Ar pastebėjote, kad, klausydamiesi Wolfgango Amadeus Mozarto, mintimis tarsi persikeliate į XVIII a. Vakarų Europą? Prieš akis iškyla tie keisti vyrai su perukais, apvalainų formų baldai ir moterys, įrėmintos korsetų, krištoliniai šviestuvai su žvakėmis… Smagiai traškanti plokštelė su „The Beatles“ įrašais veikiausiai nukels į gėlių vaikų laikus, kai už taiką pasaulyje ne mažiau svarbus buvo patysžinotkieno dūmas. Greičiausiai vaizduotėje išplauks ir Johno Lenono ar Paulo McCartney veidai.
Laiko mašinos funkciją atlikti gali tik savo aukso amžių jau išgyvenę muzikos kūriniai. Gali būti, kad 2021 m. liepa mums asocijuosis ne tik su Europos futbolo čempionatu, bet ir su Vaido Baumilos dainuojama „Kunigunda“ (tikrai pavykęs popkūrinys!). Bet ar taip nutiks, galėsime sužinoti tik po kelių mėnesių.
Ko gero, daugelis esate dalyvavę kokiuose nors teminiuose vakarėliuose. Kas, be kostiumo, geriausia atspindi vaizduojamą laikmetį? Žinoma, muzika. Sunku būtų pajusti Vudstoko dvasią klausantis W.A.Mozarto, ar ne?
Neabejojame, kad muzikos autoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo kūriniai irgi puikiai „dirba“ laiko mašinomis – „Foje“ laikų muzika yra jaunystės eliksyras jo paties ir dešimtmečiu jaunesnei kartai, vėlesnė solinė kūryba – jaunesniems. Ir nors jaunesni gerbėjai nejaučia sentimentų dainoms, parašytoms tais laikais, kai jie dar nebuvo gimę, pasak atlikėjo, per koncertus jas išgirdę vis tiek suklūsta.
„Smagu, kad jauni žmonės atranda senas mano dainas. Bet tai natūralu – juk aš jas parašiau irgi būdamas jaunas, tad jos jiems puikiai suprantamos“, – šypsodamasis kalba atlikėjas.
Kitas šio numerio pašnekovas – taip pat muzikantas – Tautvydas Paulius Augustinas Augustinas iš „Baltojo Kiro“ įsitikinęs, kad netgi šiandien įrašyti kūriniai gali nukelti į kitus dešimtmečius, ypač jei naudoji senas technologijas: „Albumas (naujausias, „Tekančiom upėm“ – red. past.) galutinai sutvarkytas Anglijoje, puikioje studijoje „Doctor Mix“, kurioje daug senovinės lempinės aparatūros, todėl skambesys šiltas (aš tai vadinu vilnonių kojinių efektu), analoginis, turi tą 8-ojo dešimtmečio dvelksmą.“
Ką dar rasite šiame numeryje? Mūsų bendraautorė Jorė Janavičiūtė ištardė Miglę Survilaitę iš MO, nepriklausomą šiuolaikinio meno kuratorių ir menotyrininką Adomą Narkevičių ir projekto „Tapybos maršrutizatoriai“ autorių, menininką Darių Jaruševičių, siekdama išsiaiškinti, ar meno kuratorystę galima vadinti svajonių profesija. Dar rasite dvi smagias Giedrės Skaitės esė, trijų spektaklių („Einu pirkti pieno“, „Nuoga“ ir „bowel“), penkių albumų ir keturių knygų apžvalgas.
Tiek šį kartą ir iki susitikimo rugpjūtį!
Jūsų „370“