Rašė Rasa Morkūnaitė
Liepos 8–11 d. Vilniuje ketvirtus metus iš eilės Menų spaustuvė kvies susipažinti su įvairiomis gatvės teatro formomis netikėtose Vilniaus erdvėse, apsilankant tarptautiniame festivalyje SPOT. Šių metų festivalio programoje dėmesys sutelktas į judėjimą mieste, kuris tapo ir pagrindine festivalio tema.
SPOT kvies į judančius gatvės teatro pasirodymus kartu su gatvės teatro menininkais Be Flat (Belgija), Decor Sonore (Prancūzija), tyrinės urbanistines erdves su Benjaminu Vanderwalle (Belgija), mes iššūkių į judėjimą mieste pažvelgti dar kitomis akimis su „Tony Clifton Circus“ (Prancūzija), stebins nuotaikomis ir formomis su „Amer i Africa“ (Katalonija).
Festivalio metu bus rengiamos edukacinės programos, pirmą kartą susitiksime ir diskusijoje-žaidime, kuriame su skirtingais menininkais, miesto erdvių planuotojais gilinsimės, kaip judame mieste, su kokiais iššūkiais susiduriame. Taip pat festivalio programoje – vaikams ir jaunimui skirtas spektaklis-kelionė „Miesto eilės“.
Vladas Suncovas. Julijono Urbono nuotr.
Kasmet SPOT festivalis pristato ne tik turiningą gatvės teatro programą, bet ir bendradarbiauja su įvairiais vizualiojo turinio kūrėjais. Šįkart netikėtoje miesto erdvėje bus pristatyta architekto Vlado Suncovo meninė instaliacija, kuri žaismingai kvies į miestą pažvelgti utopistų akimis. Plačiau apie šią idėją kalbiname menininką V.Suncovą.
– Vladai, papasakok šiek tiek apie save. Kuo šiuo metu užsiimi, kur sutelktos tavo kūrybinės mintys?
– Esu menininkas, kuriantis erdves. Šiuo metu porai grupinių parodų kuriu architektūrą, t.y. ekspozicinius sprendimus, sujungiančius skirtingus kūrinius į vientisą keleto individualių menininkų, kuratorių ir savo parodos idėją. Tokiais atvejais tikslas yra, kad žiūrovas, vaikščiodamas po parodą, jaustų bendrą eksponatų pasirinkimo priežastingumą. Jo nebūtina suprasti, tačiau galima pajausti. Panašiai kaip vaikštinėjant po skirtingus miestus. Tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje pastatai, smulkioji architektūra, augmenija ir žmonės, jų kūno kalba gali stipriai skirtis, tačiau vis tiek jauti, kad tai Vilnius, Kaunas, Berlynas ar Alytus.
Taip pat kuriu scenografijas, leidžiančias man per pokalbius su teatro kūrybine komanda kurti plastiškas erdves, kurios dėl savo elastingų abstrakčių savybių tampa priemone atverti ir priglausti žiūrovų vaizduotę.
Su tarptautiniu kino festivaliu „Videogramos“ kuriu patalynės, skirtos žiūrėti kiną namuose, dizainą ir ruošiu performatyvią paskaitą apie miego ir kino sąsajas su teleportacijos idėja. Lovą traktuoju kaip teleportacijos priemonę, perkeliančią žmogų į kitas erdves. Kino salės taip pat geba atlikti šią funkciją. Užsitęsusio karantino laikotarpiu daugeliui iš mūsų šie du teleportai tapo vientisu aparatu, skraidinančiu mus po tolimus nepasiekiamus kraštus ir patirtis.
Su menininke Aiste Marija Stankevičiūte tveriame skulptūrinius kūnus. Pastaroji instaliacija glaustosi prie pastato plokštumų ir briaunų, taip gaudydama delikačiai siuvinėtas vėjo plaikstomas skareles.
Prieš savaitę grįžau iš Venecijos architektūros bienalės, kur kartu su menininku Julijonu Urbonu ir kitais komandos nariais pristatėme projektą „Lithuanian Space Agency“. Šiai instaliacijai kūriau dvi išlankstomas sienas, įskliaudžiančias visą kosminę instaliaciją ir 3D skenerio struktūros dizainą, kuris šiuo metu skenuoja tūkstančius lankytojų kūnų ir skraidina į atvirą erdvę kurti planetą iš žmonių.
– Šių metų SPOT tema – judėjimas mieste. Kaip tu pats renkiesi judėti mieste?
– Miestuose, kuriuose gyvenu, kaip ir dauguma, dažniausiai judu tikslingai. Paauglystėje išmokau, kad Vilniuje vaikščioti reikia greitai ir per daug nesidairant į žmones, nes gali prisišaukti nemalonumų. Galima stebėti judančius nebent tada, kai pats sėdi ant suoliuko tarsi žiūrėtum į ekraną. Sėdintysis, mano manymu, įgyja privilegiją būti šios situacijos šeimininku, muitininku, tikrinančiu praeivius savo atidžiu žvilgsniu. O praeiviai, nors ir laikinai įkalinti kito žvilgsnyje, gali pasiekti savo kelionės tikslus. Pavyzdžiui, patogesnį suoliuką, ant kurio sėdint atsiveria geresni vaizdai.
– Kas lemia tavo pasirinkimus vienu ar kitu būdu judėti mieste?
– Prieš dešimt metų persikėliau gyventi į Kopenhagą. Einu tamsų vakarą gatve palei kanalą, aplink – nė gyvos dvasios ir staiga išgirstu už nugaros link manęs atbėgantį žmogų. Išsigandęs sukuosi atgal ir jau pasiruošiu pats nuo jo bėgti arba susidurti su tuo, kas man atrodė neabejotinas nemalonumas. Staiga suprantu, kad tai paprasčiausias bėgikas, kuriam aš viso labo esu kliūtis, kurią reikia aplenkti, o ne tikslas, kurį reikia įveikti. Tą akimirką supratau, kad skirtinguose miestuose tas pats veiksmas, ta pati kūno kalba gali signalizuoti visiškai skirtingus dalykus. Stengiuosi įsiklausyti į skirtingų miestų kalbą ir atrasti joje patarimą, kaip geriausia čia būtų judėti.
– Tavo požiūriu, koks turėtų būti judėjimas Vilniuje? Ir koks jis galėtų būti po 50 metų?
– Šiandien Vilniuje daug populiaresni masiniai maratonai nei bėgiojimas vieniems nuo kitų. Tai, žinoma, labai geras ženklas. Norėčiau, kad dar po 50 metų nebeliktų „varau į miestą“ posakio, kai bene visos įdomiausios veiklos ir kapitalas yra sutelkti į itin mažą centrinę miesto teritoriją. Norėčiau, kad Vilnius būtų labiau pritaikytas senyvo amžiaus žmonėms, žmonėms su negalia, vaikams, gyvūnams, augalams. Visiems mums čia reikia judėti.
– SPOT festivaliui kuri įdomią instaliaciją, kurią paskatino utopistų idėjos. Gal galėtum apie ją papasakoti plačiau? Kaip kilo visa idėja?
– Kuriama instaliacija „Rolling Through Utopias“ – mini golfo aikštelės, įkvėptos skirtingų neįgyvendintų urbanistinių utopijų. Pavyzdžiui, miestas uždengtas geodeziniu kupolu, apjuostas keliais taisyklingais parkais-žiedais, kas 100 m, kad ir kur eitum, mieste yra įrengti baseinai ir kt. Šioje sporto šakoje (mini golfe) įprastos teminės aikštelės, po kurias gali ridinėti kamuoliuką. Jos dažniausiai būna gana panašaus mastelio kaip urbanistiniai maketai. Pagalvojau, kad tai galėtų būti patraukli forma supažindinti žmones su radikaliomis utopinėmis miesto planavimo idėjomis. Mini golfo žaidėjas projektuoja save į kamuoliuką, bandantį apeiti kliūtis ir pasiekti tikslą.
– Kuo tau įdomios utopinės idėjos?
– Jos mane domina kaip tikslai, dėl kurių gali labai daug nuveikti, nors ir žinodamas, kad tai yra nepasiekiama.
– Kaip manai, ko trūko, kad būtent utopistų idėjos miestuose būtų įgyvendintos?
– Manau, kad pagrindinis utopijų trūkumas, tačiau kartu ir pranašumas, jog jas bene visada kuria individai. Kita priežastis, manau, yra ta, kad dažniausiai tai būna dabarties kritikos forma, o ne realiai siekiamas įgyvendinti projektas. Kurdamas Vilniaus viziją, kurioje nėra automobilių, aš nesiekiu jų visų panaikinti, o bandau išryškinti judėjimo mieste problemą. Manau, kad nepasiekiami tikslai yra labai svarbūs norint kažką nuveikti.
– Ką norisi perteikti ir papasakoti SPOT festivalio lankytojams būtent šia instaliacija?
– Supažindinti su utopinėmis miesto planavimo idėjomis pasitelkiant įdomią, kritišką ir produktyvią radikalaus meno formą.
– Tavo utopinė idėja Vilniui, kurią norėtum įgyvendinti…
– Sukeisti P.Cvirkos ir V.Kudirkos paminklus vietomis.
Festivalis SPOT – jau liepos 8–11 d., Vilniuje. Nemokamai.
Festivalio programos ieškok menuspaustuve.lt
Prie festivalio įgyvendinimo prisideda Lietuvos kultūros taryba.
Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybė.
