Rašė Dovydas Kiauleikis
Nuotraukos Jurgos Tumasonytės
Ką tik lietuviškai išleistos „Banker Hilio svajonės“, užbaigusios vadinamąjį Arturo Bandinio ciklą. Tai JAV literatūros klasiko Johno Fante‘s parašyta keturių romanų serija. Ne literatūros gurmanai suklustų išgirdę, kad J.Fante įkvėpė kitą amerikietį Charlesą Bukowskį, pas mus labai mylimą autorių. Kuo dar J.Fante įdomus ir svarbus be bukovskiškos prizmės, klausiame vertėjo Gedimino Puloko, iš anglų kalbos išvertusio tris iš keturių knygų.
– Ką tik užbaigei Arturo Bandinio ciklą – išėjo ketvirta, paskutinioji knyga. Išvertei tris. Kaip jautiesi?
– Jaučiuosi džiugiai – ne paslaptis, kad pats ir buvau tų trijų savo verstų knygų leidybos lietuviškai pagrindinis iniciatorius, ilgai zirzęs leidyklos vadovui, kad, kadaise išleidus J.Fante‘s „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, išleista 2008 m.), derėtų imtis ir kitų to ciklo knygų. O zirzti reikėjo, žinoma, ne dėl meninės vertės (dėl jos nebuvo ko labai ginčytis, tie romanai yra tapę XX a. JAV literatūros klasika), bet dėl to, ar galima tikėtis, kad Lietuvoje atsiras pakankamai platus šių knygų skaitytojų ratas.
Žinau, kad tikrai yra skaitytojų, nuoširdžiai pamėgusių šio autoriaus kūrybą, bet ar jų išties daug – kitas klausimas. Noriu viltis, kad palaipsniui tokių žmonių atsiras vis daugiau. Žinoma, visos tos knygos neatsirado vienu rankos mostu, tai užtruko: „Sulauk pavasario, Bandini“ pasirodė 2014 m., „Kelias į Los Andželą“ – 2020 m., o visai neseniai išleista ir paskutinė ciklo knyga – „Banker Hilio svajonės“. Todėl ne tik džiaugiuosi, bet ir esu dėkingas tiek leidyklai, kad šių romanų ėmėsi, tiek Lietuvos kultūros tarybai, kad parėmė visų jų atsiradimą.
– Papasakok, kuo svarbus J.Fante literatūrai. Koks jo stilius, pasakojimo būdas? Jo vertimus rėmė Kultūros taryba, tad turėtų būti gan reikšmingas autorius. Kuo?
– J.Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV prozininkas ir kino scenarijų autorius, klasikas, skaitytojų iki šiol vertinamas už savitą kūrybinį balsą bei atvirumą, kito legendinio autoriaus Ch.Bukowskio įkvėpėjas. Tai vienas pagrindinių XX a. Los Andželo rašytojų. Pasakojimo stiliumi, pasaulėjauta ir subtiliu humoru, gebėjimu užčiuopti žmogiškumo geluonį neretai primena kitą JAV rašytoją imigrantą Williamą Saroyaną. Be to, kritikų kartais lyginamas su Nathanieliu Westu, Jerome’u Salingeriu, Ernestu Hemingway. Laikomas ir bytnikų literatūros pirmtaku.
Viena vertus, autoriaus kūryba alsuoja tikroviškumu (dažnai vyraujančios temos – skurdas, kūrybinis gyvenimas ir imigranto identiteto paieškos), tačiau po šiuo tikroviškumo luobu sąmoningai paliekamos pauzės, nutylėjimai sukuria tam tikrą specifinę atmosferą. Siekiama tam tikro sąmoningo paprastumo (bet anaiptol ne prastumo). Žodžiu, tai talentingas rašytojas, akylas gyvenimo stebėtojas, kuriam nesvetima ironija ir saviironija. Antra vertus, romanuose pasitaiko ir savitų poetinės prozos intarpų. Nors kai kam gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad šį autorių versti paprasta, tačiau tai tik pirminis įspūdis.
Įkaušęs Ch.Bukowskis draugužėms mėgdavo pareikšti: „Aš – Bandinis, Arturas Bandinis!“
Dar reikia turėti omenyje ir tai, kad šie keturi ciklo romanai rašyti skirtingu laiku ir chronologijos prasme nenuosekliai (pirmieji parašyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, paskutinysis – 1982 m.), o tai kažkiek įtakos turėjo ir paskirų knygų stilistikai. Šiaip ar taip, svarbu pabrėžti, kad kiekvienas šių romanų gali būti skaitomas ir kaip visiškai savarankiškas kūrinys.
– Kaip tu pats atradai šį autorių?
– Prie J.Fante‘s atvedė kitas seniau už jį mano atrastas autorius – Ch.Bukowskis, kurio irgi nemažai verčiau. Ch.Bukowskis, ne tik duodamas interviu, bet ir ne viename savo romane tiesiogiai pamini J.Fantę kaip išskirtinį rašytoją. Kita vertus, kadaise buvau etatinis leidyklos „Kitos knygos“ darbuotojas, tuo metu kone pagrindinis leidyklos veidas buvo Ch.Bukowskis ir vienas kitas geriau su anglakalbe to meto literatūra susipažinęs žmogus leidykloje vis paklausdavo: „Jei leidžiate Ch.Bukowskį, kodėl nesiimate J.Fante‘s?“. Nutiko taip, kad pirmiausia perskaičiau Sauliaus Repečkos išverstą „Paklausk dulkių“ (knyga pasirodė 2008 m.), paskui susiorganizavau kitų šio autoriaus knygų angliškai ir, kaip dabar jau akivaizdu, jos užkabino ilgam.
– Papasakok apie J.Fante‘s ir Ch.Bukowskio santykį.
– Kaip jau minėjau, J.Fante‘s kūryba padarė didžiulę įtaką Ch.Bukowskiui – šis ne kartą yra deklaravęs, kad „J.Fante buvo mano dievas“, nevengė užsiminti apie šį autorių ir savo paties kūriniuose, yra dedikavęs jam eilėraščių. O ir įkaušęs draugužėms mėgdavo pareikšti: „Aš – Bandinis, Arturas Bandinis!“ (Kaip žinoma, tai pagrindinis mūsų aptariamo J.Fante‘s romanų ciklo personažas.)
Pasak Ch.Bukowskio, kadaise, dar paauglystėje, Los Andželo centrinėje bibliotekoje jis atsitiktinai rado ir perskaitė jo „Paklausk dulkių“ – knyga jam padariusi milžinišką įspūdį. Vėliau, naujojo „Paklausk dulkių“ leidimo įvade, jau pats tapęs literatūros garsenybe, Ch.Bukowskis taip aprašys savo santykį su šiuo romanu: „…paskutinis puslapis dar buvo toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Paklausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą.“
Įdomu, kad J.Fante už savo šiandieninę literatūrinę šlovę turėtų būti nemažai dėkingas Ch.Bukowskiui. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis spėjo išleisti du romanus („Sulauk pavasario, Bandini“ ir „Paklausk dulkių“), apsakymų rinkinį, o vėliau pasirinko, matyt, sotesnę kino scenaristo duoną (nors daugelis jo scenarijų kine vėliau ir liko nerealizuoti). Tad J.Fante‘s prozos kūriniai, galima sakyti, bėgant laikui kone nugulė užmarštin. Antrajam gyvenimui jau senstantį, ligotą J.Fantę prikėlė būtent Ch.Bukowskis, įkalbėjęs savo tuomečius leidėjus „Black Sparrow Press“ imtis jo kūrinių – perleisti seniau parašytus, išleisti naujus ar tuo metu dar nepublikuotus. Džiugu, kad šiuos leidėjų žingsnius lydėjo sėkmė.
– Kuo J.Fante yra įdomus, aktualus šiandien be to, kad įkvėpė Ch.Bukowskį. Kodėl jį turėtų norėti perskaityti šių dienų jaunimas?
– Manau, svarbus jo kūryboje atsiskleidžiantis universalus, bendražmogiškas matmuo, derantis prie iš pirmo žvilgsnio gan paprasto, bet ne prasto, atviro pasakojimo būdo – tai pirmiausia ir turėtų traukti. Suprantu, kad žmonių, net atstovaujančių vienai ir tai pačiai kartai, skoniai ir preferencijos be galo skirtingi – vienų labai mėgstamas autorius, tarkim, yra Paulo Coelho, kitų – gal koks Kazuo Ishiguro ar Julianas Barnesas. Ir nieko čia nuostabaus. Šiaip ar taip, jei J.Fante‘s knygų dar neskaitėte, o esate smalsus ir norite gyvo, nenuobodaus balso literatūroje – nuoširdžiai rekomenduoju.
– Koks buvo tavo kelias į vertimą?
– Na, tas kelias nebuvo visai tolygus, dažnai gal lemtas net atsitiktinumų, kurie dabar jau atrodo gal ir ne tokie atsitiktiniai. Mokiausi Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (klasikinės filologijos), bet apie vertėjavimą tuo metu nė negalvojau – labiau rūpėjo brazdinti gitara (nors iš tiesų gerų duomenų tam neturėjau), siausti ir panašiai. Pasiūlymų šį tą išversti (bet ne literatūros kūrinius), – kad ir šioks toks, bet vis dėlto buvau filologas, – atsirado jau bebaigiant ar ką tik baigus bakalauro studijas. Taip pamažu įnikau į dalykinius vertimus. Bet paraleliai, kad nuo dalykinių tekstų atsigaučiau, ėmiau savo iniciatyva retkarčiais versti ir grožinės, publicistinės ar net socialinių mokslų literatūros tekstelius, šį tą pavykdavo publikuoti kultūrinėje spaudoje. Tai, labai nesiplečiant, galiausiai atvedė ir prie knygų vertimų.
– Prie kokių vertimų dirbi dabar?
– Literatūros vertimai šiuo metu nėra mano pagrindinė veikla, veikiau, šalutinis užsiėmimas. Šiaip ar taip, prie vertimų vis traukia, jei kurį laiką visiškai nieko neverčiu, imu jaustis nei šiaip, nei taip. Tad turiu savotišką priklausomybę nuo vertimų. Gal tokia paralelė būtų tinkama: jei nuolat sportuojantis žmogus staiga liautųsi bėgioti rytais, jo organizmui kažko imtų stigti, jis vis tiek prašytųsi mankštos. Taip ir man – vertimai.
Kol kas tiesioginis darbas (esu projektų vadovas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje) ir šeimos aplinkybės pasisukę taip, kad versti galiu veikiau tik priebėgomis ir tik ribotą laiką. Gal tai ir lėmė, kad pastaruoju metu buvau įnikęs versti poeziją. (Beje, J.Fante’s „Banker Hilio svajonių“ vertimą buvau parengęs jau gerokai seniau, taip tik susiklostė, kad tas romanas išleistas dabar.) Netrukus turėtų pasirodyti ir apčiuopiamesni šios veiklos rezultatai – leidykla „Kitos knygos“ jau greitai iš spaustuvės turėtų parsivežti išties gero poeto, lietuvių kilmės amerikiečio Vytauto Pliuros eilėraščių knygą „Švelnumas pragare“ – ją, draugiškai pasidaliję tekstus, išvertėme dviese su Mariumi Buroku.
Kiek vėliau, bet dar šį rudenį, leidykla „Kauko laiptai“ turėtų išleisti visai neseniai, deja, mirusio estų literatūros klasiko Jaano Kaplinskio eilėraščių rinkinį „Balti drugiai nakties“. Pats J.Kaplinskis šį rinkinį buvo parašęs rusiškai (nors daugiausia rašė, žinoma, estiškai, tačiau kūrė ir rusiškai, angliškai, suomiškai), tad jį iš rusų kalbos ir išverčiau. Tai jau visai kita stilistika ir kitoks poetinis pasaulis nei V.Pliuros.
Be to, kultūrinei spaudai esu parengęs pluoštelį kitų autorių – Margaretos Atwood, Leonardo Coheno, Louise’os Glück – poezijos vertimų publikacijų, kurių kai kurios jau išspausdintos, o kitos dar tik pasirodys.
– Lietuvoje dominuoja anglakalbė literatūra. Ar tai ne problema? Kaip tau, kaip anglų kalbos vertėjui, atrodo? Kadangi dirbi ir leidykloje – kaip iš šios pozicijos atrodo dabartinė verstinės literatūros situacija? Gal čia viskas gerai? Dominuoja tai, kas perkama?
– Akivaizdu, kad anglakalbės literatūros lietuviškai išleidžiama tikrai daug. Bet nėra taip, kad būtų milžiniškas kitų kalbų literatūros badas – juk kasmet pasirodo ir iš vokiečių, prancūzų, italų, ispanų, rusų, lenkų, japonų, suomių, švedų, norvegų ir kitų kalbų išverstų knygų. Žinoma, žmogiškai norėtųsi, kad tos įvairovės būtų daugiau, kad Lietuvoje labiau domėtumės, tarkim, savo artimesnių kaimynų literatūra ir kad jos būtų daugiau išleidžiama. Vis dėlto esame maža šalis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Džiugu, kad vis atsiranda ir naujų mažų iniciatyvių leidyklų, kurios imasi užpildyti vienas ar kitas spragas. Be to, galima pasidžiaugti, kad daug dėmesio vertų šiuolaikinių knygų (ir ne tik anglakalbių autorių) visai operatyviai išleidžiama ir lietuviškai. Žvelgdamas į visumą, tikrai nemanau, kad situacija Lietuvoje šiuo požiūriu būtų tokia jau bloga. Turime ir makulatūros, ir literatūros – kaip ir visur pasaulyje.