiliai moku tai daryti. Taip, aš moku susireikšminti be arogancijos ar egoizmo. Tai gali būti pasiekiama labai paprastai – per draugystę, dalijimąsi, pasidžiaugimą. Kiekvienas pasiima tai, ko jam reikia, ir daro tai savomis priemonėmis – vieni įeina pro duris, kiti – pro vartelius. Treti lipa pro langus, nes taip smagiau.
– Telpančios į delną, širdies dydžio „Mažosios galerijos“ – dar viena tavo parodos dalis. Jose degtukų dėžutėse eksponuoji įvairius daikčiukus, rastus Vilniaus gatvėse. Ištrūkusios sagos, papuošalų akutės, monetos, veidrodžio šukės, plunksnos ir daugybė kitų smulkmenų. Pirmą kartą tokią galeriją sukūrei keliaudamas aplankyti bičiulių dailininkų, norėdamas juos apdovanoti. Įsivaizduoju: ištiesi delną, o jame – širdis – degtukų dėžutė su radiniais. Kokie brangiausi akmenėliai ar daikčiukai tilptų tavo širdies dėžutėje? Vertybės, kurias suvoki kaip pamatines?
– Iš kur žinai, kokio dydžio širdis? Laikei rankoje (šypsosi)? Ko gero, dabar neatsisakyčiau to, kas neatsisakoma: atvirumo, paprastumo, meilės.
– Interviu, publikuotame 2014-aisiais „Literatūroje ir mene“, teigi: „Dar iš įpročių – pats sau įtariu, liguistų – dažnai plaunu rankas. Gal ir gelbsti.“ Panašu, kad kai kuriuos dalykus puikiai taikei ir prieš karantiną (rankų plovimas, neskubinamas buvimas, naujų pasaulių tvėrimas netikėtose erdvėse). Ką naujo arba užslėpto seno sužinojai apie save karantino metu?
– Iš pradžių buvo sunku, nes patikėjau, kad taip turi būti. Vėliau patyriau totalų atradimą. Gyvename ką nors veikdami, pradedant nuo paprasčiausio sėdėjimo, televizoriaus žiūrėjimo, kavos gėrimo ir baigiant didesniais dalykais – keliavimu, darbu, vaikų auginimu. Visas veiklas mes vadiname gyvenimu. Staiga, išoriškai nebegalėdamas atlikti sau įprastų veiksmų, aš (kaip, tikiu, ir didžioji dalis žmonių) pasijutau klaikiai. Tai tęsėsi tol, kol suvokiau, kad net neatlikdamas nieko, ničnieko nepadarydamas, vis tiek gyvenu. Išaiškėjo, kad gyvenimas – nebūtinai vien darbai, siekiai, jų įgyvendinimas. Tai buvo didžiulė dovana – suvokti, kad net ir nieko neveikdamas gyvenu: nė kiek ne menkiau, ne mažiau, ne žemiau nei tas, kuris padeda žmonijai ir tik dėl to jaučiasi gyvas. Gyvenimas – net ir ne mintys. Sėdi, pro langą žvelgi, kaip balandžiai danguje suka ratus, – tai ir yra gyvenimas. Kitą rytą balandžių gali nebūti, tačiau gyvenimas tęsis. Anoniminis kaimynas, kurio nepažįstu, už sienos rūko. Kai būdavo labai vieniša, mintyse dėkodavau: ačiū tau, nepažįstamasis, esu mažiau vienišas – aš užuodžiu tavo dūmą. Arba atokiau gyvenanti kaimynė vis kosėjo – užtekdavo vos tiek, kad suprasčiau, jog nesu vienas. O tai yra labai daug.
