Rašė Lina Laura Švedė
Nuotraukos Gintauto Tiškaus
Kartais sapnuoju Antakalnį. Sapnuose, aišku, viskas kitaip. Sapnuose Antakalnis turi sapnišką architektūrą – siauri skersgatviai, svogūniški kupolai, įsimaišę tarp chruščiovkių, gausybė balkonų, milžiniškos smėlio dėžės, kažkokios skulptūros ant krantinės. Viena skulptūra, pavyzdžiui, vaizduoja žmogų, greičiausiai vyrą, stovintį veidu į upę ir išskėtusį rankas Žirmūnams, o gal dangui, nežinau. Besileidžianti saulė atsispindi, žaižaruoja tose rankose – delnuose.
Įdomiausia tai, kad sapnų Antakalnio geografija visada tokia pati, visada grįžtu į tą patį tirštą rajoną su akligatviais, kupolais ir skulptūromis. Net pradeda atrodyti, kad galbūt sapnuoju ateitį, o galbūt sapnuoju tai, kas turėjo įvykti, bet taip niekada ir neįvyko, paralelinę istoriją.
Mano sapnuose Neris dažnai patvinsta. Daug juodo vandens slenka žeme, užlieja močiučių išpuoselėtus darželius, Antakalnio gatvę. Lėtai kyla. Tuomet dažniausiai aš stoviu savo senelių buto svetainėje prie lango, trečiame aukšte, Švyturio gatvėje, 21-ame name, ir stebiu, kaip name priešais gyventojai paskubomis kraustosi ant stogo. Susineša savo fotelius, televizorius, keptuves. Greičiausiai tikisi, kad vanduo taip aukštai nepakils.
Bet jis kyla. Iš pradžių užlieja buvusius lašišos spalvos darbininkų kolonijos nameliukus, vėliau – aukštaūgius pastatus.
Ir aš pabundu.
–
Mėgstu vaikštinėti. Anksčiau, kai turėdavau daugiau laiko, ilgai be tikslo slampinėdavau po kiemus ir gatveles. Čia daug eklektikos. Už akies kaipmat kliūva mediniai namukai, tarsi būtų ištraukti iš kaimo vienkiemio ir patupdyti į daugiabučių pavėsį. Visuomet būdavo smalsu, kokio plauko žmonės juose gyvena. O daugiabučių yra ir nedidelių lenkų statybos su aukštomis lubomis, ir didesnių Stalino ar Chruščiovo su kišeninėmis virtuvėlėmis, ir šių dienų bedvasės modernienos.
Antakalnio gatvėje, prie Klinikų stotelės, kiekvieną dieną stovėdavo toks akiniuotas seneliukas su balta staltiese apdengtu staliuku ir pardavinėdavo tai medų, tai ridikėlius ar obuolius. Žiemą vilkėdavo storą veltinį ir milžinišką kailinę kepurę. Kartą, eidamas pro šalį, pagalvojau, kad reikėtų paremti šį seneliuką, tad pasitikrinau, ar turiu piniginę, priėjau ir paklausiau, kiek kainuoja medaus stiklainiukas, o tas gudriai sumirksėjo ir atsakė: „O kiek duosi?“ Aš tik išraudau, pasimečiau, nesu pratęs derėtis. Taip ir nuėjau savais keliais.
Vis pagalvoju, kad vieną vakarą reikėtų pasekti jį ir išsiaiškinti, kur gyvena. Turiu nuojautą, kad toks seneliūkštis galėtų gyventi mediniame namuke, tarp daugiabučių, ir toks seneliūkštis, kiekvieną kartą ant slenksčio pasirodžius statybos bendrovei, galėtų gudriai paklausti: „O kiek duosit?“ Na, tiesiog nesuprantu, kaip tos lūšnelės ant vištos kojelės čia išsilaiko.
Gaila tik, kad laiko nebeturiu tokiems dykinėjimams.
–
Mano artima draugė susituokė Vilniaus Išganytojo bažnyčioje. Prisimenu, tą dieną stipriai pliaupė lietus. Langais tekėjo vanduo, pasaulį paversdamas į impresionistų paveikslą. Vėlavau į ceremoniją. Į bažnyčią įžengiau su suknele, prilipusia prie kūno, permirkusiais plaukais, rankoje laikydama didžiulį citrinmedį dovanų.
Mano draugė jau sakė priesaiką. Lietus barbeno į stogą. Mus gaubė įspūdingas melsvas barokinis skliautas su juvelyriniais papuošimais. Prie altoriaus švietė jos balta suknelė, ji visa švytėjo. Mano nugara bėgiojo šiurpuliukai.
Pasibaigus ceremonijai, stebuklingai nustojo lyti, išlindo saulė. Išėjome į kiemą. Prisimenu, kunigas paėjėjo toliau, prie vartelių, ir užsirūkė. Kažkodėl man buvo labai gražu, kad kunigas rūko. Pasirodė poetiška. Nuodėmės ir šventumo dichotomija.
Kiek vėliau tais metais, rudenį, sumąsčiau nueiti į šią bažnyčią išpažinties. Ji man labai patiko savo kameriškumu, mažumu. Ir šiaip ši bažnyčia – tikras Antakalnio perlas, besislepiantis toliau nuo pagrindinės gatvės, už mūrinės sienos. Turi kažkokią paslapties aurą.
Klausykloje sėdėjo belgų kunigas, ramiai išklausė mane ir, įsivaizduokite, nedavė išrišimo! Pasakė nematantis, kad gailiuosi.
Atsisėdau ant suoliuko, skruostu nuriedėjo ašara ir vis sukosi mintis – Jėzus juk atleido net žudikams.
Antakalniui, mano juodajai meilei
Su išvirkščiu sijonu išlipu Vilniaus autobusų stoty.
Ryšulėly – buvusio miesto kaukės, kvapai, atminai.
Įsėdu į geltoną vyro automobilį, mane veža į naujuosius
namus. Baugu ir smalsu – lygiomis dalimis. Vyras sako –
galėsi vaikščioti pušų viršūnėmis, o ir centras šalia,
šiaip čia tokie gražūs gatvių vardai – Pavasario,
Saulės, Rudens, Vasaros. Skonėjuosi žodžiais,
žalia – mano mėgstamiausia spalva, todėl mudu
susidraugaujam iš pirmo žvilgsnio. Po metų tomis
gatvėmis stumiu sūnaus vežimėlį, tavo miškuose
renku vėjo gurkšnius, šilumą ir ledo gurvuolius,
Sakwos kavinėj ragauju praėjusiuosius, srebiu lenkišką
Sapiegų ir Pacų sultinį. Gera saugiai nutūpus įsivaizduoti,
kas buvo, su kuo esu surišta, net ir mūšius, didįjį marą.
Vis tiek esi juodoji meilė, turi šokolado
kartumo – saugai mano naujos gimties riksmą.
Lina Buividavičiūtė
–
Nesu buvęs Paryžiuje ir greičiausiai nebeteks patirti šio džiaugsmo, bet visada, kai ateina kaitrusis rugpjūtis ir vaikštinėju žydinčiomis Tramvajų, Grybo ar Smėlio gatvėmis, apima toks keistas paryžietiškas jausmas ir širdis uždainuoja – Ooo Champs Elysees…
Žinau, kad nesąmonė, mačiau nuotraukose, kaip atrodo Paryžius ir Eliziejaus laukai… Nieko panašaus. Fantazuotojas esu nuo gimimo.
Kai prieš maždaug 60 metų atsikrausčiau į Vilnių, pirmąjį kambarėlį išsinuomojau toje pačioje Grybo gatvėje pas tokį našlį. Tamsus kambarėlis. Žalios sienos, langas ir raskladuškė. Iš kaimo atvažiavau kaip stoviu. Ai, tiesa, pagalvę atsivežiau, bet laimės buvo iki kelių.
Tai, žinai, vaikeli, per tuos metus daug visokių istorijų užderėjo, ne visas ir beprisimenu, o kitas į grabą nusinešiu, nes taip reikia, bet jeigu dar kartelį ateisi, gal ir papasakosiu kokią įdomesnę, žinai, pabosta su katinais kalbėtis…
–
Aš dirbau pediatre. Esu beveik visą Antakalnį aplankiusi. Įvairiai žmonės čia gyvena. Vieni – vargiau, kiti – kaip karaliai. Istorijos jau visos susiplakė į vieną.
Pati du vaikus Švyturio gatvėje užauginau. Gaila man būdavo juos kelti anksti ryte į mokyklą. Sakydavau švelniai – vaikeliai, kelkitės, pavėluosite. O tie apsisukdavo ant kito šono ir toliau parpia. Ir likus kelioms minutėms tik strykt pašokdavo iš lovos ir jau lekia pro duris. Man taip baisu būdavo, kad nenudardėtų laiptais, esančiais tarp Tverečiaus gatvės ir tuberkuliozinės.
Ant tų laiptų užsimušė vienas žmogelis. Geras buvo, tik mėgdavo padauginti. O kai užsimušė, iš to ilgesio jo balsu prakalbo jo papūga. Tokia spalvota. Savo akimis mačiau, nes gydžiau jo vaikus.
–
Stabteliu prie gėlių parduotuvės Antakalnio gatvėje, joje vienąkart bandžiau įsidarbinti. Šalia samanomis apaugusi tokia aikštelė. Nuo mano batų tose samanose įsispaudžia batų atspaudai. Žiūriu į vitriną, joje tikros ir netikros gėlės, šiaip vazonai, didžiulės plastikinės saulėgrąžos, visokie susukti krepšiai, girliandos. Mano atvaizdas vitrinoje.
Nusiėmiau šaliką, nes per karšta, jau jaučiau nugara bėgantį prakaitą. O kadangi užsidėjau golfą su kaklu, tai jo užtenka, tiktai golfas labai ilgas, ilgesnis nei mano striukė. Todėl kažkaip nefainai atrodo, tai įsikišau golfą į kelnes ir užsisegiau diržą normaliai. Tada prasisegiau striukę ir žiūrėjau vitrinoje į savo atvaizdą su prasegta striuke ir golfu, sukištu į džinsus.
Tuomet ėjau toliau, pamačiau vieną tuščią laiptinę, skendinčią šešėlyje, papūtė lengvas švelnus pavasario vėjelis, ši akimirka man iš karto priminė vaikystę – kai žaidi lauke ar kažkur vaikštai, apie nieką negalvoji, ir tik kartais apima akimirka, kai tiesiog užsižiūri į kokį nors vaizdą – tas amžinybės dvelksmas.
–
Mano akimis, viena iš Antakalnio asmenybių yra tokia nedidelė pagyvenusi moterytė. Vienuoliškai apsirengusi, po pažastimi prispaudusi kažkokį paveikslą, gal su Jėzumi, pirštai apvynioti rožiniu. Dažnai su ja prasilenkiame Antakalnio gatvėje, troleibuse.
Rodos, žemiškų reikalų ji neturi. Lūpos be perstojo kruta, o žvilgsnis toks švarus, be to tokio rūpesčio. Niekur neskuba. Tik meldžiasi ir meldžiasi.
–
Antakalnio poliklinikos laboratorija yra dešimtame aukšte. Deja, dažnokai čia tenka apsilankyti.
Kai sesutė ima kraują, kad nenualpčiau, visada žiūriu pro langą. Stebiu, kaip Antakalnio gatve juda automobiliai, žiūriu į Vilniaus Išganytojo bažnyčios kupolus, jie tokie mįslingi, regis, ne iš čia, ir daug pastatų palei upę, tolumoje matosi Senamiesčio stogai.
Kartais įduria skaudžiai, o kartais nieko nepajuntu. Priklauso nuo sesutės.
–
Sapiegų parko turtas – senieji jo medžiai su visa juose klestinčia gyvybe ir didybe. Kiek daug jie išgyveno ir pragyveno… Tai ne mes – vienadienės skruzdėlytės. Ateiname čia su vaikais. Ieškome paukščiukų, voveraičių… Aš kavos išgeriu. Čia – baisiai gera, nuostabi energija. Tik mano mažieji mėgsta užsilipti ant paminklo, skirto Černobylio aukoms atminti – „Černobylio motinos“ – ir visaip ten šokinėti. Paminklas vaizduoja ant kelių parklupusią moterį, rankomis susiėmusią už galvos, galbūt ji rauda, tačiau mano vaikai ten mato riterius visokius. Aš jiems sakau, nelipkite, vaikai, o jie – kodėl, tada aš jiems – čia paminklas, skirtas Černobylio aukoms, o jie – kas tas Černobylis?
Jie dar per maži šitoms istorijoms. Nenoriu jų gąsdinti. Nenoriu atimti iš jų vaikystės. Bet paaiškinti juk reikia. Kas tas bunkeris? Kas tas holokaustas? Kas tas sovietmetis? Kas ta raudanti motina?
Nenoriu, kad užaugtų mankurtais.
–
Aš užaugau Antakalnyje, Vileišio gatvėje. Važinėdavau šia gatve pirmyn atgal su savo motociklu, laimėtu loterijoje, triukšmaudavau kaimynams po langais. Dabar čia auga ir mano vaikai. Iš mūsų buto labai gerai matosi fejerverkai – puiki vieta Naujiesiems švęsti, niekur nereikia važiuoti.
Ir, žinoma, upė. Dažnai stoviu balkone, rūkau, medituoju, stebiu, kaip ji teka. Pavasarį patvinsta. Žiemą, būna, užšąla. Nors pastaruoju metu daug rečiau užšąla. Ir šiaip, jeigu taip tiesą sakant, dabar daug geriau matosi priešais per kelis mėnesius išdygusiame name persirenginėjanti mergina nei upė.
Na, bet aš noriu papasakoti juokingą istoriją.
Vieną vasarą mūsų gatvę lopė. Labai smirdėjo smala. Mano sūnui buvo gal kokie septyneri. Pasiėmė kamuolį ir išbėgo į kiemą. Neva, futbolo žaisti. Grįžo po poros valandų. Grįžo be batų ir be kojinių. Kojos – juodais padais, gramdėme kelias dienas. Aš jo klausiu: „Vaikeli, ką tu čia sugalvojai?“ O jis sako: „Nu, įlipau į smalą, norėjau pažiūrėti, kas bus, iš pradžių prilipo batai, o tada ir kojinės.“
Nuėjau pažiūrėti aš tų batų. Vsio. Chana. Tai jie su tomis kojinaitėmis ten dar porą dienų taip ir stovėjo įstrigę smaloje. Tokie žali, gražūs.
–
Mūsų Jūratėlė atgulė Antakalnio kapinėse. Jai tebuvo aštuoniolika. Kraujo vėžys. Susirgo iškart po Černobylio.
Tikra gabuolė buvo.
–
Mano tėvai susipažino Saulėtekyje, Vilniaus universitete. Mano mamai nepatiko, kad tėtis visur vaikščiodavo su raudonomis kojinėmis ir rūkė. Tad, kai šis piršosi, prisižadėjo nebenešioti tokių kojinių ir mesti rūkyti. Tai jie susituokė, ir spėkit, ar metė jis rūkyti?
O aš gimiau Antakalnio gimdymo namuose. Senelis atbulai prisuko ratus prie žydro vežimėlio, buvau pirmoji anūkė, ir parsivežė mane namo, į Pauliaus Širvio gatvę, kur praleidau savo vaikystę.
Antakalnio bunkeriuose iki šiol gyvena raganos, Sapieginėje kiekvienas kalnelis turi savo vardą, „Eglutės“ parduotuvėje – skaniausi ledai, o vaikštant palei upę išnyra filosofinių pokalbių nuotrupos su mama – čia mudvi aptarėme, iš kur atsiranda vaikai, čia ji man plačiau papasakojo apie mirtį. Išties, labai graži vieta tokiems pokalbiams. Upė juk teka kaip gyvenimas, ir neša visa, ir nuneša.
–
Čia pat, už vaikų namų, stovi šv.Faustinos namelis. Jame prieš šimtą metų gyveno vienuolė Faustina, mačiusi Jėzų. Jis jai apsireiškė. Dabar ten niekas negyvena. Ant durų kabo lentelė su darbo valandomis. Galima nueiti pasimelsti prie šventosios relikvijų – sudžiūvusio rudo kaulelio gabalėlio, pasodinto į auksinį papuošalą. Kiekvieną dieną čia autobusais plūsta piligrimai iš viso pasaulio. Ir kol jie meldžiasi, autobusų vairuotojai, pasiraitoję savo baltų marškinių rankoves, mankština savo suprakaitavusias kojytes ir rūko mums po langais.
Naktimis šventasis namelis būna apšviestas žibintų, o vaikų namai stovi tamsoje.
–
Man gražiausia, kad Antakalnis įsikūręs tarp upės ir miško. Čia gyvena nemažai pensininkų, todėl ant kiekvieno kampo stovi vaistinės. Kol dar prie Šilo tilto stovėjo bankas, tai senjorės eidavo ten atsiimti pensijos ir kišdavo grynuosius už liemenėlių. Pasitaiko ir čia plėšikų. Legendinėje „Eglutės“ parduotuvėje jau nuo ryto būriuojasi alchašai. Nu, bet ką aš čia kalbu, gražus rajonas, Sapiegų parkas, Neries krantinė, senos trobelės tarp daugiabučių, rugsėjo mėnesį troleibuse Nr. 2 gali išmokti visų pasaulio kalbų – nuo žemaičių iki arabų. Žavingas rajonas, tik nesuprantu, kur čia tas kalnas?
Šis tekstas yra projekto „Vilniaus sekretai“ dalis. Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.