Recenzavo Goda Dapšytė
EINU PIRKTI PIENO
ŽIŪRĖKITE ŠEŠKINĖJE, VILNIUJE
Repertuarą sekite www.bekompanijos.lt
Vilnius, Šeškinė, dvylikaaukščio kiemas. Jame – grupelė ausinėmis pasidabinusių akivaizdžiai nevietinių. Užvertę galvas jie stebi aukštai balkone rūkantį bachūriuką. Taip prasideda naujas naujos šokio trupės „Be kompanijos“ šokio spektaklis-ekskursija „Einu pirkti pieno“. Vienam iš sostinės miegamųjų rajonų dedikuotas neįprastas meninis pasakojimas įtraukia ne tik ekskursijos dalyvius, bet ir vietinius rajono gyventojus balkonuose, languose, kiemuose ar prisėdusius atsikvėpti ant suoliuko Saulės alėjoje.
Čia visko sodriai daug: kiek ilgiau nei valandą trunkančiame pasivaikščiojime telpa ir stereotipai, ir siurrealistinio sapno pojūtis, ir humoras, ir bent keli būties klausimai. Nuo pasakojimo apie sovietmečiu apspręstą architektūrinę šio rajono sąrangą iki hipsteriškų impresijų ir refleksijų (tekstai Sigitos Ivaškaitės), nuo foninio rajono triukšmo (kompozitorius Dominykas Digimas) iki vyresniosios kartos Šeškinės gyventojų pasakojimų nuotrupų. Tarp pilkų daugiabučių fasadų ir šaligatvių įsiterpiantys šokėjų kūnai ar su aplinka susiliejantys jų kuriami personažai kuria sapno ar klaidos matricoje pojūčius.
Kaip ir priklauso šokio kūriniui, nepaisant žiūrovų-dalyvių ausinėse nuolat viena ar kita forma skambančio teksto, įdomiausi pasakojimai „Einu pirkti pieno“ perteikiami judesiu. Nuo jaunųjų šokėjų atliekamų minimalistinių meninių intervencijų į erdvę iki visiškai išvystytų Pauliaus Markevičiaus, Manto Stabačinsko, Giedrės Jankauskienės ar brunetėmis tapusių ir kiek sumarozėjusių šokio gerbėjams jau pažįstamų B ir B (kitaip tariant, viso šio veiksmo choreografių ir atlikėjų Gretos Grinevičiūtės bei Agnietės Lisičkinaitės). Savo gilumu ir paprastumu išsiskiria sukrečiamai atpažįstamas M.Stabačinsko vietinio chronelio solo, sukurtas iš lengvai atpažįstamų buitinių judesių ir socialinių gestų elementų, leidžia jam ne tik susilieti su aplinka, bet ir jautriai papasakoti iš tikrųjų paprasto žmogaus istoriją ir įkvėpti atjautai.
Spektaklio kūrėjų dėmesio centre – vėlyvojo sovietmečio urbanistinis peizažas ir jame atsidūrę, jo supami žmonės. Kas ką sukūrė, kas ką nugyveno: žmonės aplinką, ar ji juos? Tiesa, susidaro įspūdis, kad pasakojimai apie Lazdynus, Pašilaičius ar Viršuliškes skambėtų labai panašiai, tiesiog šį kartą vaikštoma po Šeškinę. Miegamieji rajonai – vieta, kur buities daugiau nei būties. P.Markevičiaus kuriamo hipsterio vedamo spektaklio-ekskursijos „Einu pirkti pieno“ metu dirbtinio ausinių transliuojamo triukšmo fone žvilgsniu klajojant tarp nesibaigiančių balkonų virtinių galima nesunkiai įžvelgti tikrąją mūsų visuomenės įvairovę, kuri lieka nepastebima vaikštantiems tik centrinėmis miesto gatvėmis ar emigravusiems į priemiesčius.
Rekomenduojama išaugusiems iš miegamųjų rajonų.
Nerekomenduojama saviironijos stokojantiems vietiniams.
Recenzavo Goda Dapšytė
NUOGA
ŽIŪRĖKITE OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)
Repertuarą sekite www.okt.lt
Kai spektaklis prasideda žodžiu „p****c“, mažiausiai tikiesi pasakojimo apie budistų vienuolyną, bet „Nuoga“ pagal debiutinę jaunosios kartos rusų kino kūrėjos ir scenaristės Milos Fakhurdinovos pjesę yra būtent apie tai. Tiksliau, ne šiaip apie vienuolyną, o apie šiuolaikinės moters patirtis jame. Šio pasakojimo OKT / Vilniaus miesto teatro scenoje ėmėsi TV, kino ir teatro aktorė Edita Užaitė, o jai talkino baltarusių režisierius Aleksandras Marčenka.
Savomis patirtimis ir artimos aplinkos stebėjimais kūryboje besiremiančios dramaturgės tekstas sodrus, artimas natūraliam, kasdieniam kalbėjimui, aprašomos situacijos ir jausmai atpažįstami, o pasakojimas, jo konstravimas – kinematografiškas. Panašu, kad pjesė artima ir ją atliekančiai E.Užaitei. Jau gerą dešimtmetį ši aktorė daugiausia vaidina komedijose, tačiau „Nuoga“ priminė jos dar kiek anksčiau, netrukus po studijų Agniaus Jankevičiaus, Gintaro Varno ar Oskaro Koršunovo spektakliuose kurtus vaidmenis ir sukūrė savotišką jungtį tarp itin skirtingų aktorės kūrybos etapų.
Monospektaklis – nemenkas iššūkis ir aktoriui, ir publikai. Užpildyti sceną tik savimi ir kartu nuolat išlaikyti publikos dėmesį pavyksta toli gražu ne kiekvienam. „Nuoga“ suteikia galimybę stebėti aktorę su supratimu ir distancija pasakojančią apie jai artimas, bendražmogiškai suprantamas patirtis ir išgyvenimus.
Iš pirmo žvilgsnio scenoje lyg ir nieko nevyksta, regis, vien tik apšvietimo sprendimai liudija spektaklio kūrybinėje grupėje buvus dar ką nors be pačios aktorės. Gal tai ir yra pagrindinis A.Marčenkos sumanymas ir nuopelnas – padėti aktorei scenoje išskleisti pasakojimą, o per jį atskleisti ir save, padėti suvaldyti polėkį, susitelkti ir visa tai nukreipti tinkama linkme. Asmeninėmis patirtimis besiremiantis pasakojimas neneria giliau nei populiarioji psichologija, tačiau pateikia aiškų pasakojimą, suprantamus, atpažįstamus išgyvenimus ir skatina susimąstyti apie vidines traumas bei būdus jas įveikti.
Rekomenduojama tiems, kuriems verta priminti „neprašikti gyvenimo“.
Nerekomenduojama linkusiems į filosofines gelmes.
Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
BOWEL
Žiūrėkite Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A, Kaunas)
Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt
Po ilgo laiko atlaisvėjus suvaržymams, teatrai pakvietė į ne vieną karantino metu subrandintą novatoriškos formos arba sukrečiančio turinio premjerą, kalbančią apie šiuolaikinio žmogaus tapatybę. Viena jų – jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis „bowel“ Kauno miesto kameriniame teatre, siūlantis kitokio teatro patirtį. Karantino metu jau įpratome teatrą stebėti kompiuterių ar telefonų ekranuose. Spektaklyje ši patirtis pratęsiama atvirkštiniu būdu: nors ir gyvai bendraudami su žiūrovais aktoriai čia nevaidina įprasta prasme – nekalba (nuskamba iš anksto įrašyti tekstai) ir visą laiką juda robotizuotais judesiais. Virtualiojo pasaulio efektą sustiprina neapibrėžta, galinti egzistuoti bet kur ir bet kada (arba niekur) sceninė erdvė, kurią kūrė „Random Heroes“ ir vaizdo menininkas Ričardas Žigys.
Susidaro įspūdis, kad tau prieš akis materializuojasi kompiuterinis žaidimas ir jame gyvenimą žaidžiantys personažai. Skirtumas tik tas, kad tu negali keisti jų judėjimo trajektorijų, žodžių, poelgių, esi priverstas tik stebėti. O tai ne visada malonu. Norisi pakreipti kita linkme jų likimus, perspėti, kad vienaip ar kitaip nesielgtų. Galų gale norisi stiprių ir natūraliai išgyvenamų emocijų, nes šie personažai emociškai labai santūrūs, nėra įtampos, tragedijos ar euforijos. Paprastai teatras kartu su personažais leidžia patirti įvairių emocijų. „bowel“ pasaulyje dominuoja emocinė tuštuma. Jos lydimas ir išeini iš spektaklio. Tai gana neįprasta. Panašu, kad to nereikėtų laikyti spektaklio trūkumu, o sąmoningu režisieriaus siekiu. Bet kuriuo atveju esi tikras, kad realiame gyvenime nuo šiol liūdėsi ir džiaugsiesi kur kas emocionaliau.
Spektaklis kurtas pagal XX a. pirmos pusės prancūzų teatro teoretiko, dramaturgo Antonino Artaud teatro viziją ir pirmąją pjesę „Kraujo purslai“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Marius Povilas Elijas Martynenko. A.Artaud teatro esmę matė ne jo galimybėje kuo tiksliau iliustruoti realybę, bet kurti čia ir dabar vykstantį veiksmą, it magijos ritualą. „Spektaklis, kuris neturi aklo gyvenimo geismo, galinčio įveikti viską ir matomo iš kiekvieno gesto, kiekvieno veiksmo, yra nevykęs ir nereikalingas spektaklis“, – sako A.Artaud. Tokiame teatre verbalinis žodis nesvarbus, svarbesnis tampa kūnas ir jo judesių kalba. Tai scenoje bando pritaikyti ir „bowel“ kūrybinė komanda.
N.Jasinskas jau ir ankstesniuose spektakliuose mėgo tyrinėti aplinkybes, kurios formuoja jauno žmogaus tapatybę šių dienų visuomenėje – ekonominėje ir politinėje organizacijoje, kurioje nuo mažumės esame pratinami save pačius suvokti ir įprasminti pagal stipriai ribojančias taisykles ir koncepcijas. Ir kurios dažnai nuveda ne į laisvę ir laimę, o beprasmybę ir tuštumą. Spektaklyje vaizduojama vienos šeimos kasdienė rutina: santykiai tarp motinos (aktorė Jolanta Dapkūnaitė), sūnaus (aktorius Povilas Jatkevičius) ir jo merginos (Alvydė Pikturnaitė). Į šeimos gyvenimą įsiterpia dar vienas personažas – jaunas vyras (aktorius Vainius Sodeika), su kuriuo kiekvienas šeimos narys mezga savitą kontaktą ir galime stebėti, kaip kinta charakterio savybės, mūsų akyse formuojančios jų tapatybes.
Aktoriai vaidina puikiai sukurdami įtikinančią kompiuterinius žaidimus primenančios realybės simuliaciją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad scenoje nevyksta nieko svarbaus, nes matome banalių kasdienių situacijų kaleidoskopą. Tačiau vėliau pradeda ryškėti, kaip rutina gali sukurti arba eliminuoti kažkurią personažų nuolat kintančių portretų dalelytę. Spektaklyje labai svarbi yra vaizduotė – visas situacijas, daiktus žiūrovas įsivaizduoja pats, aktoriai tik pasiūlo nuorodas. Tad einant į spektaklį nereikėtų bijoti leisti skleistis fantazijai.
Rekomenduojama: mėgstantiems kompiuterinius žaidimus.
Nerekomenduojama: einantiems į teatrą patirti dramos.