Pokalbis su kompozitoriumi Dominyku Digimu
Rašė Lina Laura Švedaitė
Kalbėtis apie muziką – ne visada paprasta. Ji kalba pati už save. Apie tai ir daugiau – pokalbis su žmogumi, kurio dėka gimsta muzika … Jūsų dėmesiui – Dominykas Digimas, jaunosios kartos kompozitorius, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ bendraįkūrėjas, šiuolaikinės operos „Ledynai“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) muzikos autorius, įvairių tarpdisciplininių projektų dalyvis.
– Viename interviu kompozitorius Arvo Pärtas, kalbėdamas apie muziką, sako, kad jam pavyksta vos keletu natų išsakyti tai, ko nepavyksta pasakyti tūkstančiais sakinių. O ką tu išsakai natomis?
– Natomis bendrauju su atlikėjais, kurie jas įprasmina garsu, o pačiu garsu kažko konkrečiai pasakyti klausytojui nesiekiu. Tai labiau pasidalijimas tuo, kaip aš matau, girdžiu akimirką, kurioje tuo metu esu, gal tai pasirodys artima ir kitam. Aišku, kūriniai turi pavadinimus, pateikiančius muzikos klausytojui nuorodas, su kuo garsai, kuriuos jis girdi, gali būti susiję. Turbūt daugelio autorių kūryboje kūrinio skambėjimo trukmė, laikas tarp jo pradžios ir pabaigos, – kaip pravertos durys į to asmens mąstymą, pasaulio matymą, jutimą. Kiekvienas mūsų, nors ir esame labai panašūs, matome viską kiek kitaip. Tuo ir norisi pasidalyti.
– Sakai, kad kūrinių pavadinimai yra nuorodos. Būna ir tokių atvejų, kai jie tampa kone poezija. Kaip tu sugalvoji pavadinimus? Galbūt yra kokia įdomi istorija, susijusi su pavadinimo gimimu?
– Būna labai įvairiai. Kartais pavadinimas gimsta dar net nepradėjus užrašinėti kūrinio, turint tik labai miglotą jo vaizdinį, o kartais jis atsiranda natūraliai kiek vėliau. Pavadinimais stengiuosi užkoduoti ir kūrinio sandarą, keliais raktiniais žodžiais nusakyti kūrinio būseną. Kadangi muzika būna gana abstrakti, lėtai kintanti, turinti detalių, į kurias ne iškart atkreipi dėmesį, tai ir pavadinimai tampa abstrakčiais, poetiškais žodžių dariniais… O pirma istorija, dabar šovusi į galvą, gal nėra tokia įspūdinga, bet labai ryškiai atsimenu momentą, kai gimė pavadinimas muzikos ir medijų performansui „This Order Goes Wrong“. Prisimenu, važiavau troleibusu ir ties Pamėnkalnio stotele viskas susidėliojo į vietas – apie ką kūrinys, kokia jo vidinė struktūra, ką mes tuo norime pasakyti ir kaip jis turi vadintis.
– Edvardas Šumila, aptardamas tavo kūrybą, panaudojo tokius tris žodžius – melancholija, vienatvė, savianalizė. Ar tau šie žodžiai svarbūs? Kodėl? Ką jie tau reiškia?
– Rašant kūrinį tikrai negalvoju, kad jis turi atspindėti vieną iš šių sąvokų. Skambesys, kurį būtų galima sieti su šiais žodžiais, greičiau yra pasekmė to, kokiomis aplinkybėmis kūrinys yra užrašytas. Čia pabrėžčiau vienatvę, tačiau ne kaip vienišumo jausmą, bet kaip pabuvimą kurį laiką vienam. Manau, kad to reikia kiekvienam, tai – laikas sau, savo mintims. Tomis akimirkomis, kai mes būname vieni, mūsų vaizduotė yra visiškai laisva. Mintyse gali būti ir su kitais, ir visai kitoje vietoje, gali būti čia ir dabar, gali būti praėjusiame laike arba tame, kuris dar neįvyko. Kai rašau, dažniausiai būnu vienas, turbūt tai kažkokia forma atsispindi ir garse…
– Ką tau reiškia tyla?
– Nors pats žodis reiškia garso nebuvimą, man tai yra apie kažką labai tylaus, subtilaus. Apie klausymą to, ką retai tenka išgirsti.
– Kuri muziką spektakliams ir filmams. Nuo ko dažniausiai atsispiri?
– Tai kolektyvinė kūryba, taigi atspirties taškų atsiranda labai daug. Visos komandos narių išsakytos mintys tarsi neša tave link galutinio sprendimo, vieną repeticiją paplauki į vieną pusę, kitą – jau matai, kad ta pačia vaga toli nebenuplauksi… Be abejo, didžiausiu atspirties tašku tampa medžiaga ir režisieriaus / ės vizija, kuriose plaukioji nuo dienos, kai perskaitei pjesę, iki pat premjeros.
– Kokia klausoma muzika tave jaudina ar paliečia labiausiai?
– Turbūt tokia, kurioje yra išradingumo ir nuoširdaus muzikalumo. Klausydamas tokios muzikos nė sekundės nesuabejoji tuo, ką patiri, ir tik pasibaigus kūriniui bei praėjus jau kiek laiko gali kiek objektyviau įvertinti, kas tuo metu įvyko. Tokios muzikos tikrai yra daug ir ji labai skirtinga… Aišku, nemaža dalis tokios muzikos šiais laikais yra užgožiama pigios, greitai sukonstruojamos produkcijos.
– Pastaruoju metu mokslas itin tyrinėja įvairių menų gydomąsias galias. Ar kurdamas muziką galvoji apie šį – gydymo / gijimo aspektą?
– Sutinku, kad muzika gydo, tačiau niekada nesistengiau savo muzikoje to užprogramuoti, nors kai kurie kūriniai dėl savo sandaros tikrai turi tam tikrų terapijos elementų. Kita vertus, muzika gydo ne vien jos klausantįjį, bet ir ją kuriantįjį ar atliekantįjį.
Sutinku, kad muzika gydo, tačiau niekada nesistengiau savo muzikoje to užprogramuoti, nors kai kurie kūriniai dėl savo sandaros tikrai turi tam tikrų terapijos elementų.
– Galbūt prisimeni tą akimirką, kai prasidėjo tavo ir muzikos draugystė?
– Pirmos pažintys turbūt susijusios su namie buvusiomis tėvų kasetėmis, kompaktinėmis plokštelėmis ir senelio akordeonu (kuris man tuo metu atrodė labai didelis ir nepakeliamas daiktas, iš kurio išgauti garsą pačiam fiziškai buvo neįmanoma…). Mama kažkada parnešė namo kompaktinę plokštelę, kurioje buvo Felixo Mendelssohno Koncertas smuikui e-moll… Pamenu, man labai patiko, daug klausydavau… Tik neatsimenu, kada tai buvo, – ar prieš, ar jau besimokant Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur ta draugystė su savo visais pranašumais ir trūkumais buvo neišvengiama.
– Paminėjai akordeoną. Galbūt yra instrumentas, kurio garsas – arčiausiai širdies?
– Nenorėčiau kažkurio instrumento išskirti, bet atkreipiu dėmesį, kad jei ansamblio, kuriam rašau kūrinį, sudėtyje yra violončelė, visada pradedu rašyti nuo jos, bet čia greičiausiai dėl to, kad šis instrumentas mano rankose jau nuo tada, kai man suėjo septyneri. O pastaruoju metu vis dažniau atrandu balsą – operoje „Ledynai“, kūrinyje „Oscillations“ ansambliui „Melos“. Labai kviečiu visus atkreipti dėmesį į šį merginų kolektyvą!
– Kas tave maitina kaip kūrėją?
– Tai absoliučiai viskas, kas mane supa, ir mano santykis su tuo. Tačiau šiuo metu mane labiausiai domina, kaip mes suvokiame tam tikrus garsinius procesus muzikoje, kaip kasdienės mūsų akustinės patirtys atsispindi suvokiant muziką. Nemažai idėjų gimsta tiesiog vaikštant ir klausant, kas vyksta aplink. Lauko garsų dinamika kupina įvairiausių, kompleksiškiausių garsinių sprendimų, kurie nugula partitūroje.
– Esi puikiai vertinamas ir sulaukęs ne vieno svarbaus apdovanojimo. Kaip manai, kokie elementai tavo kūryboje pavergia klausytojus?
– Na, nežinau, ar esu pavergęs klausytoją… O komentarų sulaukiu labai įvairių. Labai džiugina, kai klausytojai kūrinį priima labai asmeniškai, kai skambantys garsai tampa erdve kažką prisiminti, išgyventi, naujai patirti, kai garsai nukelia kažkur, kur šiuo metu negali būti…