Rašė Nerijus Cibulskas
Mark Haddon
DELFINAS
Iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas ir Anita Kapočiūtė. Sofoklis, 2022
Nemėgstu, kai senųjų mitų ir legendų nuotrupos šiuolaikinėje literatūroje naudojamos egzotinei ar intelektualiai atmosferai sukurti. Kai autoriai renkasi patogų ir lengviausią kelią ir mitinius herojus arba jų gyvenimų fragmentus paverčia tik nereikšmingomis, kūrinio paviršiumi slystančiomis žaidimo figūrėlėmis. Bet britų rašytojas Markas Haddonas ir jo romanas „Delfinas“ tikrai sėkmingai naviguoja, grakščiai praplaukdamas tarp su mitologija siejamų paviršutiniškumo Scilės ir nuobodžio Charibdės. Netgi spėju, kad, imdamasis rašyti šį ganėtinai sudėtingos struktūros ir daugybės kontekstinių sluoksnių kūrinį, M.Haddonas turėjo gerokai padirbėti braižydamas romano veikėjų ir įvykių schemas savo darbiniuose juodraščiuose. Tiesa, norint apžvalgoje labai glaustai nupasakoti, apie ką ši knyga, irgi reikia pastangų. Tad mėginu.
Tikrovė „Delfine“ yra gan paprastai pasiūtas neišvaizdus drabužis, o visi, pavadinkime, senieji pasakojimai sudurstyti į itin margą šio drabužio pamušalą. Maja pagimdo Anželiką iškart po lėktuvo katastrofos ir miršta. Dukrelę, atskirtą nuo išorinio pasaulio, augina Filipas. Nors jis „mažylę garbina“ (p. 33), šiai augant, tarp jos ir tėvo pakimba incesto kalavijas. Darijus, kuris netikėtai sužino apie nederamus Anželikos ir Filipo saitus, stipriai nukenčia. Jis laivu sprunka ir išsineša tamsią tėvo ir dukters paslaptį. Maždaug nuo šios romano vietos M.Haddonas pradeda austi savo labirintišką odisėją. Netrukus imi pagauti save, kad rašytojas tavimi naudojasi tarsi adata, kuria apsukriai draugėn siuva tikrovės ir fantazijos audinį.
M.Haddonas įrodo, kad, nuodugniai išstudijavus painias senųjų istorijų ir veikėjų dimensijas, galima modeliuoti patrauklų, natūraliai įtraukiantį modernų pasakojimą, turintį sapniško neapibrėžtumo ir šiurpumo. Šio rašytojo kuriami personažai, nors ir mitiniai ar istoriniai, vis dėlto pulsuoja gyvu krauju ir turi savarankišką intelektą. Viena svarbiausių šio romano žinučių – apie ypatingą moterų stiprybę ir valingumą, ir kaip jos pasipriešina engiančiam vyrų pasauliui („Jai į nosį buvo veriamas žiedas, kurį vyrai vadina moteriškumu. Bet ji tylomis atmetė tas pamokas“ (p. 241).
Vladimir Nabokov
BLYŠKI UGNIS
Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys ir Kornelijus Platelis. Rara, 2022
Vladimiras Nabokovas – išradingas mistifikatorius su juokdario kepure. Įdomiausia tai, kad skaitydamas „Blyškią ugnį“ nė nepajunti, kaip ta kepurė atsiduria ant tavo galvos. Tai tu tampi autoriaus šmėklą juokinančiu klounu, sutrikusiu ir netrukus džiūgaujančiu (nes jau tariesi aptikęs tekstą atrakinantį raktelį), tada staiga pasiklystančiu ir vėl išnyrančiu iš besimainančio pasakojimo galvosūkio. Ši knyga yra tarsi ištaiginga, literatūrinė Hieronymo Boscho „Žemiškųjų linksmybių sodo“ versija. Rašytojas, kino kritikas Dwightas Macdonaldas skundėsi, kad „Blyški ugnis“ nepaskaitoma, Anthony Burgessas kūrinio struktūrą – priešingai – liaupsino. Abejingų nebuvo.
Amerikiečių poetas Džonas Šeidas nužudytas. Jis taip ir nesuspėjo užbaigti savo svarbiausio 999 eilučių opuso – poemos „Blyški ugnis“. Tačiau keistuolis mirusio poeto kaimynas, „kosmopolitas mokslininkas“ (p. 78) Čarlzas Kinbotas imasi užrašinėti išsamius keturių dalių poemos paaiškinimus, kurie autorinį Šeido kūrinį transformuoja į chimerišką ištremto Zemblos karaliaus Karolio ir jį persekiojančio žudiko Graduso epopėją („pagaliau pasijutau tikras, kad spindinčią Zemblą, svilinančią mano smegenis, jis atkurs poemoje. Aš kerėjau ja Šeidą, sotinau jį savo vizija, su siautulingu girtuoklio dosnumu grūdau jam viską, ką pats buvau bejėgis išreikšti eilėmis“ (p. 78). Kitaip tariant, kol Šeidas dar buvo gyvas, Kinbotas metodiškai siekė „prinokinti“ paslaptingąjį Zemblos kraštą poeto sąmonėje. Tad po Šeido mirties tampa nebeaišku, ar Kinbotas nuodugniai tiria ir komentuoja autentiškomis poeto patirtimis grįstą poemą, ar joje įžvelgia ir iš jos išrankioja miglotus fragmentus, neva turinčius sąsajų su „su didingąja Zemblos tematika“ (p. 87).
Šeido poemos rėmai suyra ir virsta „senamadiška melodrama“. Kinbotas nebepaiso literatūros kritiko vaidmens ir visas 999 eilučių pritempia prie beprotybės atspalvių įgaunančių zemblietiškų pasakojimų. Istoriją komplikuoja dar ir tai, kad skaitytojas nuolat vedžiojamas už nosies ir turi spėlioti, kas iš tikrųjų slepiasi po komentatoriaus Kinboto tapatybe: ambicingas tyrinėtojas, pamišėlis ar pats karalius Karolis, pabėgęs iš Zemblos.
Czesław Miłosz
31 EILĖRAŠTIS
Iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova. Apostrofa, 2022
Šypsausi prisiminęs, kad studijų metais į Česlovo Milošo asmenybę žvelgiau kaip į seną dulkėtą bronzinį biustą. Panašų į vieną tų, iš tikrųjų rymojusių universiteto rūmų koridoriuose. Keista, kai pagalvoji: tada nuo poeto mirties buvo praėję vos keleri metai, nors man atrodė, kad šviesmečiai. Nemėgau jo poezijos, niekaip neprisiversdavau perskaityti daugiau nei poros eilėraščių. Jie atrodė sausi, per daug gudragalviški, snobiški. Priminė mažus filosofinių ar krikščionybės idėjų prikaišiotus traktatus, kurie šiepiasi iš bibliotekų lentynų ir erzina mažiau išmintingesnius studentus. Žinoma, gerą kavą ar kokį nors gurmaniškesnį skanėstą taip pat prisijaukiname ne iškart.
„Tikiu, jog visa, kas yra, – suardoma“, – prieš pat Vilniaus knygų mugę pasirodžiusio dvikalbio rinkinio eilėraštyje „Ryte“ (p. 9) santūriai šypsosi Č.Milošas. Vartau šio poezijos tomelio puslapius, o mano taip ilgai laikęsis studenčioko skepsis po truputį ima blėsti. Kažkodėl, laikui bėgant, kartais šmėstelėja suvokimas, kad apie poeziją kalbėti tampa vis sudėtingiau. Vis dažniau kyla klausimų, kurie nebesiprašo komentuojami, aptariami, juo labiau – atsakomi. Visaip vengiu, išsisukinėju nuo poezijos mistifikavimo, tačiau man ji tebėra kažkur pasislėpusi. Ir dabar Č.Milošo eilėraščiai sykiu patvirtina šio žaismingo ir šiek tiek bauginančio slapukavimo faktą („Galybės blėso lyg apsnigtas varis. / Stebino protą, bet jau nenustebins“ (p. 27). Poetas daug dėmesio skiria įvairių kraštovaizdžių aprašymui. Priešais akis jie plūduriuoja tartum išskydusios hologramos, jų matmenys – beveik nenusakomi. Vienoje tokioje neišmatuojamoje hologramoje susilieja, lėtai persidengia ir mainosi Baltijos jūros, Danijos lauko ir baltuojančio Labradoro erdvių pavidalai, bet tą patį akimirksnį „atimama viskas, / Ko atimti negalima – žmonės, vietovės“ (p. 31). Č.Milošo poezija byloja apie efemeriškumą, kuriam nesurandame stabilaus inkaro. Vienas tokių žmogiškųjų inkarų yra ir namai, net jeigu „Likimas (…) lėmė prarasti tėvynę“ (p. 53). Perfrazuojant patį poetą – praeina ir amžius, praeina ir atmintis.
Vos 31 eilėraštis, o turi pakankamai galios nupūsti dulkes nuo bronzos.
Ramunė Brundzaitė
TUŠČIŲ BUTELIŲ DRAUGIJA
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022
Antrasis Ramunės Brundzaitės eilėraščių rinkinys, sutinkamas praėjus kone dešimtmečiui nuo poetės debiuto, man buvo laukiamiausia neseniai pasibaigusio „Poezijos pavasario“ naujiena. Beveik prieš penkerius metus „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusi R.Brundzaitės publikacija surezonavo, siuntė signalą, kad netolimoje ateityje galima tikėtis stiprios poezijos knygos, o eilėraštis „29-eri“ jau tąsyk įsiminė kaip jautri, dilginanti, saviironiją ir nuovylį gniaužiančio, brandos nežinomybėn žengiančio jauno žmogaus deklaracija. Nors „27-erių klubas jau pragyventas“ (p. 46), tačiau vis labiau įsisąmoninamas intensyvėjantis esamojo laiko bėgsmas, jo krypties nuojauta. Virš galvos pakimbanti ketvirtoji gyvenimo dešimtis ima pašnibždom sufleruoti paprastus, bet ne taip paprastai artikuliuojamus egzistencinius klausimus („Ką rašysiu kai sulauksiu 39-erių? / 49-erių? / Ar rašysiu? / Ar sulauksiu?“ (p. 47). Ateities perspektyva neįgauna ryškesnių apibrėžčių bandant išreikšti ją metų skaičių žyminčiu ženklu. Galbūt dar „per anksti šitaip galvoti“, bet iš tikrųjų jau nespėji, jau kažkur vėluoji, o „pabaigos jausmas / kartoja savo vardą“ (p. 45).
Nujaučiau, kad ši R.Brundzaitės knyga nebus sprogstančio sugrįžimo po pertraukos manifestacija, netaps įnoringų kalbinių ieškojimų, naujų formų konstravimų, kitų panašių eksperimentų lauku. Poetės kalbėjimas išliko ramus, tekantis. Nesibraižantis dirbtinai moduliuojamu, išskirtinumą teigiančiu tonu, vis dar taip pat, kaip ir pirmame rinkinyje „Drugy, mano drauge“, gebantis lengva, nepretenzinga eilute užčiuopti tiek asmeninius, tiek kolektyvius skaudulius, nerimus, ydas ir kompleksus. Šiuolaikinė lietuvių poezija, nors ir gerokai vėluodama, tampa vis atviresnė, bet kartu ir pati dar retsykiais baidosi savo „naujo“ atvirumo. R.Brundzaitės atveju šis atvirėjimas atrodo natūralus, nesibaiminama to „per daug pasakiau“. Kalbėti apie artimoje aplinkoje banguojančias įtampas, detalizuoti kurioziškus darbo santykius ir jų negailestingą hierarchiją, dalytis alkoholinėmis patirtimis, – viskas šios knygos eilėraščiuose vyksta be perspaudimo, tiesiog teigiant, konstatuojant vienokį ar kitokį patirties faktą.
){kind=link}