Rašė Jorė Janavičiūtė
Praėjusiais metais, 2021-aisiais, pirmoji moteris operatorė Lietuvos kino istorijoje nufilmavo vaidybinį ilgametražį filmą. Iš vienos pusės, džiugu, iš kitos – kodėl tik dabar?
Pasak dr. Linos Kaminskaitės ir dr. Jelenos Šalaj tyrimo „Moterys Lietuvos kino industrijoje“, operatoriaus darbas – didžiausią lyčių atskirtį turinti profesija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Išsiskiria operatorių studijų programos absolventai: didžioji dauguma specialistų, 1993–2018 m. baigusių LMTA, yra vyrai, o šios programos bakalauro ar magistro diplomą gavusios moterys sudaro tik 15 proc. Daugiau kaip per 20 metų (1994– 2018 m.) iš 67 operatorių studijas LMTA baigusiųjų buvo tik dešimt moterų. Į šią studijų programą pirmoji moteris įstojo 2002 m. Studijų pasirinkimų pokytį rodo tai, kad 2002–2018 m. atsiranda moterų, įstojančių ir baigiančių operatorių studijų programą; to visiškai nebuvo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį.
Žinoma, šios problemos priežasčių galime ieškoti ir kino istorijoje – vaidybinio kino moterų operatorių dalies vidurkis sovietmečiu buvo 0 proc. Kiek kitokia dokumentinio kino situacija. 1 proc. dokumentinių filmų, kuriuos filmavo moterys, buvo sukurta ankstyvuoju sovietmečiu (1947–1960 m. – 4 proc.), vėliau moterų operatorių kūrybinėse grupėse iš viso nebeliko.
Ilgametražių vaidybinių filmų moterų operatorių dalies vidurkis nepriklausomybės laikotarpiu iki 2021 m. buvo 0 proc., kol pirmoji moteris operatorė – Laura Aliukonytė – nenufilmavo pirmojo ilgametražio komercinio vaidybinio filmo – „Vyras už pinigus“ (rež. Justinas Krisiūnas). Savaime suprantama, moterys iki tol taip pat nefilmavo komercinių filmų, taigi šis buvo ir pirmas komercinis filmas, kurį Lietuvoje nufilmavo moteris. Dokumentinio kino situacija buvo šiek tiek pozityvesnė – ilgametražio dokumentinio kino moterų operatorių dalies vidurkis nepriklausomybės laikotarpiu (1991– 2017 m.) buvo 5 proc., jų šiek tiek daugėjo nuo 2001 m. Moterų operatorių dalis ilgametražių dokumentinių filmų komandose 2012–2017 m. sudarė 8 proc.
Pasak tyrimo, trumpametražio vaidybinio kino moterų operatorių dalies vidurkis visu nepriklausomybės laikotarpiu (1991–2017 m). – 2 proc. Trumpametražio dokumentinio kino 1991–2000 m. – 0 proc., 2001–2011 m. – 6 proc., 2012–2017 m. – 13 proc.
Lyginant dokumentinio ir vaidybinio kino kuriančių moterų situaciją matyti, kad pats moterų skaičius kino kūrėjų komandose auga, tačiau vaidybiniame kine tai vyksta gerokai lėčiau. Kaip L.Kaminskaitė sakė „Verslo klasei“ straipsnyje „Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema?“: „Moterų režisierių mažiau ten, kur daugiau pinigų – galios.“ Taigi ilgametražis vaidybinis kinas siejamas su didesne galia dėl didesnių biudžetų. Ilgametražis vaidybinis kinas lieka sritimi, kurioje moterų skaičius auga lėčiausiai, o disproporcija tarp lyčių – vis dar didžiausia. Taigi moterys operatorės Lietuvos kine taip pat vis dar daugiausia dirba prie mažesnių biudžetų, t.y. mažesnę galią suteikiančių, projektų.
Žvelgiant į apdovanojimus, moteris operatorė niekada nelaimėjo Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ geriausios operatorės prizo. Moterų dalis tarp Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) „Ąžuolo“ apdovanojimų nominantų (-ių) ir laimėtojų – itin maža, tačiau pastaraisiais metais (tas laikotarpis atliekant tyrimą jau nebevertintas) matome vis daugiau laiminčių ar nominuojamų moterų, ypač jauniems operatoriams skirtam „Gilės“ apdovanojimui.
Pirmieji apdovanojimai
Meida Lileikytė, jauna vaizdo operatorė, neseniai baigė vaizdo operatorių bakalauro studijas LMTA ir šiais metais pelnė LAC apdovanojimų „Gilę“ už geriausią jauno operatoriaus darbą Luko Kačinausko trumpametražiame filme „Aš buvau Maksas“. Šiuo metu ji filmuoja muzikinius klipus, reklamas, dirba keliuose filmuose. Daug laiko ji skiria darbui už aikštelės ribų – gilinasi į montažą ir spalvų korekciją.
Kinu M.Lileikytė susidomėjo dar mokykloje, kur vykdavo kūrybinės dirbtuvės ir ji su klasės draugais kurdavo trumpus filmus. „Tuo metu išgirdau apie „Skalvijos“ kino akademiją. Ten pradėjau detaliau gilintis į filmų kūrimo procesą, supratau, kad man tai labai įdomu, kiek daug visokių galimybių slypi ir kad man tai pavyksta. Pradžioje, kaip ir dauguma su manimi lankiusiųjų, galvojau, kad, baigusi mokyklą, stosiu į režisūrą, bet po metų „Skalvijoje“ ir jos dėstytojų patarimų supratau, kad vis dėlto man labiausiai sekasi operatoriaus darbas. Tad, baigusi mokyklą, ir įstojau į LMTA operatoriaus specialybę“, – pasakoja M.Lileikytė.
„Ši profesija įdomi tuo, kad tai ne tik profesija, bent man – gyvenimo būdas, – mano vaizdo operatorė. – Man atrodo, kad visą laiką ir gyveni kinu, kadrais, idėjomis ir paieškomis. Visas kūrybinis procesas – nuo idėjos iki galutinio rezultato yra visiškai nerealus. Žinoma, iškyla ir sunkumų ar bėdų, bet viską galima išspręsti. Ir kai pamatai kino ekrane rezultatą, kartais pilve net drugeliai skraido. Ar iš džiaugsmo, ar iš jaudulio, nežinau, bet vien dėl to labai faina. Ši profesija neturi nustatytų konkrečių darbo valandų, kartais išvis pameti laiko nuovoką, bet man tai žavu. Kiek nuostabių žmonių sutinki! Žodžiu, privalumus galėčiau vardyti ir vardyti…“
L.Aliukonytė, praėjusiais metais tapusi pirmąja moterimi operatore, nufilmavusia pilnametražį filmą mūsų šalyje, prisimena, kaip stojo į LMTA vaizdo operatoriaus specialybę: „Kai kurie giminaičiai iki dabar negali suprasti, nes giminėje nėra nė vieno menininko: kas prie ūkio, kas prie technikos ar medicinos. Puikiai prisimenu, kad nuo 9 klasės pirkdavau žurnalus „Kur stoti“ ir vis žymėjausi, kur noriu mokytis. 10-oje klasėje tikslingai pasirinkau studijuoti mediciną (galbūt įgyvendinti mamos svajonę). Viskas pasikeitė, kai brolis įstojo į LMTA meno vadybos specializaciją. Jis pakvietė mane į muzikinio klipo filmavimą, režisierė Algina Navickaitė užsiminė apie „Skalvijos“ kino akademiją. Susižavėjusi filmavimais įstojau, o dveji metai režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentikos kurse leido suprasti, kad kinas yra tai, ko noriu mokytis. Baigiau mokyklą ir iškart įstojau į LMTA: čia baigiau bakalauro ir magistratūros studijas.“
„Ilgą laiką dirbau skaitmeninio vaizdo technike (angl. Digital Imaging Technician – DIT), po trejų ketverių metų supratau, kad nebėra iššūkių, viskas tapo šiek tiek monotoniška, norėjosi būti arčiau kameros. Tad palaipsniui tapau antrąja kameros asistente, – prisimena L.Aliukonytė. – Daug dirbau, bet prieš naujus metus atėjo momentas, kai supratau, kad tai gali tęstis ir tęstis… Juk po vieno filmo bus kitas, dar geresnis, su dar geresne kūrybine komanda, ir taip gyvensi tokiame užburtame rate. Todėl pasakiau sau ir kitiems – noriu daryti tai, ką mokiausi visus šešerius metus, – filmuoti, būti operatore. Ir labai natūraliai tai įvyko. Vienas mėnuo, kitas ir, atrodo, visata sudėjo viską į vietas – nebesulaukiu skambučių paasistentuoti, o kviečia prisidėti prie filmų ar reklamos filmavimų. Šiuo metu įtemptai ruošiamės naujam J.Krisiūno vaidybiniam filmui, kurio filmavimo darbai prasidės jau birželio viduryje, laukiame kelių trumpametražių filmų finansavimo. Tad dabar gyvenime daug mažiau aikštelės, o daugiau kūrybinio darbo.“
Laurai labai sunku tiksliai įvardyti jausmus, dalykus, kurie suteikia džiaugsmo pasirinkus šią profesiją: „Aš iki šiol nežinau, kaip tiksliai įvardyti, tai lyg nematomas, neapčiuopiamas jausmas, trauka būti aikštelėje, tuo gyventi. Net ir po sunkiausių projektų, kuriuose būdavo nesėkmių, o gal ir nesutarimų, visada norisi sugrįžti. Kartais net pagalvoju, ar tai tikrai galima įvardyti kaip darbą… Atrodo, darai tai, kas tau patinka, ir dar gauni už tai pinigų.“
„Kino industrijoje, galima sakyti, sukuosi jau septynerius metus, – pasakoja jauna kino operatorė Lina Margaitytė, 2021 m. LAC apdovanojimuose nominuota „Gilei“ už filmą „Pomirtinis gyvenimas“ (rež. Paulius Stankevičius), jos kartu su Mariumi Krivičiumi filmuotas LMTA bakalauro studijų diplominis darbas – trumpametražis filmas „Namai“ – rodytas prestižinio kino operatorių meistrystei skirto filmų festivalio „Camerimage“ studentų etiudų konkursinėje programoje. – Šiuo metu su savo draugu operatoriumi M.Krivičiumi dirbame kaip operatorių duetas reklamos, muzikinių klipų ir trumpametražių filmų srityje. Be tiesioginės veiklos, kuriame fotografijų serijas, skirtas vietos ir laiko įamžinimui ir žmogaus santykio su praeitimi ir dabartimi paieškoms. Jau ketvirtus metus rengiu operatoriaus meistriškumo paskaitas „Skalvijos“ kino akademijoje.“
Pašaukimas ir priklausomybė
L.Margaitytės manymu, tokią profesiją nėra tiesiog sugalvojama pasirinkti, tai pašaukimas, kurį atradus, labai sunku atsisakyti: „Aš šį pašaukimą atradau išbandžius begalę įvairiausių menų – muziką, šokį, tapybą, grafiką, literatūrą, fotografiją. Supratau, kad geriausiai save išreikšti galiu per vaizdą ir garsą – kine telpa visos meno rūšys, formos ir išraiškos, čia atradau begalinę laisvę ir neribotumą.“
Kaip ir kolegę Laurą, Liną, kad ir kas nutiktų, kinas vis kviečia sugrįžti: „Nors pasitaiko, kad po pamainos jaučiuosi pavargusi tiek protiškai, tiek fiziškai, nes operatoriaus profesija yra sunkus kūrybinis (daugeliu atveju – ir fizinis) darbas, bet pailsėjus vėl labai norisi sugrįžti į aikštelę ir dirbti toliau. Tai lyg priklausomybė, kurios nesinori atsisakyti.“
Operatorė Odeta Riškutė, 2018 m. tapusi pirmąja moterimi operatore, pelniusia LAC apdovanojimų „Gilės“ prizą už geriausią jauno vaizdo operatoriaus darbą režisierės Klaudijos Matvejevaitės trumpametražiame filme „Paskutinė diena“, teigia, kad jai sunku save įsprausti į rėmus: „Dirbu tiek prie vaidybinio, tiek dokumentinio kino, įvairių tarpdisciplininių audiovizualinių projektų. Dirbu aikštelėje ir kaip skaitmeninio vaizdo technikė.“
Ji nepamena tikslaus momento, kada sugalvojo pasirinkti vaizdo operatoriaus studijas. Tačiau susidomėjimas vaizdu prasidėjo, kai, būdama dar visai paauglė, laimėjo skaitmeninį fotoaparatą iš MTV.
Odetai daugiausia džiaugsmo ši profesija teikia dėl pavykusių scenų ir kadrų. „Kai žiūri per akį į kadrą filmuojant ir jauti, kad visi elementai veikia – aktorius, kameros judesys, šviesa. Šiaip šis amatas – nesibaigiantis problemų sprendimas, tad tos akimirkos, kai jauti, kad scena ar kadras eina – atgaiva sielai. Tada atrodo, kad visi prieš tai priimti sprendimai, kurie atvedė iki šio momento, buvo tinkami. Kažkoks labai geras jausmas apima, norisi jį patirti kuo dažniau“, – dalijasi vaizdo operatorė.
Operatorė ir fotografė Vismantė Ruzgaitė, taip pat nominuota „Gilei“ – 2016 m. už operatoriaus darbą filmui „Roneta“ (rež. Simona Ruočkutė), daugiausia kaip operatorė dirbo studijuodama LMTA, kur filmuodavo kitų studentų filmus. Jos kelias į vaizdo operatoriaus studijas LMTA nebuvo toks tiesus – prieš tai mokėsi kūrybinių industrijų Vilniaus Gedimino technikos universitete, o dar prieš tai – verslo vadybos Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. Šiuo metu daug užsiima fotografija. „Aikštelėje daugiausia DIT‘inu (dirba skaitmenine vaizdo technike – aut.past.). Dabar vairuoju vadinamąją Elvio greituškę – vokišką greitosios medicinos pagalbos mašiną, kurioje įkurta „DIT station“ – skaitmeninio vaizdo techniko darbo vieta). Šį darbą dirbu nelabai ilgai. Intensyviai DIT‘inu gal tik dvejus trejus metus“, – kalba Vismantė.
Ji prisimena, kad operatore sugalvojo tapti, nes norėjo susirasti vaikiną ir būti meniškoje aplinkoje. LMTA mokėsi daug vaikinų ir jie buvo prie meno, kas jai tuo metu atrodė labai cool. Kaip pasakoja, šią misiją pavyko įgyvendinti, tačiau neilgam: „Čia toks comic relief (angl. komedinis palengvėjimas – scenarijaus rašymo terminas – aut.past.). Jei rimtai, manyje labai daug jausmų ir kartais sunkiai sekasi juos atpažinti, juo labiau išreikšti žodžiais, bet vaizdiniais nupasakoti tą nuotaiką man sekasi, todėl ši profesija ir yra artima.“
Kino operatorė Kristina Sereikaitė kino industrijoje dirba daugiau kaip dešimt metų. LAC apdovanojimuose „Ąžuolas“ buvo nominuota du kartus kategorijoje „Geriausias metų kino operatoriaus darbas“ (2016 m. ir 2013 m.) ir 2013 m. gavo specialaus paminėjimo diplomą filme „Pietūs Lipovkėje“ (rež. Linas Mikuta). Ji daugiausia dirba prie dokumentinių filmų, daugiausia jų nufilmavo su savo vyru – režisieriumi L.Mikuta. Tai filmai „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, „Romano vaikystė“, „Šaltos ausys“, „Pietūs Lipovkėje“ „Dzūkijos jautis”, „Nevykęs scenarijus“. Dabar pora kuria naują stebimosios dokumentikos pilnametražį filmą „Gabrielius“. Kine K.Sereikaitė dirbo ir su kitais režisieriais – Vytautu Puidoku („Pasienio paukščiai“), Ramune Rakauskaite („Kelionės namo“), Agne Marcinkevičiūte („Iš kur tas švytėjimas“), Vytautu V.Landsbergiu („Trispalvis“), Oksana Buraja („Liza, namo“) ir kitais. Daug užsiima fotografija, organizuoja parodas.
Pasak K.Sereikaitės, galima sakyti, kad į kiną ji atėjo visiškai atsitiktinai: „Baigusi fotografijos studijas stažavausi Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, Pietų Prancūzijoje, ir grįžusi į Lietuvą gavau pasiūlymą fotografuoti tuo metu filmuojamą režisieriaus Algimanto Puipos vaidybinį filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Dirbau kaip aikštelės fotografė ir kartu turėjau užfiksuoti filmo STOP kadrus. Pamenu, po vienos filmavimo pamainos mane pasikviečia režisieriaus A.Puipos žmona, dokumentinio kino kūrėja Janina Lapinskaitė, ir sako: „Klausyk, šiemet renkamas kino operatorių kursas. Nenori pabandyti?“ Kaip tik tuo metu neturėjau per daug veiklos, tad šis pasiūlymas sudomino. O kodėl gi ne? Galiu, pagalvojau. Taip per fotografiją atsidūriau kine.“
„Mane žavi pats kino kūrimo procesas. Ta dokumentikos nežinomybė, nes negali nuspėti, kas netrukus vyks prieš tavo akis. Iššūkiai, kai nori sukurti ryšį su filmuojamu herojumi, kad šis atsivertų, o jis nenori… Galiausiai adrenalino jausmas, kai priešais tavo akis – stipri dramaturginė situacija, o turi vienintelį dublį tam užfiksuoti… Taip pat kūrimo procese sutikti žmonės, kurie vienokiu ar kitokiu atveju plečia mano akiratį ir suvokimo ribas“, – atskleidžia kino operatorė.
Operatorė ir režisierė Elvina Nevardauskaitė, skirtingai nei kitos pašnekovės, kino mokslus baigė užsienyje. „Mokiausi Midlsekso universitete Londone, mano bakalauro studijos vadinosi „Film Degree“ (liet. kino laipsnis). Čia turėjau galimybę išbandyti tiek operatoriaus darbą, tiek režisūrą praktiškai. Tad filmuoju ne tik kitų režisierių darbus, bet kuriu ir savo filmus, esu studijos „Broken Island Films“ bendraįkūrėja, dirbu prie filmų, muzikinių klipų ir TV reklamų. Galima sakyti, kad šioje industrijoje esu nuo 2013 m. – jau studijuodama pradėjau dirbti prie komercinių projektų“, – apie save pasakoja kūrėja.
Ieškoti kelio į kiną jai ilgai nereikėjo: „Dar būdama keturiolikos žinojau, kad dirbsiu kine, tik dar nebuvau tikra, ką tiksliai darysiu, nes įdomu buvo viskas. Tuo metu pati daug kūriau, rašiau, ėjau į Kauno moksleivių techninės kūrybos centrą. Ten mokėmės ir eksperimentavome, ši vieta buvo didžiausias įkvėpimo ir atspirties taškas. Kai pradėjau studijuoti, maniau, kad man labiausiai tiktų prodiusuoti. Tad, gavusi pirmąją užduotį universitete, pasirinkau šį vaidmenį. Viską sėkmingai suorganizavau, bet filmavimo rytą režisierė parašė žinutę, kad susirgo, o operatorius tiesiog neatvyko (pirmas kursas, vakarėliai ir pan.). Kadangi jau buvo susirinkusi visa likusi komanda ir aktoriai, o užduotį reikėjo atlikti per kelias dienas, nusprendžiau pati imti kamerą į rankas. Iki to laiko buvau filmavusi tik muiline su automatiniais nustatymais, tad, prieš pradėdama, greitai pasigūglinau, kaip valdyti kamerą. Filmavau intuityviai, daugiausia iš rankos, labai jaudinausi, bet ir labai patiko. Po savaitės vyko užduočių peržiūra ir aptarimas. Kai pradėjo rodyti mano filmuotą darbą, vos galėjau išsėdėti, buvo labai nejauku. Negana to, maždaug per vidurį filmo vienas iš dėstytojų sustabdė filmą ir atsisuko į auditoriją: „Who Shot This?“ (angl. „Kas tai nufilmavo?“) Aš tiesiog tylėjau, sukosi mintis, kad neįskaitys šio darbo. Tada vienas iš kursiokų sušuko mano vardą ir dėstytojas atsisuko į mane: „Nicely Filmed. Well Done“ (angl. „Puikiai nufilmuota. Šaunuolė“). Po peržiūros priėjo kursiokai ir klausė, ar galiu būti jų filmų operatore. Taip viskas ir prasidėjo.“
Elviną ši specialybė žavi galimybe augti. Po kiekvieno filmavimo ji jaučiasi paaugusi ne tik profesine prasme, bet ir kaip žmogus. „Turi mokėti įsiklausyti, suprasti, susijungti, perlipti per save patį ir padaryti, ką gali geriausio, nepaisant aplinkybių. Ir galiausiai, matydamas pažangą, pats save įkvepi. Smagu ir tai, kad tenka susipažinti su labai įdomiais ir talentingais kūrėjais, per pertraukas tarp filmavimų visada kalbamės, dalijamės savo patirtimis, – pasakoja E.Nevardauskaitė. – Be to, suartina ir bendras iššūkis, adrenalinas, jautiesi kažko svarbaus dalimi. Galbūt dėl to mane kartais apima vienišumo jausmas po filmavimų – visi išvažiuoja namo, o aš dar noriu pasilikti ir jausti bendrystę, šurmulį. Man svarbus ryšys su žmonėmis. Net jei filmo tema rimta, svarbu, kad aikštelėje skambėtų juokas.“
Tikslai ir kylantys iššūkiai
Paklaustos apie tikslus, operatorės atsako gana vieningai – dauguma jų siekia išbandyti naujus stilius ir technikas, dirbti su skirtingais režisieriais ir prie skirtingų projektų, nufilmuoti ilgametražį filmą ar tiesiog kuo daugiau filmuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tobulėti ir patirti kūrybinį augimo jausmą. Kai kurios neplanuoja – stengiasi susikoncentruoti į artimiausią filmavimą ir tiki, kad tai bus žingsnis prie dar didesnio ar įdomesnio projekto, arba tiesiog stengiasi išlaikyti jautrumą aplinkai, žmonėms, o tai itin svarbu kuriant dokumentiką.
Pasak E.Nevardauskaitės, moterys, kaip ir visi kiti, dirbantys šioje srityje, turi būti stiprios, ryžtingos ir išmanyti savo darbą. Be to, moterys dar turi būti ir kantrios – vis dėlto, net ir šiais laikais, kai kuriems komandos nariams prireikia laiko, kad jie priprastų ir pasitikėtų.
Elvinai aikštelėje yra tekę sulaukti ir komentarų. „Viena įsiminusių situacijų buvo, kai, ruošiantis filmavimui, susirinko komanda, kurioje dominavo vyrai, visi sveikindamiesi spaudė vienas kitam rankas. Atkišau ranką ir aš, bet paspaudimo nesulaukiau, nes vienas jų garsiai išreiškė nuostabą, kurią palydėjo juokas, – nuo kada ir moterims reikia spausti ranką? Buvo nejauku, turint omenyje, kad vėliau turėjome dirbti kaip komanda. Kažkada dar yra juokais prašę būti ir švelnesnei, mielesnei, daugiau šypsotis. Juokai juokais, bet sutrikau, kad gal kažką ne taip darau. Vėliau, po filmavimo, permąsčiau, kad nieko kitaip daryti negalėjau – buvau susikoncentravusi, dirbau“, – sako vaizdo operatorė ir režisierė.
Vis dėlto ji mano, kad šios nepatogios istorijos – išskirtiniai atvejai. E.Nevardauskaitė teigia, kad situacija per pastaruosius šešerius metus labai pasikeitė: „Pastebiu, kad vis daugiau režisierių nori dirbti su moterimis operatorėmis – galbūt tikisi iš jų daugiau palaikymo ir atsidavimo?“
Ji gerai prisimena dieną, kai laikyti stojamųjų egzaminų į LMTA ir pamatė didžiulį būrį vyrukų. Vienas jų sarkastiškai paklausė: „Ką tu čia veiki? Ar kamerą nuo žemės pakelsi?“ „Aišku, kad pakelsiu“, – atrėžiau, nors iš tiesų jaučiausi nejaukiai ir norėjosi greičiau sprukti iš ten, – stojamuosius prisimena K.Sereikaitė. – Ačiū Dievui, netrukus atėjo dar keletas merginų ir pasidarė drąsiau. Įstojome tik dvi merginos ir po gerų pusės metų likau studijuoti viena, nes kitai studijos pasirodė per sunkios ir ji pasuko fotografijos keliu. Pripažinsiu, studijuoti tikrai nebuvo lengva. Nelengva suprasti techninius dalykus, kartais tiesiog pritrūkdavo fizinių jėgų tampyti kamerą ar apšvietimo techniką. Veikė visuomenės suformuoti stereotipai, kad tai nemoteriška, techninė profesija. Kartais pagalvodavau, kad gal reikėtų viską mesti ir grįžti atgal prie fotografijos. Esu labai dėkinga savo dėstytojams, kurie nuolat mane padrąsindavo ir motyvuodavo. Labai džiaugiuosi, kad mano vyras visuomet buvo šalia, mane palaikė ir, svarbiausia, tikėjo manimi. Laikui bėgant, abejonės pamažu blėso ir mane taip įtraukė ši profesija, kad baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistrantūros studijas.“
V.Ruzgaitė mano, kad moteris operatorė turi labiau stengtis. „Aš, pavyzdžiui, nepakeliu kai kurių kamerų. Fizinis pasiruošimas būtinas. Nors visada sportuodavau, bet vis tiek pavargstu greičiau nei vyras operatorius. Samdyti vien moterį operatorę yra brangu, nes jeigu reikia filmuoti sudėtingą sceną, papildomai reikia samdyti ir vyrą, valdantį kamerą (camera operator), kuris galėtų pafilmuoti hand-held‘u. Bet kameros lengvėja – viskas įmanoma. Tai tik vienas iš veiksnių.“
Vismantė pasuko į fotografiją. Ji mano, kad tai nutiko dėl to, kad kažko nepadarė, kad taptų operatore. „Arba tuo metu atrodė, kad tai ne mano charakteriui. Aš chaotiška asmenybė. Apsižvalgius aplink, operatoriai labai ramūs žmonės. Aš labai emocinga. Čia galbūt reikėtų eiti pas psichologą ir aiškintis, kodėl nedirbu operatore, nors nuoširdžiai manau, kad man puikiai sekėsi.“
Pasak L.Margaitytės, esama situacija labai gerai buvo aprašyta L.Kaminskaitės ir komandos paskelbtame tyrime „Moterys Lietuvos kino industrijoje“: „Jame minima, kad vyrai dažnai gauna darbą su pasitikėjimo kreditu, o moterims tokioje pačioje situacijoje tas kreditas nesuteikiamas. Moteris turi žymiai daugiau stengtis, kad įrodytų, jog yra verta to darbo, ir įrodžiusi dar nebūtinai jį gauna. Tą situaciją dažnai stebiu ne tik aš, bet ir pažįstami, nors dauguma to nesieja konkrečiai su diskriminacija lyties pagrindu ir nelinkę (bent jau viešai) akcentuoti kaip problemos.“
Kaip kietai
M.Lileikytė taip pat pastebi, kad Lietuvos rinka maža, o pasiūla didelė ir dar vis didėja, todėl moterims operatorėms reikia šiek tiek daugiau pasistengti. „Manau, labai svarbi tampa tavo asmeninė komunikacija. Kaip gebi suprasti tau pasakojamą idėją, istoriją ir kiek gali padėti įgyvendinti tai iš vizualinės pusės. Labai svarbu mokėti ne tik kažką pasakyti, bet ir pasidalyti savo nuomone ar suformuluoti tam tikrus klausimus. Žinoma, kiekvienas operatorius turi ir savo tam tikrų filmavimo būdų, skirtingą estetikos supratimą, skonį, kurie suteikia tam tikro savitumo, unikalumo ir tampa būtent jo pranašumu. Svarbu tai perteikti, – pabrėžia ji. – Dar pastebėjau, kad kartais operatorės yra net šiek tiek atidesnės, pastebi mažesnes detales nei operatoriai.“
„Sunkių momentų šitoje srityje visada buvo ir bus. Tiek fizinių, tiek moralinių, bet aš visada vadovaujuosi tuo, kad visas problemas galima išspręsti. Tokių situacijų, kad būčiau pagalvojusi, ar pasirinkau tinkamą profesiją, buvo vos viena, pirmame kurse, kai staiga užgriuvo sunkumai, bet ir ta mintis buvo labai trumpa, nes turėjau visiškai nerealių kurso draugų ir sulaukdavau jų pagalbos. Daugiau man pasisekė nepatekti į nepatogias situacijas, blogų komentarų irgi dar neišgirdau. Viskas pasikeitė, žmonės tapo tolerantiškesni, retai sulaukiu replikos – o, moteris operatorė! Dažniau girdžiu – kaip kietai arba kaip fainai. Nežinau, ar čia mano sėkmė, bet noriu tikėti, kad viskas keičiasi į gerąją pusę“, – mano Meida.
O.Riškutė taip pat yra susilaukusi nemažai teigiamų komentarų, pavyzdžiui, kai sako: vau, kaip faina ir pan. „Po tokių gal pasimiršta ir kandesni komentarai. Bet aš jų niekada nesureikšminu. Stengiuosi sau vis priminti, kad tai daugiau pasako ne apie mane, o apie patį žmogų, kuris komentuoja, – apie jo požiūrį į save“, – mano ji.
Reikia, kad pasikeistų mąstymas
Pasak kino ir kultūros istorikės doc. dr. L.Kaminskaitės, moterų opeatorių padėtis, palyginti su buvusia prieš kelis dešimtmečius, gerėja. „Pavyzdžiui, Laimos Pangonytės, kuri ėmėsi kameros dokumentuoti Lietuvos istorijos lūžio įvykius 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, ir pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje brendusios kino operatorės K.Sereikaitės darbus skiria daugiau kaip du dešimtmečiai. Šiandien džiugina tai, kad nebereikia laukti dešimtmečių ir turime vis daugiau kameros meistrių. Galima pasidžiaugti pirmąja moterimi, nufilmavusia vaidybinį ilgametražį filmą Lietuvos kino istorijoje. Nerimą kelia, kad tai nutiko tik 2021 m., – tai rodo, jog ši sritis vis dar yra susaistyta konservatyvių, patriarchalinių normų – šiame departamente norinčioms dirbti moterims vis dar reikia įveikti storas celiulioidines lubas“, – mano kino istorikė.
Operatorius Feliksas Abrukauskas, LAC pirmininkas, taip pat mano, kad moterų operatorių situacija gerėja: „Lietuvos kinas okupacijos metais buvo priklausomas nuo sovietinių laikų normų, kurios diktavo, kokius darbus tinka dirbti moterims ir kokius – vyrams. Todėl nebuvo moterų, dirbančių techninėse sferose, kaip ir nebuvo vyrų, dirbančių grožio departamentuose; lietuviškame kine iki šiol beveik nėra vyrų grimo ar kostiumų dailininkų. Dauguma Vakarų pasaulio valstybių jau seniai negyvena diferenciacijos sąlygomis, daug anksčiau įveikė šią problemą, o Lietuvoje požiūrį į lyčių klausimą keičiame tik pastaraisiais dešimtmečiais. Atrodo, keista, bet tiek užtruko, kol sistema ir mąstymas pasikeistų, ir dar kažkiek laiko užtruks, kol lyčių klausimą išspręsime ir pamiršime, kad jis egzistuoja.
Reikia nemažai laiko, kol pasikeis mąstymas, kartos ir neliks įsisenėjusių dėmių. Jauniems žmonėms ateityje tai atrodys kaip blogas sapnas.“
Anot K.Sereikaitės, iš tiesų pats požiūris į lyčių vaidmenis, laikui bėgant, nemažai pasikeitė: „Prieš dešimt metų vos kelios merginos ryždavosi rinktis operatoriaus specialybę, o pastaruoju metu jų susirenka vis daugiau. Filmavimo aikštelėse moterų operatorių daugėja ir jos tikrai drąsesnės šioje srityje. Manyčiau, kad dabar dauguma supranta, jog kuria ne lytis, o asmenybės.“
„Iš tiesų labai liūdna, kad tiek mažai moterų operatorių. – mano L.Aliukonytė. – LMTA operatorių kursas renkamas kas dvejus metus, tačiau kasmet į jį bando stoti tik viena kita mergina. Manau, prie to prisideda ir visuomenės nuomonė, kad tai vyriškas darbas. Nėra kalbančių, kviečiančių ir raginančių merginas tapti operatorėmis. Pastaruoju metu buvo daug kalbama apie pačių moterų poziciją apskritai visoje kino industrijoje. Aš labai tikiuosi, kad, bėgant metams, skaičiai pasikeis. Prie to prisidėsme ir mes, jauni kūrėjai, skleisdami žinią, savo darbais ir pasiekimais rodydami, kad nėra vyriško ar moteriško darbo. Jei apie tai svajoji – siek to“, – merginoms, norinčioms tapti operatorėmis, pataria Laura.
Pasak E.Nevardauskaitės, iš kitos pusės, norėtųsi, kad prodiuseriai suteiktų daugiau galimybių parodyti, ką moterys operatorės gali, pasiūlytų joms prisijungti prie ambicingų projektų – filmų, reklamų. Jos teigimu, tai atvertų daugiau durų ir dar labiau laužytų stereotipus.
L.Margaitytės manymu, Lietuvoje nebėra viešos nuostabos ir nėra naujiena, kad moteris realiai gali būti operatore ir filmuoti, bet pasąmoninis diskriminuojantis požiūris į moterį išlikęs: „Tai gerai įrodo paprasčiausi faktai, kiek Lietuvoje didesnio biudžeto projektų, t.y. reklamų, vaidybinių komercinių filmų, režisuoja ar filmuoja moterys.“
„Manau, kad gamybos kompanijos galėtų kurti iniciatyvas, skirtas moterims įveiklinti įvairiose kino industrijos srityse pagal jų specialybę, – teigia vaizdo operatorė. – Taip filmografija ir kuriančio žmogaus CV plėstųsi, automatiškai atsirastų daugiau darbo pasiūlymų, daugiau moterų dirbtų pagal savo pasirinktas profesijas. Matydamos šį pavyzdį, daugiau moterų rinktųsi tokias profesijas. Reikia teigiamo postūmio iš galios pozicijas užimančios pusės, kad viskas pradėtų judėti greičiau.“
„Labai labai norėčiau, kad daugiau moterų pasirinktų studijuoti vaizdo operatoriaus specialybę. Tada daugiau atsirastų ir dirbančių kine moterų“, – sako O.Riškutė.
Mažai stojančių merginų
Pasak LMTA Kino ir TV katedros vedėjo ir dėstytojo doc. Vytauto Dambrausko, rinkdama kursą į bet kurią iš specialybių Kino katedroje (režisūra, kino dramaturgija, garso režisūra, montažas, operatoriaus menas, prodiusavimas) komisija stengiasi atkreipti dėmesį į stojančiojo gebėjimus, nežiūrėdama į lytį ir nevertindama stojančiojo potencialo ar ateities perspektyvų, remiantis lytimi. Kaip teigia šios katedros dramaturgijos programos kuratorė ir dėstytoja doc. Birutė Kapustinskaitė, jeigu yra galimybė ir abiejų lyčių stojančiųjų skaičius yra gana didelis, kad galėtų susidaryti konkurencinga grupė, stengiamasi laikytis 50/50 politikos. Tačiau kartais jau per stojamuosius matyti, kad stoja žymiai mažesnis skaičius vaikinų ar merginų, todėl ne visada pavyksta surinkti 50/50 grupes. „Manau, visos stojančios merginos turėtų girdėti ir žinoti, kad akademijoje nėra profesijų, kurias studijuoti joms būtų netinkama. Tačiau merginų operatorių nėra daug, matyt, vis dar gajūs stereotipai, kad tai profesija, kuri merginoms gali būti sunki. Tokie stereotipai anksčiau buvo ir apie režisūros ar garso režisūros studijas. Tačiau dabar režisūros kursuose dažnai būna 50/50 merginų ir vaikinų studentų, o į garso režisierių kursą 2020 m. surinkta daugiau merginų nei vaikinų. Taip susiklostė natūraliai“, – pastebi B.Kapustinskaitė.
„Manau, geriausias pavyzdys ir stimulas kitoms merginoms, dvejojančioms ar ieškančioms profesijos kino industrijoje, yra jau dirbančių merginų operatorių pavyzdžiai. Stereotipai ir išankstinės nuostatos dingsta su laiku, matant sėkmingų pavyzdžių. Tikimės, kad, rengdami studentes ir studentus, ir mes prie to prisidedame. Beje, šiemet renkame tiek bakalaurus, tiek magistrus. Stojamieji egzaminai vyks antroje birželio pusėje“, – pastebi V.Dambrauskas.
Tiesiog pabandyti, ar patinka
„Galiu drąsiai pasakyti, kad kino industrija Lietuvoje patyrė kažkokį moterišką persitvarkymą, – mano L.Aliukonytė. – Tik pradėjusi mokytis, dirbti kino aikštelėje, sulaukiau daug klausimų, nuostabos, kaip mergina gali rinktis tokią specialybę (moterų operatorių tuo metu buvo vienetai). Mokytis yra viena, bet kai jauna mergina ateina į filmavimo aikštelę, į kameros departamentą, kuriame tik suaugę vyrai, – viskas dar kitaip. Dabar kardinaliai pasikeitė požiūris į merginas kameros departamente. Net pradėta jų norėti! Manau, jos pakeičia atmosferą, atsiranda daugiau ramybės, harmonijos, tvarkos ir mažiau vyriško grubumo.“
„Dėstydama „Skalvijos“ kino akademijoje susipažįstu su merginomis, norinčiomis tapti operatorėmis, labai gerbiu tokį norą ir stengiuosi kuo daugiau motyvuoti ir palaikyti, – kalba L.Margaitytė. – Patinka matyti, kad jos nekvestionuoja, ar operatoriaus darbas yra moteriškas, ar vyriškas.“
„Aš kartais galvoju, kad galbūt viskas labiau yra mūsų pačių galvose, kad neva turime įrodinėti savo vertę kitiems, – mano O.Riškutė. – Iš esmės visoms ir visiems reikia stengtis išsilaikyti, ir nesvarbu, kokios lyties esi.“
Moteriai, kuri svarsto, ar būti operatore, E.Nevardauskaitė patartų pabandyti. Saugiausia pradėti nuo asmeninių projektų ir mažesnės komandos. „Man asmeniškai pasitikėjimo savimi suteikė dokumentikos filmavimas, kur turėjau galimybę eksperimentuoti, improvizuoti. Nufilmavus dar naudinga ir pačiai sumontuoti – atidžiai žiūrint medžiagą geriau supranti, kas veikia, o kas – ne, gali pagalvoti, ką galėjai padaryti kitaip. Gali mokytis filmuoti ir telefonu, bet vis dėlto gera idėja būtų išsinuomoti profesionalią (ar iš dalies profesionalią) vaizdo kamerą. Nebūtinai pačią brangiausią – variantų yra daug. Bet svarbu pajausti kamerą rankose, kiek daug su ja turi galimybių, išbandyti objektyvus, kaip jie reaguoja į šviesą, ar tie vaizdai jaudina, ar kelia nuobodulį. Šita patirtis arba atstums, arba ta kamera taps ta, kuria tu nufilmuosi savo pirmąjį filmą“, – mano ji.