Rašė Nerijus Cibulskas
César Aira
Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas
Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Rara, 2020
Laisvė rašyti, kai nesivadovauji niekieno nurodymais, netgi savo paties. Regis, kad vienas savičiausių šiandienių Argentinos rašytojų Césaris Aira turi šią išskirtinę privilegiją ir ja pasimėgaudamas naudojasi. Jau vien ką reiškia rašyti savo pamėgtoje kavinėje, prie puodelio rytinės kavos. Tai autorius, kuris su malonumu prisiperka keisto, elegantiško dizaino užrašų knygelių, per dieną rašymui paskiria ne daugiau kaip valandą ir primargina vos po vieną puslapį. Tačiau nepaliauja stulbinti savo produktyvumu. Šiandien tvirtinama, kad C.Aira jau yra parašęs daugiau nei 120 literatūrinių kūrinių. Tiesa, pats maratonininkas rašytojas prisipažįsta, kad tikslaus skaičiaus įvardyti negali.
Tarp būrio Lietuvos leidyklų savo lizdą sukti nusprendęs, daug vilčių skaitytojams teikiantis paukštis „Rara“ visai neseniai į pasaulį paleido C.Airos romaną „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. Tai nedidelės apimties, grakštaus kišeninio formato knyga, kurioje išmoningai trinama riba tarp biografijos ir fikcijos. Skaitant ją efektyvu tai, kad beveik nepajunti, kaip ramiu tonu dėstomi biografiniai ir istoriniai faktai pamažu perkeičiami į takią ir kartu klampią, šiltą Pietų upės srovę primenančią literatūrinę tikrovę. Kūrinyje atskleidžiamas vienas XIX a. vokiečių tapytojo, keliaujančio peizažininko Johano Morico Rugendo gyvenimo epizodas. Po mistiškas, sapniškas Lotynų Amerikos teritorijas klajojantis J.M.Rugendas it apsėstas eskizuoja spalvingą ir egzotišką, paslaptinga gamta ir nepažinumu užburiantį pasaulį, svajoja užfiksuoti bent vieną gaivališką siautėjančių indėnų antpuolį. Tačiau kraupus incidentas netikėtai supurto tiek išorinę, tiek vidinę dailininko realybę.
Šis C.Airos romanas yra paradoksas. Tai tartum mažas, kuklus kambarys, į kurį įžengęs staiga suvoki, kad čia nevaržomai išsiplečia erdvios ir sudėtingai suprojektuotos menės. Kiek daugiau nei 100 puslapių knyga po savo viršeliais slepia intriguojantį, siurrealiai puošnų pasakojimą, o tirštos poetinės kalbos poskonis išlieka dar ilgai.
Kitas miestas
Iš čekų kalbos vertė Vytas Dekšnys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
Prahos gyventojai žino: šiame žavingame mieste lengva pasiklysti. Jie taip pat patartų, kad retsykiais netgi naudinga nepaisyti vidinių kompasų ir į tikslą žingsniuoti gudraujant, atsitiktiniais gatvių ir gatvelių labirintais. Kaip žinoma, Prahos vaikštinėtojo figūra literatūroje turi gana senas tradicijas. Ji pasirodo jau XVII a. čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio alegorijoje „Pasaulio labirintas“, probėgšmais šmėžuoja ir XX a. poezijos atstovų – Guillaume’o Apollinaire’o, Vítezslavo Nezvalio ir Vladimíro Holano kūryboje. Šie menininkai apgyvendino Čekijos sostinės tamsumas golemais, raganomis ir kitais paklaikusios vaizduotės sukurtais sutvėrimais. O čekų prozos Marku Polu vadinamas Michalas Ajvazas savo 1993 m. išleistame romane „Kitas miestas“ sukūrė visiškai naują gimtojo miesto mitinę geografiją ir, galima sakyti, pastatė alternatyvią Prahą.
M.Ajvazo romano monumentalus, išgalvotas pasaulis konstruojamas laisvai klajojančios fantazijos, kurią vairuoja siurrealizmas, mokslinė fantastika ir magiškasis realizmas. Viena vertus, M.Ajvazas serviruoja įprastų komponentų postmodernizmo kokteilį. Kita vertus, atpažįstame mitą, archetipinę patirtį ir belaikes istorijas, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės glūdumų. Tai beveik ideali literatūrinė simbiozė, tiesa? Romano veiksmas trileriškas, jis spragteli ir ima rutuliotis šuoliais, vos tik pagrindinis veikėjas antikvariate įsigyja knygą su nežinomos kalbos rašmenimis. Netrukus bevardis personažas suvokia, kad jo pažįstama sostinė egzistuoja paraleliai su kitu miestu, o jame galioja, švelniai tariant, saviti dėsniai ir ritualai. Nuo tos akimirkos pagrindinis veikėjas karštligiškai pradeda ieškoti spragų, kaip į tą periferiją kuo dažniau prasmukti.
Reikia pasakyti, kad M.Ajvazo personažai yra geriausi tuomet, kai pasakoja istorijas arba jų klausosi. Šiaip jie primena šaltus metalinius automatonus, kurie įsijungia, kai pasakotojas įeina į kambarį, ir vėl išsijungia, kai tik šis išeina. Visi veikėjai kalba vienodu balsu, o jų charakteriai paprastai yra plokštoki ir vienplaniai. „Kitas miestas“ dažnai apibūdinamas kaip fantastinis romanas, tačiau, pasak rašytojos ir vertėjos Lucy Duggan, tai labiau pasakojimas apie mūsų pačių tikrovę, sutrūkinėjusį ryšį su ja. Šis žaižaruojančios sąmonės sukurtas prozos kūrinys mums primena, kad mažiausiai aiškiai matome tai, kas yra geriausiai pažįstama.
Amerikos moderniosios poezijos antologija
Miestų atsiradimas
Iš anglų kalbos vertė Laurynas Katkus. Kitos knygos, 2020
Didysis amerikiečių dainius Waltas Whitmanas yra pasakęs, kad, norint turėti puikių poetų, turi egzistuoti ir puiki auditorija. Regis, šie du komponentai tarpusavyje glaudžiai susiję ir kuris nors vienas neišvengiamai lemia kitą. Daugiakultūriškai erdvi ir turtinga Jungtinių Amerikos Valstijų aplinka nugludino ir suformavo daugybę unikalių poetinių balsų autorių, kurių kūryba iki šiol pasiekia pačius atokiausius pasaulio kampelius. Lietuva – ne išimtis, nors čia amerikietiškosios poezijos gerbėjų auditorija lepinama gana retai. Dažniau kultūrinėje spaudoje pasirodančiomis padrikomis vertimų publikacijomis nei atskirais, profesionaliai parengtais eilėraščių rinkiniais.
Todėl poeto, eseisto ir vertėjo Lauryno Katkaus išversta bei sudaryta solidi Amerikos moderniosios poezijos antologija „Miestų atsiradimas“ šiandien turėtų atrodyti kaip itin stropaus ir titaniško darbo rezultatas. Tačiau iš menkų atbalsių tiek viešojoje, tiek virtualiojoje erdvėje galėtum spręsti ir priešingai: šis reikšmingas rinkinys taip ir nesulaukė deramo dėmesio. Džiaugiuosi, kad praėjusio Poetinio Druskininkų rudens festivalio metu turėjau galimybę gyvai padėkoti Laurynui už šią, mano galva, mūsų literatūrinei kasdienybei reikšmingą antologiją. Joje lietuviškai prakalbinti dvylika JAV poetų, pristatomos lakoniškos jų biografijos ir eilėraščių komentarai. Skaitytojas turės galimybę perskaityti ne tik gerai žinomos tragiško likimo poetės Sylvios Plath, bet ir mažiau girdėtų autorių – Galway Kinnellio, Rebeccos Seiferle ar Samo Witto – eilėraščių.
Svarbus ir paties vertėjo bei sudarytojo L.Katkaus žodis antologijos pabaigoje, kur jis fragmentiškai apžvelgia svarbiausias JAV poezijos figūras ir motyvuoja, kaip ir kodėl pasirinko išversti būtent šį dvyliktuką. Neslepiama, kad atrankai įtakos turėjo ir asmeninės simpatijos vieno ar kito poeto kūrybai. Taip antologija įgyja dar savitesnį, autentiškesnį koloritą. „Miestų atsiradimas“ siūlo užmegzti išskirtinę pažintį su puikiais, skirtingos rašymo stilistikos poetais. Ir, žinoma, visi turime progą pabūti jų puikia auditorija.
Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą
Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. Aukso žuvys, 2020
Deja, bet visos žmonių gentys kažkada pasitinka savąjį saulėlydį. Gentainiai praranda kovoms pritaikytus iltinius dantis, pamiršta senovinę kalbą, kol galiausiai, apsiginklavę civilizacijos įbruktu pjautuvu, turi lenkti nugaras javų laukuose. Didingi mitai nustumiami į užmarštį, o savo geležinę valią primetantys svetimšaliai įsigali okupuotuose kraštuose.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad estų rašytojas Andrus Kivirähkas į skausmingus savo tautos istorijos virsmus žvelgia atlaidžiai ir netgi lengvabūdiškai, negailėdamas kartaus, tamsoko humoro užpilo. Visgi romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ yra kur kas sudėtingesnės struktūros ir originalesnio sumanymo. Knyga gerokai universalesnė, joje atvaizduota ne vien viduramžių Estijos istorinė raida. Tikrai nesunkiai atrastume panašumų ir į mūsų pačių istorines slinktis. A.Kivirähko kūrinio centre – asmenybės tapsmą patiriantis Lėmetas, kurio gentainių liko tiek mažai, kad jų pastangų nebeužtenka pažadinti mitiškąjį tautos globėją Šiaurės Slibiną. Užkariautojai geležiuočiai (beje, labai žavus ir netikėtas kryžiuočių sinonimas), įpiršę savo papročius ir tikybą, jau valdo didžiąją dalį miškuose gyvenusios, bet į kaimus skubančios išsikelti Lėmeto genties atstovų. O Lėmetas – ne tik tas protingasis gentainis, kuris suvokia savo žmonių situacijos tragizmą. Jis ir paskutinis senosios gyvačių kalbos, kuria galima bendrauti su visais gyvais padarais, saugotojas.
Skaitydamas A.Kivirähko knygą jautiesi tarsi balansuotum tarp maginės fantastikos ir istorinio romano, tarp dramos ir komedijos, tarp Terry Pratchetto ir Neilo Gaimano. Vis dėlto toks balansas sukuria unikalų ir nesupainiojamą šio prozininko stilių, estišką magiškojo realizmo versiją. „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ – įsimintinas romanas apie nuožmų senojo ir naujojo pasaulių susidūrimą, kuris visuomet būna lemtingas tiek vienai, tiek kitai pusei.