Rašė Lina Simutytė
Su jaunosios kartos dailininkės Jolitos Puleikytės (Jolita ONline) darbais susipažinau 2017 m. Šiaulių dailės galerijoje vykusios grupinės parodos „Graphismai“ metu. Jos kūriniai išsiskyrė technika – flomasteriais pieštais, tačiau tapybiškais, psichologiniais personažų portretais ir forma: darbai buvo piešti ant popierinių lėkščių. Sužinojau, kad nemažai kūrinių menininkė prieš tai eksponavo kavinėje, kur tuo metu dirbo. Po dailės ir dizaino studijų Šiaulių universitete Jolita paliko Lietuvą ir ketverius metus vaikščiojo po dykumas. Apie magiškai blunkančias flomasterių spalvas, žmones-kėdes Liverpulyje, mėginimą išsaugoti vaikystės sniegą ir laikinumą, kurio akivaizdoje tampame sizifais, kalbuosi menininkei grįžus gyventi į Lietuvą.
– Kaip flomasteriai ir popierinės lėkštės rado kelią į tavo kūrybinę erdvę?
– Baigusi dailės ir dizaino pedagogiką žinojau, kad mokytoja nedirbsiu. Neatitikau standartinio mokytojos įvaizdžio. Norėdama atlikti praktiką mokykloje sulaukdavau komentarų, kad atrodau nerimta. Dažnai jaučiausi tarsi filmo „Trumeno šou“ herojus. Studijas baigusi į diplomų įteikimo ceremoniją atėjau dėvėdama vienaragio kaukę: norėjau sau ir kitiems sukurti šventę. Studijų laikotarpis buvo vienaragiškas, kupinas vaidybos. Praėjus keliems mėnesiams supratau, kad Lietuva vienaragių nenori. Prasidėjo vaikščiojimai po dykumas. Išvažiavau į Angliją, tada – į Daniją, trumpam grįžau į Lietuvą, paskui ir vėl išskridau į Angliją, tada patraukiau į Vokietiją. Galop grįžau į Angliją. Ten pamačiau, kaip menininkai dirba žymikliais. Įprastai į rankas imdavau teptuką, tačiau gyvenau bute, kurio šeimininkai dėl menkiausios dėmelės ant sienų būtų gavę širdies smūgį. Nekurti negalėjau – taip atradau flomasterius, kuriais piešti lengva nebuvo, bet valiūkiškas mąstymo būdas padėjo juos prisijaukinti. Flomasteriai leido pereiti į švarų kūrybos etapą, nes tuo metu maniškiai tapybos darbai atrodė tarsi ištraukti iš balos. Flomasteriai tapo įdomiu žaidimo partneriu. Klajonių periodu trumpam grįžusi į Šiaulius dirbau kavinėje. Buvo nuostabu: sėdėdavau, piešdavau ant kasos kvitų, kol aptikau popierines lėkštes ir įsidrąsinau ant jų perkelti kūrinius. Piešdama retkarčiais nepastebėdavau, kaip nusidriekdavo eilės, nors įprastai žmonės būdavo kantrūs. Kavinėje kurtus darbus eksponuodavau bendrame jos stende. Lėkštės formatas įdomus: jos apvali forma keičia kompoziciją, suteikia nežinios ir netikėtumo įspūdį, priešingą įprastam stačiakampio formos lapui. Lėkštės, kaip ir daugumos indų funkcija, man atrodo sakrali.
– Įdomu, kad flomasteriai primena vaikystę – juk būtent jais piešdavome pirmuosius savo šedevrus, keverzodavome spalvinimo knygelėse (kaip svarbu buvo spalvinant neperžengti linijos!). Flomasteriai tavo darbams suteikia naivaus žavesio, kuriuo renkiesi vaizduoti ne visai naivius siužetus. Spėju, buvai vaikas, kuris ne tik nesistengė spalvinti neperžengdamas linijų, bet apskritai kūrė savo spalvinimo knygeles?
– Flomasteriai buvo nauja pradžia techniškai, tačiau man būdingos stilistikos nepakeitė. Ranka virš bet kurios materijos sudreba panašiai. Visada tapiau ekspresyviai, bendrabučio kambario sienos būdavo nutaškytos dažais. Žvelgiant retrospektyviai – gal ir gerai, kad flomasteriai atsirado. Laikui Anglijoje jie suteikė daugiau spalvų. Tačiau, pradėjusi dirbti flomasteriais, galvojau, kad visai nerimtai kuriu. Tada dar nebuvau mačiusi profesionalių menininkų darbų, kurtų flomasteriais. Flomasteriai – vaikų teptukai. Nuo jų vaikystėje pradėjau ir aš. Senelis flomasterių parveždavo iš miesto. Turėjau popierinių lėlių, joms piešdavau drabužėlius. Kaip ir dauguma vaikų, peržengdavau ribas ir kurdavau organiškai, primityviai. Lengva vaikiškų piešinių emocija įkvepia: saulė ir džiazas. Gaila, bet pati vaikystės piešinių neišsaugojau. Tačiau nepaisyti linijų nuo mažens leido laisva, nevaržoma prigimtis. Vėliau susidomėjau stoicizmu. Gyvenimas priverčia būti stoikais. Todėl flomasteriai tapo nuostabia priemone, leidusia išlaikyti pusiausvyrą tarp sudėtingų tikrovės siužetų ir įsivaizduojamos vilties. Piešdama ant popieriaus, mėgdavau palikti baltas dėmes, tarpus. Liverpulyje surengtos parodos metu vienas lankytojas pasidalijo įspūdžiu: būtent tuose tarpuose jis įžvelgė vilties prošvaisčių. Visada norisi, kad stebintysis patirtų tirštos, neretai – tamsios realybės ir viltingos šviesos samplaiką.
– Greitai blunkančios flomasterių spalvos vietoj aliejinių dažų, popierinės lėkštės ir vienkartiniai puodeliai ar net nuogas kūnas vietoj ilgaamžės drobės sukuria laikinumo įspūdį. Ar sąmoningai sieki išgauti šį efektą?
– Iš pradžių nežinojau, kad flomasteriai tokie jautrūs ultravioletiniams spinduliams. Paradoksalu: savo darbais noriu suteikti šviesos ir vilties, o patys darbai jautriai reaguoja į šviesą. Pamenu istoriją iš vaikystės. Prisnigo, o aš visą sniegą bandžiau sunešti į sandėliuką. Prinešiau tiek, kiek tilpo, o kitą dieną nuėjau pasižiūrėti savo turtų. Visas sniegas buvo ištirpęs. Namiškius pradėjau tardyti: kas pavogė mano sniegą? Buvo pliusinė temperatūra ir mano sizifiškas darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Su flomasteriais nutiko panašiai. Išbandžiau naują techniką – visą lapą subraižiau rožinėmis linijomis ir padėjau ant palangės. Kitą dieną paėmiau lapą ir pamačiau, kad popieriaus dalys, kurių nebuvau uždengusi kitu lapu, išbluko. Nustebau, o vėliau ironiškai šyptelėjau pagalvojusi, kad būtent tai ir yra magija. Pasipylė minčių lietus. Jam lyjant prisiminiau ankstesnius darbus ir suvokiau jų laikinumą. Įdomu, ar galop nenutiks taip, kad visi flomasteriais kurti darbai taps minimalistiniais ir grįš į pradinę savo formą – paprastą baltą lapą? Juokinga, nes kaskart paėmusi tokį lapą piešti galvoju, kad keičiu pasaulį, kažin kokius stebuklus kuriu, o pats piešinys, nulemtas gamtos, tiesiog išnyksta. Beprasmybė ir prasmė gražiai keičiasi vaidmenimis. Kūrinių laikinumas žavi. Jeigu jų nenufotografuočiau – išsitrintų iš atminties. Savo praeities gerai nepamenu, ji labiau išliko nuotraukose ar draugų pasakojimuose. Prisimenu, kad tose situacijose dalyvavau, kad jos iš tiesų vyko, bet dažnai jaučiu, jog net vakarykštė Jolita nesusijusi su šiandiene. Taigi, flomasterių savybė blukti man byloja apie dabartinį laiką – online pasaulį. Savo darbais dalijuosi socialinėje erdvėje ir bandau nesitikėti, kad kūriniai bus amžini. Nes kūriniai – materialūs objektai, bet pats kūrybos procesas yra amžinas.
– Koks tavo santykis su nepastovumu ir kaip sekasi prisijaukinti mintį, kad nesame amžini? Galbūt savo darbais norėdama pratęsti būtį pradėjai kurti skaitmenines iliustracijas?
– Pastarieji metai žadino naujus potyrius. Dar ryškiau suvokiu laikinumą ir ne visada žinau, kaip į jį reaguoti. Vienu metu norisi ir bokso ringe kovoti, ir bažnyčioje apsilankyti. Pastovumas susijęs su saugumu, o mano gyvenimas iki šiol toks nebuvo. Tikriausiai tai klajojimo šalutinis poveikis: nebetikiu stabilumu. Man atrodo, džiazo muzikantai neklysta improvizuodami. Gyvenime nebūna repeticijų, nors amerikietiški emocijų kalneliai mano psichikai nelabai patinka. Būtis juokinga, kiekvienas joje atranda savo žaislus. Vieni tampa kariais, kiti – žaidėjais, treti – svajotojais. Pati gyvenu dėl kūrybos, o taip gyventi ne visada patogu: aplinką jaučiu sujautrintai. Pasaulis arba kupinas poezijos ir prasmės, arba – stiprios, bet patrauklios beprasmybės. Kartais norėčiau išjungti skaitymo tarp eilučių funkciją. Fizikos pamokose įsimylėjau atskaitos taško sąvoką, matematikos – žymėjimą nuo minus iki plius begalybės. Kraustydamasi iš vienos vietos į kitą apsikraudavau drobėmis, todėl skaitmeninė grafika buvo puikus atradimas ir praktiška, universali, raiškos galimybių turtinga priemonė. Tačiau svarbiausia išlieka tema, o ne technika, kuria ją atskleidžiu. Skaitmeninis formatas tikriausiai susijęs ir su vidiniu nuogąstavimu, kad darbai gali paprasčiausiai dingti. Skaitmenizuoti kūrinius – keisti jų likimą.
– Ruošdamasi mūsų pokalbiui naršiau internete ir nustebau: informacijos apie tave nedaug. Ar nemanai, kad net talentingi kūrėjai pirmiausiai privalo sulaukti reikšmingų įvertinimų, premijų, laimėti konkursus ar išgarsėti kitose šalyse, kad galiausiai būtų pastebėti Lietuvoje? Kiek tau svarbus pripažinimas, kaip jo sieki?
– Visaip būna. Emigravau sakydama, kad savame krašte pranašu nebūsi, o grįžau galvodama priešingai. Tačiau yra kūrėjų, kurie pranašais taip ir netampa. Jiems apskritai pakanka kurti. Sėkmė priklauso nuo daugybės dalykų – menas labai subjektyvus. Istorijoje netrūksta atvejų, kai nepripažintas tapo pripažintas. Darbai yra vertinami žmonių, turinčių specifinį skonį, pažiūras, yra skirtingai veikiami rinkodaros tendencijų. Neretai jaučiu, kad koją man kiša tai, kad kūrybą reikia įvardyti žodžiais: naudoti specifinį žodyną ar akademišką terminologiją. Jei jausčiau, kad leksiką valdau geriau nei vizualines priemones, galbūt būčiau tapusi rašytoja. Įdomu, kad poetų niekas neprašo po eilėraščiais parašyti pastabų ar paaiškinimų, atskleidžiančių kūrinių koncepciją. Pastebiu, kad dabar vien kurti nebeužtenka, dar reikia vaidentis socialinėje erdvėje, įvairiuose projektuose. Pamažu keičiuosi, bet anksčiau net į telefono skambutį atsiliepti reikėdavo pastangų. Žinoma, norėčiau būti atrasta, įvertinimai – svarbūs. Nors man menas yra tinkamiausia saviraiškos forma, kuriančiam žmogui prireikia vis daugiau vadybos įgūdžių. Kol kas ryžto turiu tik kūrybai.
– Grįžkime prie tavo vaikščiojimo po dykumas metų. Papasakok, ką veikei, kokių patirčių pasisėmei?
– Anglija – santykinai patogi šalis, tačiau joje jaučiausi tarsi vakuume. Sutikti britai buvo lyg ne iš šios planetos. Priminė reklamas: nuolat šypsojosi ir buvo itin mandagūs, tačiau tai artimesnio ryšio užmegzti nepadėjo. Patirtys buvo įvairios. Dirbau nekvalifikuotus darbus fabrikuose, bakalėjose, rūšiavau bananus, kopūstus, tvarkiau namus, viriau kavą. Kaskart siela tarsi palikdavo kūną, nes tos aplinkos nepriimdavo. Vienur esu šokinėjusi, kad bent kiek sušilčiau, kitur teko kęsti gašlius vyriškių juokelius ir į mane skriejančias briuselinių kopūstų galvas. Į degradavusią aplinką bandžiau žvelgti kaip į performansą, prisiminiau Astridą Lindgren, net trečią akį ant kaktos išsipiešiau, tikėdamasi, kad padės. Dirbdama prie grilio alpdavau iš karščio, todėl prisigalvodavau avantiūrų, padėjusių ištverti. Tarkim, kūriau dainas šoninės juostelėms. Iššūkiai, ypač Bostone, kilo ir dėl mano anglų kalbos spragų. Pradėjau ieškoti galerijų. Mieste, kuriame gyventojų kiek mažiau nei Panevėžyje, jų neradau. Iki šiol nesuprantu šio fenomeno. Gyvenau ir Liverpulyje. Vien dėl bitlų tikėjausi, kad tai bus kultūros, šviesių veidų miestas. Tačiau Liverpulyje – didelis nusikalstamumas. Per Kalėdas kavinėje, kurioje dirbau, lankytojai liepė atidaryti seifą. Ne iš karto supratusi, paprašiau pakartoti. Tada suvokiau, kad klientai nori ne kavos nusipirkti, bet pasiimti kalėdinę išmoką. Atidariusi seifą, atidaviau jo turinį. Su kolega iškvietėme policiją. Kalbėti teko man, nors atrodė, kad pamiršau anglų kalbą. Pavargusi nuo įtampos ją išties pamiršdavau. Tačiau miestas turėjo ir žavesio. Centrinėje aikštėje visada kas nors koncertuodavo, draugė parodė barą, kuriame vyko gyvo džiazo vakarai; buvo gera pabėgti iš įprastos emigranto rutinos. Po trejų metų Liverpulyje pajutau, kad nustojau jausti. Nebejaudino reiškiniai, kurie jaudino iki tol. Kad daugiau jausmų sukelia bala asfalte nei saulėlydis. Žmonės pamažu tapo kėdėmis. Atrodė, kad klientai, kurie ateina užsisakyti kavos, yra vaikščiojančios kėdės. Tada supratau, kad laikas palikti šalį.
– Kokius esminius šalių skirtumus pastebėjai? Kaip jie prisidėjo atskleidžiant tavo meninę tapatybę?
– Grįžusi pasigendu britams būdingos tolerancijos. Anglijoje nebijojau klysti. Lietuvoje jaučiuosi įpareigota būti tobula. Britai žino savo teises ir drąsiai jas gina, dažni protestai yra reikalingi demokratijai, o Lietuvoje pastebiu baimę priešintis. Žmonės nedrįsta kalbėti apie netinkamas darbo sąlygas, dirba nemokamus viršvalandžius. Lietuvoje yra siauri rėmai, į kuriuos turi save įtalpinti, o Anglijoje jie tokie, kokius pasirenki pats. Tačiau tik Lietuvoje sutinku žmonių, kurie geria gyvenimišką gaivalą, yra guvesni. Lietuviai žavi savo atkaklumu ir darbštumu, tikslų siekimu. Keliauti ir pagyventi svetur patariu visiems. Tai keičia pasaulėžiūrą, net jeigu ir nesieki jos keisti.
Netikiu, kad yra bent vienas kūrėjas, kuris nebūtų savotiškas patirčių filtras. Vaizduojamieji objektai, naratyvai kiekviename mūsų susiformuoja unikalūs tik dėl to, kad pirmiausia patys esame unikalūs.
– Apie tave esu girdėjusi ir iš kitų menininkų. Kai kurie kalba apie tavo performansus, kiti prisimena didžiulį maišą flomasterių, kurį su savimi nešiodavaisi. Treti pasakojo apie sugadintą masyvų kūrinį, kurį turėjai pristatyti parodoje Anglijoje. Visi šie nugirsti pasakojimai tave paverčia personažu. Ar tiki, kad reikšmingi menininkų darbai pirmiausia susiję su asmeninėmis jų patirtimis?
– Kūrybiškumas – žavi savybė, visada atkreipiu dėmesį į kitoniškumą. Man atrodo, kad ši savybė neatsiejama nuo laisvės pojūčio, o rimtumas asocijuojasi su žinojimu, kas bus. Žiovulys kyla klausantis pasakojimų, kurių pabaigas galiu nuspėti. Gyvenimas yra žaidimas, kurį svarbu žaisti taip, kaip pavyksta. Žaidimo nuotaikos įkvėpta leidžiuosi į avantiūras ir performansus. Nors buvo laikotarpis, kai ir pati kūriau rimto žmogaus įvaizdį. Flomasterius iš tiesų nešiodavausi su savimi. Juk negalėjau žinoti, kada blykstelės koks naujas siužetas, o eskizuoti nemėgstu. Tad flomasterių tekdavo nešiotis tiek, kiek turėjau: bet kurios spalvos galėjo prireikti. Tiesa, mano pirmąjį didelį darbą flomasteriais suniokojo. Ironiška, kad tai padarė ne saulės spinduliai, bet lietus. Kiekviename kūrinyje daug manęs – net jei tai ne portretas, bet peizažas. Dalijuosi savo patirtimis, nes tikiu, kad visi esame išgyvenę panašias būsenas. Netikiu, kad yra bent vienas kūrėjas, kuris nebūtų savotiškas patirčių filtras. Vaizduojamieji objektai, naratyvai kiekviename mūsų susiformuoja unikalūs tik dėl to, kad pirmiausia patys esame unikalūs.
– Kuri prisidengusi dviprasmišku Jolitos ONline slapyvardžiu. Vienu metu jis reiškia tiek „prisijungusią“ (simboliška dabarčiai, kai įprastas bendravimas įmanomas tik virtualybėje), tiek esančią „ant linijos“. Kaip atsirado šis slapyvardis ir kuo jis svarbus tavo kūrybos kontekste?
– Linijos plastika man svarbi. Tai yra riba, kurioje lyg ir norėčiau sustoti, tačiau kiekvieną liniją užpildau dėmėmis. Galvodama apie slapyvardį, svarsčiau palikti tik ONline, bet dėl dviprasmybės pridėjau ir vardą. Tai – ir linija, ir būsena. Virtualiojoje erdvėje dažnai būnu online, tačiau realybėje būna tiek online, tiek offline dienų. Kalbiniai žaidimai man visada buvo įdomūs. Smalsu, kiek įvairių jausmų gali sukelti tie patys žodžiai, atskyrus jų dėmenis. Tarkim, išskaidę anglišką „nowhere“ (liet. „niekur“) gauname du atskirus žodžius „now“ ir „here“ – „čia“ ir „dabar“. Vadinasi, būdami čia ir dabar, iš tiesų nusikeliame į niekur.
– Iš Liverpulio grįžai praėjusį rudenį. Laiku suspėjai – juk pavasarį prasidėjo pirmasis karantinas. Kokie kūrybiniai sumanymai tavo galvoje sukasi šiandien ir ką esi numačiusi artimiausiems mėnesiams?
– Draugai sakė, kad grįžau netinkamiausiu laiku. Tačiau manau, kad tinkamo laiko niekad ir nebūna. Anglijoje bijojau prarasti save, reikėjo naujo pabėgimo. Pasiilgau žmonių, su kuriais galėčiau kalbėtis. Karantinas – keistas laikotarpis. Tačiau pavasarį už jį buvau dėkinga. Po daugybės metų darbo sustojau ir išgirdau save. Grįžusi ieškau formos, adaptuojuosi. Kaip tai sekasi daryti – nežinau, tačiau žinau, kad turiu išbūti. Kurdama, apsupta nuostabių žmonių.
Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.