DŽORDANA BUTKUTĖ
LABIRINTAS
Self-released
Tikrai nemaniau, kad rašysiu apie Džordanos albumą. Juk nuo jos kiekvienas snobas lekia išrietęs užpakalį, tvirtindamas, kad tai – popsas, tai – masėms, o mes juk klausytojai iš didžiosios K. Dėl to albumas „Labirintas“ pasirodė įdomus ne tik kaip muzikinis darbas, bet ir kaip tam tikras lakmuso popierėlis, vertinant klausytojų skonį. Be to, jis leidžia pažvelgti ir į muzikantės bendraamžius, tiksliau, tiesiog konstatuoti, kad jie visi suseno, o Džordana transformavosi ir nepasidavė laikui. „Labirintas“ iš pirmo žvilgsnio – senamadiškas albumas: jame daug skudurinio roko, kuris dabar, rodos, nei aktualus, nei reikalingas, tačiau laikais, kai visi gręžiojasi 30 metų atgal, „Labirintas“ skamba šimtąkart geriau nei duetas su labai The Weeknd norinčiu būti Donatu Montvydu. Melodijos įsimintinos, popstandartais remiantis parašytos, bet jos tikrai gerai skambės arenose, ir aplinkybė, kad tos melodijos, klausant albumo, monotoniškėja, o žodžiai skamba vis banaliau ir banaliau (ypač atsibosta nuolatinis sielos ir minčių minėjimas), netrukdo suprasti, kad vis dėlto tai albumas, kuris siūlomas kuo didesnei auditorijai. Ir iš esmės sukurti tokį konkretų albumą, turintį skambėti masiškai, išvengiant banalios popsūchos spąstų, jau yra pasiekimas. Jau nekalbu apie tai, kad D.Butkutės kartos kolegos, palyginti su ja, skamba lyg pamiršę išnykti dinozaurai, „Sveikinimų koncertų“ užsilikėliai, kuriems pagal prastas fonogramas telieka groti dar prieš 30 metų sukurtus kūrinius. Ir nesvarbu, kad veikiausiai didžioji dalis klausytojų iš Džordanos laukia būtent tų senų popšlagerių, kurie jau tapo masinės kultūros dalimi, ir jie gal nelabai susidomės jos eksperimentais, tačiau ji pati, šokdama į negyvą žanrą (ir net ne vieną, nes, be skudurinio roko, albume gali rasti ir power metal, ir roko miuziklų atspindžių), laikais, kai negyvus žanrus taip populiaru gaivinti, pasirodė kaip drąsi kūrėja. Ar tai albumas man? Ne, bet pagarbos jis tikrai nusipelno, nes drąsa visada privalo būti sveikintina.
70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)
TYLIOS NAKTYS
THIS IS IT
Self-released
Viskas, ką susiję su šiuo įrašu, skamba kaip gulbės giesmė. Pirmiausia, nebėra laidos, antra, koks pavadinimas, trečia… Gerai, gal trečio nėra, bet jau ir pirmi du argumentai skamba stipriai. Tačiau, jei tai yra „Tylių Naktų“ dueto, Gyčio Judžio ir Igno Klėjaus, pabaigos pradžia, tai kvailiai yra tie, kurie leido šiai nelaimei įvykti. „This Is It“ puikiai atspindi mano mintis, nes šis albumas – tikrai geras. Objektyviai kalbant, brandus, gilus, išpuoselėtas ir kantriai sudėliotas, o subjektyviai – tiesiog geras, nes kiekvienos perklausos metu aš stebiuosi, kaip, rodos, paprastos formuluotės gali turėti tiek daug turinio. Po link ambiento einančių Gyčio J „Venice“ ir bendrų „Nepažįstamųjų“ ima skambėti svajingas „Heavy Road“ techhouse, kuriam nieko pridėti nebereikia. Kaip ir kitiems kūriniams, kurie spinduliuoja atmosfera, atmosfera ir dar kartelį atmosfera, „Welcome“ skamba lyg kokia muzikinė spingsulė, kuri tuoj tuoj gali užgesti, „Four Years Ago“ – lyg prašoktų aikštelių prisiminimas, o „Time“ – kažkas arčiausiai energijos pliūpsnio. Galbūt kai kam „This Is It“ gali nuskambėti kaip labai lietuviškas darbas (na, mėgsta lietuviai truputį melancholišką, truputį tamsią, truputį taupią elektroniką), tačiau net ir be didelių stebuklų ilgagrojis skamba visavertiškai. Labai banalu, tačiau, taip, šis darbas, šis per keletą metų kurtų ir pagaliau vienoje vienoje atsidūrusių kūrinių popuri, skamba kaip tam tikro etapo pabaiga, kaip finalinis akordas, skirtas įprasminti prabėgusį laiką. Jeigu tikitės fanfarų, diskotekų ar dešrų, „Tylios Naktys“ – ne apie tai. Tai ramus darbas, kurio geriausia klausytis kur nors miške, tarp pušų, arba automobilyje, važiuojant tame pačiame miške tarp tų pačių pušų. Patys atlikėjai teigia, kad jau beveik turi naują albumą, todėl labai noriu tikėti, kad „This Is It“ išties yra tik „This is Temporary“.
79/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Youtube“, „Pakartot“)
TEATRE
VOCIFERATE
Lux Rec
Pirmoji rekomendacija – neklausykite šito albumo per garsiai, nes kaimynams „remontas, kuriam dabar nežinia, ar pats laikas“ gali ne itin patikti. Tačiau, jeigu jūsų kaimynai sukalbami arba kurti, „Teatre“ darbas tikrai turėtų papildyti jūsų diskografiją. Viktoro Urbaičio projektas be užuolankų smogia tiesiai į smegenis – aštrūs, tačiau labai užkrečiantys industriniai ritmai gal ir reikalaus šiokio tokio jaukinimosi, bet po kelių akimirkų jūs suprasite, koks tai stiprus darbas, netgi jei ir nesate metalinių plaktukų daužymo ar gamyklinio brūžinimo garsų gerbėjai. „Vociterate“ stengiasi ne kauptis ties formos ar šoko faktoriumi, o sudaryti galimybę gerai praleisti laiką. Jei industrinis techno galėtų būti arčiausiai masiško popsinio skambesio, „Vociferate“ tikrai galėtų pretenduoti į tokią poziciją. Nors jis ir tamsus, ir griežtas, ir neturintis daug skrupulų ar nedarantis daug nuolaidų, vis dėlto skamba maloniai ir nereikalauja jokių valios pastangų suprasti, atleisti ar bandyti apeiti kampus. Todėl ir perklausos, kad ir kaip būtų keista, malonios, nuoseklios ir pauzės atsikvėpti tarp kūrinių – visiškai nebūtinos. Vienintelis dalykas, kurio albume pritrūko, – tai didesnio įvairumo, nes susidaro įspūdis, kad pats sau „Teatre“ sukūrė pernelyg nedidelę erdvę, kurioje galėtų eksperimentuoti. Suprantu, kad į savo muziką norima žiūrėti rimtai, bet norėtųsi daugiau laisvės ir polėkio. Iš „Vociferate“ aišku, kad būtent šioje stadijoje „Teatre“ atskleidė savo potencialą puikiai, bet žinant, kad tai dar jaunas kūrėjas, norisi, kad jis savo kūrybos horizontus plėstų ir plėstų. O kol kas – sveikinimai ir nuoširdžios rekomendacijos.
83/100 (Bandcamp, Youtube)
FUME
DATA SAPIENS
Suru Records
Ponios ir ponai, tai įvyko. Mes turime pirmą pretendentą tapti Metų albumu ir visiškai nenuostabu, kad juo tapo Maksimilianas Opriška su savo naujuoju opusu, kuris suteikė ne tai, ko aš tikėjausi, o tai, ko man reikėjo. Naujasis „Fume“ ilgagrojis „Data Sapiens“ yra įstabaus dydžio darbas, kuris puikiai atspindi Maksimiliano nuostatą „go big or go home“. Ir šis albumas yra didelis: didelis savo ambicijomis, skambesiu ir nusiteikimu. Tiesiog viskuo. Palikęs šįsyk elektroniką nuošalyje, „Fume“ pasinaudojo minimalizmo tradicijomis ir nėrė į naujosios klasikos gelmes. Kartu su savimi drąsiai nerti pakviesdamas styginių duetą „20 Fingers Duo“ ir keletą vokalistų, muzikantas sukūrė masyvų albumą, kuriam dabar trūksta tik vieno dalyko: gyvo atlikimo, kuris suteiks maksimalią LP patirtį (galimybes galima pamatyti vaizdo klipe kūriniui „Ar“). Jau laukiu nesulaukiu, kai visa tai išgirsiu kokioje bažnyčioje tikriausiai su dar 20 klausytojų ir fiziškai pajusiu „Data Sapiens“. Nuo koncepcijos, pasakojančios apie žmogaus vystymąsi ir jo perspektyvas bei galimas modifikacijas ateityje iki konkretaus produkto, t.y. albumo, viskas čia yra, labai grubiai tariant, labai gerai. „Data Sapiens“ smogia, spaudžia, slegia, bet kartu neleidžia uždusti, palūžti ir sugriūti. Ir gal ir būtų galima kabinėtis, kad va vieną taktą aš girdėjau vienur, kiti sąskambiai girdėti kitur, ir apskritai tai primena garso takelį, tačiau visa tai neturi jokios prasmės: tokio visaverčio lietuviško darbo jau senokai neteko klausyti. Jį privaloma išgirsti, jis turi būti įrašytas mokyklų programoje, įvyks klaida, jeigu jis taps tik melomanų ir snobų coffee table albumu. Klausykit, klausykit ir darkart klausykit. Kol kas niekas šiemet geriau nesukūrė. Ar sukurs? Viliuosi, nors, nuoširdžiai ir tarp mūsų kalbant, abejoju.
97/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Pakartot“)
NOEMA-NOESIS
LUMINOUS
Self-released
Iš vienos pusės, debiutinis Jurgio Jarašiaus mini albumas „Luminous“ neatrodytų kažkuo ypatingas: tiesiog tradicinis intelektualesnės elektronikos darbas, pagardintas techhouse prieskoniais, kurių Lietuvoje išleidžiama ne vienas ir ne du. Juk visi mes turime internetus, stebime tendencijas ir norime skambėti taip, kaip skamba geriausi. Tokį įspūdį sudaro ir šis EP: skoningas, taupus penkių kūrinių rinkinys (trys originalūs, du perdirbiniai), kuriame Jurgis ramiai ištraukia savo ginklus ir daro tvirtą pareiškimą. Iš kitos pusės, vien logika „Luminous“ vertinti nekyla ranka, todėl savo ausis iškiša magiškasis subjektyvumas, kuris man leidžia teigti, kad darbas yra malonus klausyti, malonus leisti su juo laiką, malonus gaminti, skaityti ar eiti gatve. Tai tiesiog elementariai, natūraliai solidus įrašas Jurgio kūryboje, kuriai nereikia sprogdinti ausų būgnelių naujais atradimais ar pasiūlyti visiškai naują muzikinę srovę. Kartais klausytis muzikos turi būti tiesiog malonu. Ne prastesni nei originalūs „noema-noesis“ kūriniai yra ir Monikazės bei Auren perdirbiniai, kurie irgi neatveria naujų tikrovių, tačiau puikiai papildo bendrą darbo tėkmę. Kaip ir sakiau, tiesiog rimta ir solidi kūryba. Nuo pat pradžių iš „Luminous“ aš nereikalavau nieko, tiesiog norėjosi atsipalaiduoti, pailsėti ir pasimėgauti. Būtent tai ir gavau, todėl jei ir jūs norite pakeleivingo darbo, pabandykite paklausyti šį EP. O jei ir nepatiks, nieko baisaus – albumas juk neilgas ir valios nebando.
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)
