Pastaruoju metu naktinį stalelį puošia Fridos veidas.
Tiksliau sakant, Hayden Herreros „Fridos Kahlo biografija“. Viršelis itin dekoratyvus – duriantis jos žvilgsnis, trečioji akis, matanti mirtį, ir skalsiai raudonos lūpos, į kurias, tiesą pasakius, norisi įsisiurbti. O po viršeliu sugulę laiškai, ištraukos iš dienoraščių, istorijos su lietuvių kalbai nepasiduodančiais žodžiais ir žodelyčiais tiesiai iš Meksikos burnos – jie užburia savo mariači skambesiu, saulės nugairinta etimologija ir aštria poetika. Atsiverčiu šią knygą prieš miegą.
Biografijos, kaip ir muziejai, ramina, migdo ir net kartais kelia nuobodulį greičiausiai dėl to, kad jose saugomos šio pasaulio išnaros. Čia jas galima pamatyti, paliesti, pauostyti. Čia užtenka žinoti, kad viskas vyko iš tiesų. Net jeigu galbūt ir nevyko.
Na, o Frida. Nepalaužiamoji, savo žaizdas pavertusi į kultinę estetiką, moteris, mačiusi la muerte ir aistringai mylėjusi la vida, emancipacijos simbolis, įkvėpimas sergantiems kūnams, Kūrėja. Iškart atsiprašau už šį patosą. Aš ją myliu. Neįmanoma nemylėti.
Bet ir nebūtina. Frida jau seniai įaugusi į mūsų kolektyvinę pasąmonę ir jos vešlūs antakiai, ūseliai ar korsetai susisapnuoja nors kartą gyvenime kiekvienam ar bent kiekvienai, ji įaugusi į medžiaginius maišelius, pardavinėjamus „RESERVED“ parduotuvėje, į mokyklinių sąsiuvinių viršelius, visokius pakabučius ir į Salmos Hayek veidą. Frida, kaip ir daugelis kitų stiprių asmenybių, yra tapusi kauleliu, inkrustuotu į auksą, banalybe, mitu, kurį žino visi ir išties nežino niekas. Štai, kokia ta Frida.
Miela, Frida, tu man primeni el verano (liet. vasara), kai gyvybė pučiasi, putoja ir verčiasi per kraštus, kai mirtis, nepaisydama viso to žydėjimo, kvepėjimo ir čiulbėjimo, vis tiek ateina. Žinoma, kalbu apie lietuvišką vasarą.
Praeitą mėnesį mirė mano močiutė, o viršutiniams kaimynams gimė sūnus.
Močiutė sirgo plaučių obstrukcine liga, nėra ko slėpti, geriausia jos draugė buvo cigaretė, o mes nedraugaujame su viršutiniais kaimynais, kartais net nepasisveikiname prasilenkdami ankštoje laiptinėje, nes jie patologiškai nekenčia cigaretės dūmo smarvės – mano vyras kartais mėgsta parūkyti balkone.
Įsispiria į šlepetes ir pasako – „tuoj grįšiu“. Mano kraujyje sukyla kortizolis, o jo žandai godžiai įdumba.
Išties, dabar dažniausiai nusileidžia į kiemą. O kaimynai vis tiek nesisveikina. Baudžia mus passive-agressive metodu. Panašiai kaip liga nubaudė močiutę.
Ot juokčiausi, jeigu mano močiutės dūmelį mėgstanti siela ėmė ir atgimė sveikuolių kaimynų sūnaus kūne. Na, bet čia Lietuva. Čia reinkarnacijai nepalankus oras. Per šalta.
Per laidotuves, kai stovėjome prie duobės, iš dangaus pasipylė kruša. Krito ledukai ant pernakt perpus susitraukusio senelio, močiutės vyro, batų. Mačiau, kaip šis trumpam dirstelėjo viršun, suraukė savo fridiškus antakius. Panašiai dirstelėdavo į močiutę užsimanęs, kad ji patylėtų. Matyt, norėjo atsisveikinti žmogiškai, o ši, net ir mirusi, prisigalvojo cirkų.
Po laidotuvių žiūrėjome nuotraukas. Močiutė visose be išimties šypsosi. Jai tiko Marilyn Monroe šukuosena. Kilusi iš Žemaitijos gūdumos, dešimties vaikų šeimos, devintoji. Jaunystėje, kai degindavosi su raudonu bikiniu Palangos pliaže, užmigdavo. Nudegusią odą tepdavo kefyru. Su seneliu susipažino šokiuose, o tai kur kitur?, kaip senelis pakomentavo. Rūkyti pradėjo darbe per pertraukas su bendradarbiais, kad žinotų visus povandeninius reikalus. Kepdavo skanius blynus, pagimdė du sūnus, vienas kurių vėliau tapo mano tėčiu. Kiekvieną savo vaikystės liepą leisdavau pas ją ir senelį sode. Ji mane išmokė nusilakuoti nagus ir gariūniškai puoštis, nesipykome, buvau geras vaikas.
Mano močiutė su savo fotogeniška ševeliūra ir vidutiniška gyvenimo istorija, deja, neįaugs į „RESERVED“ parduotuvės medžiaginius maišelius. Galbūt šiek tiek pasiliks mano šypsenoje ar juoke.
Miela močiute, gulėdama karste labai gražiai atrodei. Visi taip sakė – kaip gyva. Net vienu metu man pasivaideno, kad kvėpuoji. Prašau dar sugrįžti į mano sapnus, kad pasakyčiau tai, ko nespėjau.
Norėčiau, kad vasara tęstųsi amžinai, bet kam čia rūpi. Jau buvau nuvykusi prie jūros. Važiavome kartu su kita šeima. Vadinasi, pliaže negulėjau ir Baltijos jūros atspalvių nekontempliavau. Užtai pliaže stovėjau apsiginklavusi vaikišku kremu nuo saulės ir iš savo radaro nepaleidau trijų vaikiškų užpakalių – kad neprigertų, kad nesimėtytų akmenimis, kad nepribarstytų smėlio kokiai nors miegančiai poniai į akis, kad negautų saulės smūgio.
Vieną vakarą, kai vaikai sumigo, suaugėliai sugebėjo pažiūrėti pusę filmo. Tomo Fordo „A Single Man“. Istorija apie savo žuvusio mylimojo gedintį vidutinio amžiaus George‘ą 8-ojo dešimtmečio Los Andžele. Ryškus makiažas, despotiški tėčiai, rokenrolas, gražūs automobiliai, cigaretės, limpačios prie lūpų, alkoholis liejasi laisvai, čeža grynieji pinigai. Filmas pastatytas pagal Christopherio Isherwoodo romaną.
George‘as – patrauklus, pasiturintis anglų literatūros profesorius, iš pirmo žvilgsnio, nusisekęs vyras. Vidinė pagrindinio veikėjo drama tendencingai sukasi apie homoseksualią jo orientaciją. Žuvusio George‘o vaikino šeima uždraudžia jam dalyvauti laidotuvėse, geriausia jo draugė išsiduoda galvojanti, kad homoseksualūs santykiai nėra visaverčiai, šis paskaitų metu savo studentams netiesiogiai demonstruoja savo frustraciją dėl mažumų segregacijos, planuoja nusižudyti ir galiausiai miršta nuo širdies smūgio. Vaizduojama situacija rodosi beviltiška, dramatiška. Net šiek tiek erzina snobiška buitis ir George‘o susireikšminimas, tačiau šio filmo kinematografija rėkte rėkia, kad gyvenimas, visų pirma, yra besąlygiškai gražus. Kone kiekvienas filmo kadras ar scena savo įsčiose slepia po atskirą istoriją – gražią, gyvą, seksualią, žaismingą, iki saldumo prisirpusią istoriją.
Toks režisieriaus pasirinkimas kančią nutapyti iki tobulumo preciziška estetika man šiek tiek primena Fridą, savo sužalotą kūną dengusią ryškiaspalvėmis įmantriomis Teuano suknelėmis, šiek tiek primena vasaros pradžioje žydint alyvoms išėjusią močiutę.
Norėčiau, kad vasara tęstųsi amžinai – kieme pasiutusiai žydi tai alyvos, tai kaštonai, tai liepos. Moterys dėvi sukneles, sijonus, palaidines. Vyrai vaikšto labiau atsipalaidavę. Senjorai išsišiepę puoselėja pamažu bręstančius pomidorus savo šiltnamiuose. Rugiuose ir pelkėse iš kiaušinių kalasi paukščiukai. Miškuose gimsta šernų jaunikliai. Pažastų prakaitas maišosi su saldžiais kvepalais. Aschenbachas, skambant Gustavo Mahlerio muzikai, Venecijoje įsimyli angeliškų bruožų berniuką ir nusidažo savo žilus plaukus juodai. Dangus maitina žemę, žemė maitina augalus, augalai maitina gyvūnus, o gyvūnai – angelus.
Stebėdama minią, visada išsirenku vieną žmogų. Išsirinkusi paprastai negaliu atitraukti nuo jo akių, nors galbūt aplinkui zuja daug fridų ir dali. Stebiu kiekvieną jo krustelėjimą ir judesį, kone susitapatinu. Lygiai taip pat elgiuosi patekusi į naują kolektyvą. Išsirenku vieną žmogų ir su juo susidraugauju. Grožėdamasi ar bjaurėdamasi Šarūno Saukos paveikslu irgi išsirenku vieną personažą. Evoliucinės psichologijos žinovai tikriausiai galėtų paaiškinti šį reiškinį. Greičiausiai siekdama išlikti pasaulyje ieškau sau artimo kraujo, savo atspindžio, paprasčiausiai bandau įaugti ir pasilikti.
Paskutinį kartą į minią žvelgiau grįžusi nuo jūros. Stovėjau su savo trimečiu bambliu Žemaitės skvere ir žiūrėjau į šios ugningos prigimties moters paminklą. Neiškalbi močiutiška skarelė ir rūstokas žvilgsnis, įaugę į vieną litą, už kurį pirkdavau plombyrinių ledų. Vaizdavausi, kaip po kelerių metų aiškinsiu savo vaikui, kokia deganti buvo mūsų Žemaitė ir kokia deganti buvo Frida, kai Gedimino prospektą užliejo sambos ritmai ir užplūdo „Vilnius Pride 2020“ eitynių dalyviai. „Fui, čia šitie“ – pasakė šalia mūsų stovėjusi boba, kol jos anūkė džiaugsmingai plojo ir šoko. Minia šypsojosi. Išsirinkau merginą. Ji šoko ratu sukdama savo riešus, imitavo tradicinį indų šokį. Šoko taip, tarsi niekas į ją nežiūrėtų. „Šok taip, tarsi niekas į tave nežiūrėtų“ – šitokį patarimą gavau iš savo pirmosios šokių mokytojos ankstyvoje paauglystėje, antrasis patarimas buvo „Fui, užsičiaupk, matosi žarnos“. Užsičiaupiau ir pamačiau savo žarnas, įsivaizdavau jas, ir jos buvo gražios, bet daugiau niekada nebešokau taip, tarsi į mane niekas nežiūrėtų – visada užsičiaupusi, arba išvis nebešokau. Rodos, iš menko zvimbtelėjimo atsiradęs skaudulys, kurį vėliau pridengiau Teuano suknele.
Miela Žemaite, deganti ugnie ir šniokščiantis vandenie, prižadu degti ir tekėti, tekėti ir degti, spjaudytis ugnimi ir kriokti kriokliais.
O mergina toliau indiškai suko savo riešus ir aš joje įaugau. Panašiai – iš kabiko ir žiūriko – susikūrė ir visa mūsų visata.
Iš pradžių norėjau atsiprašyti tų kaimynų. Nepatinka man pykčio pritvinkusios lubos. Bet kai jie pagrasino apipilti mano vyro galvą karštu vandeniu, persigalvojau. Tegul sukasi tas milžiniškas gyvybės ir mirties ratas, tegul baigiasi vasara ir išlieka tas, kuris turi išlikti. Stipresnis.
Mieli kaimynai, gal pažiūrėkite į save.
Lina Laura Švedaitė, 2020