Rašė Lina Simutytė
Susirašinėjame poetei Birutei Grašytei-Black esant San Diege, kur kompaniją jai palaiko ne tik skrajojantys kolibriai ir vasariška kaitra, bet ir debesuotas, tiems kraštams būdingas „May Gray“, kurio pavadinimas skamba kaip vardas personažo, nužengusio iš keistosios literatūros knygos puslapių. Netrukus pasirodys debiutinė autorės eilėraščių knyga „Sumokėjau alyvmedžio lapais“, kuri poezijos kategorijoje pelnė pirmąją vietą Rašytojų sąjungos leidyklos įsteigtame „Pirmosios knygos“ (PK) konkurse. Iš savo balkono Vilniuje kaip tik matau tiek nužydėjusias slyvas, tiek žiedus jau praskleidusias alyvas. Turbūt ore tvyranti vasara, kuria dvelkia ir poetės būsimos knygos pavadinimas, sustiprina jausmą, kad leidiniui pasirodyti – pats metas. Apie tai Birutę ir nusprendžiau pakalbinti.
– Debiutuoji 30-ies, todėl noriu paklausti, ko rengdama knygos rankraštį patyrei daugiau: šildančių vasariškų emocijų ar debesuotų būsenų? Ką tau reiškia pražysti vėliau, nei įprasta lietuvių poezijoje?
– Dėliodama ir tvarkydama tekstus supratau, koks nelengvas tai darbas. Ir su savimi ne visada paprasta susitarti, būna, kad tą patį eilėraštį mėtau tai į rankraščio pradžią, tai į pabaigą, tai džiaugiuosi pasirinkta struktūra, tai ja abejoju. Pirmosios mano poezijos publikacijos pasirodė prieš gerą dešimtmetį, bet tik pernai sudėliojau eilėraščius į rankraštį. Gyvenime labai nemėgstu skubėti, nuo vaikystės prisimenu pasakymą, kad „skubų darbą velniai neša“. Nemanau, kad poezijoje pražystu vėliau, apskritai negalvoju, kad tam yra koks nors įprastas laikas. O jeigu yra, man jis absoliučiai neįdomus. Poezija turi savo žydėjimo laiką, kuris nėra pavaldus tiems įprasta ir neįprasta.
– Kalbu apie vėlesnį debiutą, nes prisimenu mūsų susitikimus literatūrinių renginių metu bendroje poetų ir rašytojų kompanijoje. Ar bičiuliai (ne vienas išleidęs jei ne dvi tris, tai bent vieną knygą) neskatino surinkti eilėraščių į rankraštį? Ar tai buvo grynai asmeninis sumanymas?
– Bičiuliai nuolat skatino rankraštį teikti PK ar kur kitur. Kartais toks paskatinimas yra labai reikalingas, ypač kai kasdienybė ir darbai linkę taip įtraukti. Bičiuliai žadindavo, traukdavo iš tos kasdienybės. Bet ir pačiai reikėjo pasiryžti, pamatyti, kad tie tekstai jau galėtų gulti į knygą. Be to jokie paskatinimai nebūtų suveikę.
– Viename interviu sakai, kad poezijoje tau svarbi atminties tema. Rašai apie tai, ko nebėra arba yra, tik kitu pavidalu. Pirmosios tavo knygos fiziniu pavidalu taip pat dar nėra, tačiau eilėraščių publikacijų kultūrinėje spaudoje buvo galima rasti nuo 2010-ųjų. Asociacija „Slinktys“ 2019 m. tavo kūrybą pristatė jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūrybos rinkinyje. Skaitydama naujausius tavo eilėraščius aptikau ir ankstesniuose tekstuose dominavusių kaimo, močiutės, ryšio su artimaisiais ir gamta įvaizdžių. Kaip per tą laiką keitėsi tavo santykis su poezija? Ar rašai apie tai, ko nebėra, todėl, kad kūrybai svarbi distancija, ar dabartis mažiau įdomi?
– Įvaizdžius, kuriuos pasitelkiu, kažkada išmokau kaip gimtąją kalbą. Ir, nors poezijoje dažnai gręžiuosi į atmintį ir praeitį, jais kalbu ir apie dabartį. Kartais kalbėdama apie save vaikystėje, kalbu apie save dabar. Bet tavo paminėta distancija taip pat svarbi, būna, kad dabartis tokia greita, tiršta, paini, kad be distancijos ją sunku suprasti.
Poezija man labai svarbi, kasdienė, labai reta, kad praeitų diena man neperskaičius nė vieno eilėraščio. Kažkada vasarą kaime susigalvojau, kad kasdien išmoksiu po vieną Jono Strielkūno eilėraštį, mokėjau jų gal 30, dabar jau reikėtų gerai pasikartoti. Čia tiems atvejams, kai šalia nėra knygos.
O šiaip per tą dešimtmetį keitėsi skaitymo įpročiai, atradau naujų autorių, pati ėmiau daug lėčiau rašyti. Į savo eilėraščius įsileidau velnių, to, kas baisu. Bet forma drastiškai nepasikeitė, kaip raktai pasiliko ir kai kurie įvaizdžiai.
– Galbūt velnius arčiau prisileisti padėjo ir tave žavintis magiškasis realizmas? Esi sakiusi, kad Gabrielis García Márquezas ir Jorge Luisas Borgesas yra tavo mėgstami autoriai, o Juano Rulfo romanas „Pedras Paramas“ – mėgstamiausia knyga.
– Tikrai padėjo. Dar prie tų padėjusių paminėčiau ir Norbertą Vėlių, kurio knygą „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ perskaičiau kelis kartus skersai ir išilgai. Iš naujo pažindinausi ir aiškinausi apie savo kaimo velnią, kurio visą vaikystę labai bijojau. Pamenu, jei tekdavo eiti namo vienai, ypač mišku, melsdavausi arba dainuodavau, kad tik neišgirsčiau ko nors, kas neįprasta. Apskritai gyvenimas kaime buvo pilnas magiško realizmo: tas pats velnias, pasišūkavimai su aidu, istorijos apie netoli namų pašlaitėje riedančias kaukoles, degantis auksas, senelio veidas medžio kamiene, monstrinės varlės, laukiančios prie kūdros, danguje skraidančių „ateivių“ lėkščių skaičiavimas (nors gal ateiviai šitam sąrašui ir nelabai tinka) ir t.t. Atsitraukusi suprantu, kiek daug tų patirčių nešiojuosi iki dabar.
– Įdomu, kad tavo minėtasis J.Strielkūnas šiuolaikinėje elektroninėje lietuvių literatūros antologijoje „Tekstai.lt“ yra įvardijamas kaip „Tarp savo kartos poetų turbūt pats nuosekliausias tradicionalistas. Kone visi jo eilėraščiai parašyti simetriškais ketureiliais.“ Gyvuoju klasiku vadinamas poetas Aidas Marčėnas – būsimas tavo knygos redaktorius, neretai taip pat priskiriamas tradicinės literatūros atstovams. Kodėl pasirinkai būtent jį ir koks tavo santykis su modernybe, tradicijomis ir poetiniais eksperimentais?
– Labai mėgstu A.Marčėno kūrybą, taip pat buvau girdėjusi, kad jis puikus redaktorius – šita kombinacija ir nulėmė mano pasirinkimą.
Labai sunku atsakyti, koks mano santykis su modernybe ir tradicijomis. Džiaugiuosi, kad pasaulis eina pirmyn, vaduojasi iš stereotipų, atvirėja, kai kuriose srityse gal net nepakankamai sparčiai. Mene taip pat nebėgu nuo modernumo, mielai einu į šiuolaikinio meno muziejus, žaviuosi gerais poezijos performansais. Tačiau, jei visi poezijos renginiai būtų supermodernūs, tikriausiai, pavargčiau, todėl džiaugiuosi, kad yra ir paprastų geros poezijos skaitymų. Jei dabar turėčiau rinktis, ką skaityti, tikriausiai, rinkčiausi klasikinį kūrinį.
– Interviu spaudai po žinios apie laimėtą „Pirmosios knygos“ konkursą teigi, kad nemoki apie save pasakoti, nes nežinai, per daug ar per mažai žinai. Ar poezijos rašymas suteikia galimybę labiau pažinti save? O gal priešingai – kuo daugiau eilėraščių sukuri, tuo mažiau apie save žinai?
– Manau, kad poezija net labai padeda pažinti save. Nors būna ir taip, kad perskaitai prieš trejus metus parašytą eilėraštį ir jautiesi taip, tarsi jis būtų ne tavo rašytas. Nebeatpažįsti to, kuris rašė. Tas negalėjimas savęs atpažinti irgi savotiškas savęs pažinimas. Bet čia tik man, kitam skaitytojui mano poezija, manau, nepadės manęs pažinti, tik save.
– Jei rašymas tau – pasaulio ir vidinio triukšmo suvaldymas, kaip įsivaizduoji savo pirmosios knygos skaitytoją? Ar rašydama, redaguodama, rengdama publikacijas galvoji apie būsimą savo eilėraščių auditoriją? Koks būtų idealus literatūros skaitytojas apskritai?
– Apie jokį skaitytoją rašydama negalvoju, nežinau, gerai tai ar blogai. Perskaičiusi tavo klausimą prisiminiau Andriaus Jakučiūno tyrimą, kuriame buvo bandoma sukurti idealaus skaitytojo fotorobotą. Rezultatas man pasirodė grėsmingas. Galiu dabar pafantazuoti ir aš: nenusakomo amžiaus, su dideliais gintariniais karoliais, Onės Baliukonytės akiniais, pakeltais antakiais, rodančiais nuostabą ir susidomėjimą. Aišku, juokauju. Negaliu pasakyti, kas yra idealus literatūros skaitytojas. Net nežinau, ar pati esu ideali kurio nors autoriaus skaitytoja, ar esu ideali savo pačios tekstų skaitytoja. Kartais gal ir esu. Gal ta devintokė (irgi kalbu apie save), kuri Vyžuonose atsivertė J.Strielkūno „Lapkričio medį“ ir jo tą vasarą nepaleido, yra ideali J.Strielkūno skaitytoja.
– „Vaikystės vietos mane mokė, kad pasaulis pilnas magijos ir paslapčių, šviesos ir tamsos“ – ištrauka iš jau minėto interviu. Tavo vaikystė prabėgo šalia Tauragnų miestelio, Grašių kaime. Vėliau gyvenai Užpaliuose, Vyžuonose. Į Vilnių atvykai studijuoti, o dabar gyveni tarp Vilniaus ir Kalifornijos, San Diege. Tavo vaikystės vietos susijusios su ežerais, miškais, užmiesčio gamtai būdingais peizažais, o suaugusi patyrei ne tik sostinės, bet ir didžiulio San Diego (1,3 mln. gyventojų) gyvenimo ritmą. Ko išmokai iš didmiesčių? Kas juose gyvenant padeda išlaikyti vidinę ramybę, pasiekti rašymui svarbų susikaupimą?
– Žinau, ko neišmokau, – nepasiklysti, suprasti žemėlapius. San Diegas man dar painus ir svetimas, atidarinėju skirtingas jo dalis kaip nedidelius komodos stalčiukus. Nesijaučiu būnanti didmiestyje, kadangi visas miestas tarsi susideda iš dalių. Šiuo metu gyvenu North Park, kur pėsčiomis galiu pasiekti neblogą knygyną, parduotuvę, parką, gerą vietą pavalgyti, stotelę, iš kurios per 20 minučių autobusu galiu pasiekti Downtown ir uostą. Tas galėjimas ką nors pasiekti savomis kojomis gal ir padeda suvaldyti didmiestį.
Tik čia atvažiavusi įsivaizduodavau, kad žmonės yra kažkokie netikri, tarsi visi vaidintų filme, o aš juos stebėčiau, bet vaidinime nedalyvaučiau. Dabar man jie tikrėja. Kažkada klaidžiojant su išsikrovusiu telefonu, prie manęs pribėgo vyresnio amžiaus policininkas ir paklausė, ar man viskas gerai. Po to ne itin reikšmingo momento pradėjau suprasti, kad nežiūriu aš jokio filmo, kad esu viso šito dalis, esu matoma.
– Lietuvos edukologijos universitete baigei lietuvių filologijos bakalaurą, Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūrą. Šiuo metu ir pati esi pedagogė, keletą metų dirbai Vilniaus Valdorfo mokykloje, dabar San Diego lietuvių mokykloje lietuvių kalbos mokai suaugusiuosius, vasaromis Vytauto Didžiojo universiteto kalbos ir kultūros kursuose lietuvių kalbos mokai užsieniečius. Kaip apsisprendei sukti šia kryptimi, ar dėstymas keičia tavo santykį su pedagogika? Ar lietuvių kalbos mokymas padeda gimtąją kalbą suvokti kitaip?
– Į pedagogiką pasukau atsitiktinai, nors gali būti, kad kai pirmoje klasėje auklėtoja paklausė, kuo noriu būti užaugusi, užrašiusi, kad mokytoja, ėmiau ir nulėmiau savo ateitį. Nors pirmoje klasėje, tikriausiai, težinojau, kad galima būti mokytoja, policininke, virėja ir valytoja. Į Vilniaus pedagoginį universitetą stojau, nes norėjau studijuoti literatūrą, apie mokyklą visai nesvajojau.
Manau, kad poezija net labai padeda pažinti save. Nors būna ir taip, kad perskaitai prieš trejus metus parašytą eilėraštį ir jautiesi taip, tarsi jis būtų ne tavo rašytas. Nebeatpažįsti to, kuris rašė.
Studijų laikais buvau gryna literatė, kuriai visai patiko istorinė gramatika, bet pradėjusi dėstyti lietuvių kalbą užsieniečiams supratau, kiek daug joje visko slypi. Pabandykite kita kalba paaiškinti, kas yra linksnis, tam, kurio kalboje nieko panašaus nėra. Atsiveria naujas pasaulis. Bet ne tik jam, ir man pačiai. Vėliau, dirbdama Valdorfo mokykloje, iš naujo skaičiau Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Jurgio Kunčino „Tūlą“, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Jono Biliūno, Jurgio Savickio, Juozo Apučio noveles ir kitus lietuvių literatūros klasikos kūrinius. Skaitymas su mokiniais leido pažvelgti į literatūrą be išmoktų formuluočių, rasti to, ko neieškojau, nustebti.
– Gyvenimas ar viešėjimas svetur plečia akiratį. Pati tuo įsitikinau reziduodama Visbio, Ventspilio rašytojų ir vertėjų rezidencijose. Tai leidžia ne tik labiau pažinti kitas kultūras, bet ir suteikia galimybę iš arčiau žvilgtelėti į kitų šalių literatūrinį gyvenimą, jo kontekstą. Ar pačiai teko su tuo susidurti, palyginti skirtingas literatų bendruomenes? Jei taip – kokių skirtumų ar panašumų pastebėjai?
– Literatūrinis gyvenimas San Diege tikrai ne toks aktyvus kaip Lietuvoje. Šį mėnesį per nuotolį stebėjau 2020 m. Pulitzerio premijos laureato Jericho Browno poezijos skaitymus, vykusius viename iš San Diego universitetų. Vienoje privačioje mokykloje balandį vyko susitikimas su Jay Hopleriu ir Kimberly Johnson, tačiau tuo metu neturėjau galimybės dalyvauti. Tiek vertų dėmesio poezijos renginių nuo vasario, kai čia atvykau, galiu įvardyti.
Pradėjau daugiau skaityti angliškai, ėmiausi Cormaco McCarthy knygos „Kelias“. Šis postapokaliptinis romanas su sudegusiais miestais, migla ir tamsa buvo šiokia tokia atsvara aplinkai, kurioje dabar gyvenu. Kartais pasidaro pikta, ko čia ta saulė taip šviečia, kodėl žydi gėlės, kai Ukrainoje vyksta karas.
– Tavo eilėraščiai – subtilūs, kiek melancholiški, meditatyvūs, kupini prigesintų spalvų. Juose nedaug aštriabriaunių įvaizdžių, pretenzingų kalbos puošmenų, sukrečiančių siužetų ar rėksmingų temų. Ar tu ne tik kaip autorė, bet ir kaip skaitytoja mūsų šalyje pasigendi panašia nuotaika parašytų knygų? Koks tavo požiūris į šiuolaikinę lietuvių literatūrą?
– Būdama San Diege supratau, kad tas prigesintas spalvas mėgstu ir tiesiogine prasme. Man šventė ne tada, kai šviečia saulė, ryškiai mėlynas dangus, bet kai rūkas, debesuota, apniukę. O lietuvių literatūra yra labai įvairi, turi iš ko rinktis, todėl negaliu sakyti, kad ko nors pasigendu. Stengiuosi perskaityti visą naujausią poeziją. Man įdomu iš kur, kaip ir kur einama. Dabar nekantrauju į Lietuvą grįžusi perskaityti neseniai pasirodžiusias Ramunės Brundzaitės ir Antano Šimkaus knygas, pavartyti „Poezijos pavasario“ almanachą.
Kažkada buvo pikta dėl visų tų leknickų ir jo pasekėjų, galvojau, kad jaunas skaitytojas ieškos poezijos, ir, radęs tokią, nuspręs, kad poezija ne jam. Bet per mažai pasitikiu ir tuo jaunu skaitytoju.
– Eilėraštyje „Sumokėjau alyvmedžio lapais“ lyrinis subjektas prisipažįsta: „Ir už jaunatį aštrią, ražieną / Pabudimą iš sapno, / Į sapną, / Surūdijusį vinį kulne, / Nepasiekusį / Irgi aštraus mano kaulo. / Betoninių stulpų tarsi įtvarų / Laikomą šitą pasaulį / Už jį visą / Kadais sumokėjau / Alyvmedžio lapais“. Kas tau, šių eilučių autorei, yra alyvmedžio lapų valiuta?
– Tai yra pati tikriausia 1998 m. valiuta. Negaliu tiksliai pasakyti, kada ji pradėjo ir nustojo (ar nustojo) galioti. Bet už ją prisipirkau pačių šviesiausių ir tamsiausių dalykų.
– Kaip manai, kas šiandieniame kontekste padėtų pasauliui tvirčiau laikytis be betoninių stulpų tarsi įtvarų: kokios vertybės, žmonių savybės ar reiškiniai? Kas tau, be gyvenime itin svarbios poezijos, yra minėtieji betoniniai stulpai?
– Manau, kad meilė, tikrumas, nuoširdumas sau (pirmiausia) ir kitiems yra tie dalykai, kurie padeda pasauliui laikytis. Bet šitų dalykų visada trūksta. O tie įtvarai, kuriuos prarandu, kažkokiu būdu tampa manimi pačia.
Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba