TIK ĖJIMAS
Suru Records
Pirmas įspūdis, išklausius naujojo „Sraigės efekto“ ilgagrojo, – džiaugsmas stebint, kaip grupė auga. Neužsižaidžia savoje smėlio dėžėje, neužriečia nosies tvirtindama, kad vienintelė yra teisi, o žengia į priekį, kai ką prisijaukindama ir kai ko be baimės atsisakydama. Grupė tikrai atsisakė kai kurių dalykų: pirmiausia postrokinio nedainavimo, kuris jau ima pabosti kaip klišė. Nuraminu puristus – iš tolumos atsklendžiantis vokalas padaro skambesį artimesnį platesnei auditorijai, tačiau postrokinis vaibas nedingo. Tiesiog varžančio puritoniškumo lieka mažiau, o tai tik veda į priekį. Be to, jau nebegali grupės vadinti repeat roko atstovais. Dabar jie paprastesni, bet toli gražu ne prastesni. „Tik ėjimas“, kaip minėjau, yra tikslus ir drąsus žingsnis priekin, kai subręstama, nebenorima keisti pasaulio, o galbūt suprantama, kad reikia šiek tiek pasikeisti pačiam. Brandus skambesys sustiprintas noise ir shoegaze implikacijomis: grupė vis dar aštriai drasko, tačiau tvirčiau ir nuoširdžiau. Smagu, kad „sraigininkai“ neatsisako postrokinės lyrikos, kaip kūrinyje OCD, tačiau dabar tai jau visą puokštę žanrų drąsiai derinanti grupė. Jeigu pavyktų išplaukti į platesnius vandenis, grupei linkėčiau šiuos dalykus ir toliau išlaikyti. Juk groti intelektualią, bet kartu patogiai ausimis bėgančią muziką yra sunku, todėl svarbiausia nepasiduoti lengvesnei kelionei ir neiti į konformizmą. Kai kas gal konformizmu pavadintų ir vokalą, tačiau kai jis taip skamba, grupė tikrai neišduoda savo šaknų. O jei ir išduoda, tai tegul. Po perklausos aš tiesiog tikiu, kad „Sraigės efektas“ neskubėdamas ir toliau šliauš pripažinimo link, o mes, klausytojai, tegalime juos šiame ne tik ėjime lydėti.
83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)
11:11
Self-released
Naujausias Viktorijos Vyšniauskaitės mini albumas, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, gal ir neskamba kaip didelis įvykis, tačiau Lietuvoje, manau, jis vertas, kad sukeltų šiokį tokį šurmulį. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad labai kokybiškas. Žinau, galima kabinėtis, kad „už Atlanto dar ne taip mergos varo, ką čia mergaitė nusprendė, nieko nestebina“, tačiau tvirtą Cheri poziciją tikrai galima pajusti. Kūriniai, nors ir neatranda naujų horizontų, yra tikslūs, pagaulūs ir išdailinti. Tai tiesiog ausiai maloni popmuzika. Antra, manau, kad žinutė, kurią neša Cheri, yra svarbi. Drąsi pozicija, oponuojanti mačistinei hiphopo kultūrai, parodo ne jau nusibodusią (ne tik moterų, bet ir vyrų) lietuvišką lyrinę pusę, o kaip tik drąsą, sveiką agresiją ir tam tikrą kontrkultūriškumą. Bet smagiausia, kad visa tai neatrodo ir neskamba juokingai, ir galiausiai tiesiog tiki Cheri kūryba, kuriai įtaką daro tiek jos vaikystės atlikėjai, tiek jos amžius, tiek dabartinės aktualijos. Todėl ir feminizmas, kurį ji spinduliuoja, neskamba kaip gimmickas, kaip povyza, kaip instrumentas. Susidaro įspūdis, kad ji ir yra tokia, kokią ją transliuoja „11:11“. Taip, gal ji ir nėra tiek drąsi kaip divos iš užatlantės, gal ji dar negali varyti taip, kaip Cardi B, tačiau gal ir nebūtina, nes dabar jos drąsa neatrodo kaip koks viešųjų ryšių triukas. Aš nuoširdžiai noriu tikėti, kad taip ir yra, kad Cheri pozicija nėra tiesiog pasirinkta dėl mados ir bandymo būti hip, ir belieka kūrėjai linkėti drąsiai eiti priekin, nes tai, kas skamba, yra smagu. Nors ne tik smagu. Naudinga.
77/100 („Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Youtube“)
ALL LIGHTS SWALLOWED
Transcending Obscurity Records
Be proto smagu, kai apie lietuvišką albumą sužinai ne iš vietinių šaltinių, o iš užsienio publikacijų. Vadinasi, nesame provincija, nesame ariergardas, priešingai, vis drąsiau kišame nosį ir tą nosį pastebi. „All Lights Swallowed“ yra būtent tokia nosis, tik iš pykčio suraukta, šiek tiek iškruvinta, o gal net ir nuplėšta oda. Šis pajuodinto mirtmetalio darbas sukėlė nemažą šaršaliuką tarp įvairių metalo muzikos apžvalgininkų ir, perklausius albumą, tampa akivaizdu, kodėl. Galiu drąsiai teigti, kad man tai vienas įdomiausių metalo įrašų šiemet, period. Ne kaip lietuviams gerai, o tiesiog gerai. Besisemdami patirties iš death metal klasikos, „Crypts Of Despair“ įrašė darbą, kuris nėra vien tik agresija, kriokimas ir ataka. Jiems dar pavyko sėkmingai sukurti atmosferą, kuri, švelniai tariant, pulsuoja pasaulio pabaiga, todėl „All Lights Swallowed“ virto turtinga ir turininga patirtimi apie… baisius dalykus, bet tai turėtų jaudinti tikrai ne mažiau. Puikus dviejų vokalų suderinamumas, nebanaliai puolančios gitaros, tinkamos pauzės atsikvėpti, – šis darbas veikia kaip šveicariškas laikrodis, kurį ant rankos nešioja šėtonas, skaičiuodamas paskutines žmonijos sekundes. O svarbiausia – tai įvairus darbas: jam netrūksta melodingumo, išraiškingumo, jis piktas, tačiau tikrai nebanalus, nebandantis tiesiog pramušti galva sieną. Kiekvienas kūrinys skamba išdailintai ir, turiu pripažinti, kad kuo daugiau jį klausau, tuo jis man labiau patinka. Jei nesate metalo gerbėjas ir galite prisiversti paklausyti tik kokį vieną tokio tipo albumą per metus, tebūnie tai šis. O tie, kurie mėgsta, jau turi žinoti. „Crypts Of Despair“ prarijo mano šviesą, bet praturtino pasaulį.
92/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“)
VIENOJ KASETĖJ DR. GREEN, KITOJ KASETĖJ BORA
Self-released
Retam Lietuvos kolektyvui taip tinka apibūdinimas „postmodernistinės nemodernios muzikos grupė“ kaip „Lapkričio 20 Orkestrui“. Toks įspūdis, kad savame muzikiniame pasaulyje gyvenantys, šiuolaikinėms pakazūchoms abejingi, o linksmai savo DIY dirvą ariantys muzikantai su šypsena veide ir jointu šypsenoje daro tai, kas jiems kelia nuotaiką, ir kartu kelia nuotaiką mums. Iš vienos pusės, grupės grojamas balkaniškai pankiškas balaganas, pilnas pusiau susigrojusio, pusiau išsiderinusio skambesio, gali skambėti nuobodžiai, nes pripažinkime, kad Bregovičiaus ir Hutzo vežimas seniai nuvažiavo, o gal net ir koks ratas kelyje pasimetė, tačiau, iš kitos pusės, mūsiškis orkestras sugeba rasti įdomių sprendimų, įdomių sąskambių ir įdomių melodinių išsukimų, leidžiančių palaikyti grupės ugnį ir gerbėjų ratą. Nuo tekstų, kuriuos suprasti nebūtina, bet kurių įsivaizdavimas padės lavinti vaizduotę, iki tiesmukai žavios kapitalizmo kritikos, viskas yra, kad ir kaip keistai skambėtų, nuoširdžiai ironiška („Vilniaus romansas“, pavyzdžiui, puikiai tiktų hipsteriškam vestuvių šokiui). Ar „orkestras“ pasiūlo ko nors naujo? Turbūt ne, bet jie to ir nenori. Linksmai leidžiantys laiką žmonės gali įrašyti albumą ir be didelių pretenzijų: juk, reikia pripažinti, kad jis bus skirtas gerbėjams, o ne bandymams pramušti kokias nors lubas. Taip, daug kas girdėta, naudota, kažkur skambėta, kažkur skambinta, o ir rasti, tiesą sakant, ko nors labai naujo minėto žanro ribose sunku. Juk jis kaip konfeti: tą akimirką daug triukšmo, spalvų ir džiaugsmo, o juk kartais ir akimirkos pakanka. Jei jūs pankuoti jau seniai baigėte, gal šis darbas ir negrąžins į kvailiojančią jaunystę, tačiau jei dar širdy – ne sutema, pabandykite. Galva nesprogs, bet ir neskaudės.
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Pakartot“, „iTunes“, „Youtube“)
COGNITIVE PROSTHETICS
Self-released
Kažkas protingas tikrai yra pasakęs – nežinojimas yra dovana. Kai gauni, turi ar kaip kitaip susiduri su reiškiniu tiesiog iš oro, be jokių povandeninių srovių, įtakų ar nereikalingo bagažo. Taip pas mane ir atkeliavo projekto „Exoternal“ darbas „Cognitive Prosthetics“, apie kurį neturiu nieko, išskyrus muziką. Ieva Burneikytė, kuri ir kuria minėtu pseudonimu, man yra paslaptis, bet tai ir labai patinka – užmetamas papildomas paslapties šydas ant ir taip jau gana abstrakčios industrinės muzikos. Taip, tai eksperimentinis albumas, neskirtas didelei miniai, tačiau jeigu įsijungsite jos opusų, rasite ne šiaip aplamą muziką dėl aplamumo (kuo pasižymi neretas tokio tipo projektas, bandantis būtų tiesiog artsy), o šaltai konkretų darbą, kupiną tikslių muzikinių elementų, sukuriančių aiškų peizažą / kraštovaizdį / garsoplotį ar kaip jį pavadintum. Be to, kaip vis dėlto industrinės muzikos projektas, „Exoternal“ nepaneria tiesiog į chaotišką trankymą, daužymą, tarškinimą, o tiesiog labai minimaliomis melodinėmis priemonėmis aštrina atmosferą. Dėl viso to „Cognitive Prosthetics“ virsta kažkuo, einančiu link grandioziškumo, kažkuo, kas nėra vien nepatogūs ausiai eksperimentai, o tuo, kas leidžia išlaisvinti vaizduotę ir kurti galvoje tai didžiules iš vandens išneriančias pabaisas, tai nuniokotus miestus be žmonių, tai garsais paverstas skausmingas emocijas. Tai ir baugina, ir džiugina. Ačiū Ievai, o visiems skaitytojams – štai namų darbai ausims lavinti.
82/100 („Spotify“, „Pakartot“, „Soundcloud“, „YouTube“)