PALMĖS ŽIEDAS
ELEKTRONINĖ MUZIKA
Kometa
Kai pirmąkart išgirdau Jono Matusevičiaus kūrinius, jie buvo tiesiog žavūs. Buvo akivaizdu, kad kūrėjas talentingas, bet vis dar jaunas ir naivus, todėl į daug ką buvo galima žvelgti per daug nesikabinėjant, per daug neironizuojant ir per daug nepašiepiant. Be to, kaip minėjau, viskas buvo labai talentinga. Dabar jaunystė tolsta, norisi darbo vaisių ir „Elektroninė muzika“ rodo, kad viskas juda tinkama linkme. Atsirado konceptualumas, kuris, ačiū Dievui, nėra in your face, o labiau nuspėjamas, sumažėjo tekstų, padaugėjo tiesiog… elektroninės muzikos ir viskas iš esmės pakilo į naują lygį. Šiame lygyje „Palmės žiedas“ jaučiasi gana tvirtai: perklausyta krūva elektroninės muzikos, iš kurios galima semtis patirties, įkvėpimo ir įtakos, peržiūrėta filmų, perskaityta knygų, iš kurių jau galima kurti kažką savito. Smagiausia tai, kad Jonas vis dar atrodo alkanas, vis dar norintis pažinti, vis dar rizikuojantis, todėl ir šis vėlgi retrofuturistinis (čia jau tikriausiai bus „Palmės žiedo“ vizitinė kortelė) darbas skamba kaip tarpinė stotelė. Gal ateityje naivumo bus mažiau, nors jis visada skamba žavingai, tačiau akivaizdu, kad vien komerciniais rezultatais šio projekto nesuviliosi. Mano nuomone, šiam projektui muzika nėra tikslas, o tik medija pažinti pasaulį, o mums tai yra tiesiog galimybė gerai praleisti laiką. Kas bus toliau, tikrai nežinau, tačiau tikiuosi, kad Jonas niekada nebus sotus ir iki galo savimi patenkintas, kad vien tik džiaugtųsi savimi, o ne ieškotų naujų patirčių. Jo elektroninė muzika turi savybę ne būti laiko šaukliu, o judėti sava linkme, ne būti mados atributu, o turėti savo stilių, ne būti tik pramoga, o gal net ir tapti menu. Jei ir liks elektronine muzika, tai bus labai smagi elektroninė muzika.
88/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „YouTube“)
AMBULANCE ON FIRE
MORNING YOGA MEDITATION
Self-released
Bene geriausio praėjusių metų EP kūrėjų duetas „Ambulance On Fire“ pagaliau įrašė savo debiutinį albumą, su kuriuo, reikia pripažinti, grupė šiek tiek pagudravo, bet vis tiek padarė įdomesnių dalykų nei nemažai jų kolegų ant scenos. Iš vienos pusės, merginos į albumą įdėjo savo EP, o tai reiškia, kad naujų dainų tėra trys. Na, gerai, galima pernelyg nesikabinėti sakant, kad keturi anksčiau jau viešinti kūriniai yra perkurti, atnaujinti, savotiškai realodinti, tačiau vis tiek tai nėra iki galo nauja. Iš kitos pusės, update’ai skamba tiksliau ir turtingiau, o ir trys naujienos leidžia lengvai atsiplėšti nuo pernykščio mini albumo. „Morning Yoga Meditation“ – keistai melodingas elektroninės ir šiuolaikinės akademinės muzikos junginys, turintis nemažą popmeno užtaisą, balansuojantį tarp nepatogaus postapokaliptinio filmo garso takelio ir tamsaus vakarėlio, iš kurio nežinai, ar bėgti, ar pasislėpti kamputyje, kad niekas neliestų. Po visu šiuo svoriu slypi didelis intelektualinis užtaisas, leidžiantis nuolat spėlioti, koks posūkis seks po kiekvieno akordo, ką dar netikėto pasiūlys kitas kūrinys, kiek drąsos kūrėjos turi rizikuoti. Tai iš esmės pakelia viską į naują lygį, nes vis dėlto reikia pripažinti, kad dauguma Lietuvos kūrėjų tikrai nėra muzikos profesoriai. Mėta E.Pelegrimaitė ir Jūra E.Šedytė – išimtis taisyklės, patvirtinančios, kad, prieš kažką darant, dar reikia gerai pasukti galvą, ką nori pasakyti. O jos turi, taigi vietoj banalių pseudointelektinių meditacijų rinkitės šį darbą. Naudos šimtąkart daugiau.
83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“)
AU-DESSUS
MEND
Les Acteurs de l’Ombre Productions
Tikrai ilgai teko laukti kažko naujo iš vieno stipriausių sunkiosios muzikos kolektyvų Lietuvoje, tačiau, ilgai laukus, ir rezultatas skamba stipriau, išraiškingiau ir įnirtingiau. Apie tai, kad „Au-Dessus“ nėra vien tik sunki gitarų muzika, pilna metalinių trafaretų, kalbėta ne kartą ir ne du, todėl ir su „Mend“ susiję lūkesčiai, švelniai tariant, buvo kitokie nei eilinių lietuviškų gitarėlių. Ir „Mend“ svorį atlaiko (jei neatlaikytų, esu tikras, kad išsyk pasitaisytų); inovatyvus metalas nesurūdijo, nepalengvėjo ir su velniu obuoliauti neišėjo. Jau ambientinė pradžia su „Negation I“ verčia kilstelėti ausis viršun, ar tik nenusprendė grupė šoktelėti aukščiau debesų ir atsisakyti prigimtinio sunkumo. „Negation II“ viską greitai sustato į vietas, tačiau postmodernistiniai sprendimai šiai grupei leidžia maišyti viską iš eilės: stonerį, blacką, postą ir dar gausybę požanrių ir požanriukų, kuriuos kiekvienas headbangeris gali išvardyti net pažadintas trečią ryto. Reikia pripažinti, kad tai jau grupės kūryboje girdėjome ir „Au-Dessus“ nepristato ko nors, ko nebuvo galima tikėtis. Tačiau kartais vien meistrystės užtenka, kad pasimėgautume tiesiog gerais gabalais, kuriuose rasi net ir sentimentaloko melodingumo („Allienation“), ir klasikinio juodmetalio („Lethargy“). „Au-Dessus“ yra išskirtinis ir svarbus reiškinys Lietuvos metalo scenoje, ne be reikalo vien pagūglinus galima rasti ne vieną šio albumo recenziją, jie sugeba vis rasti, vis atrasti ir vis perprasti klasikinius metalo postulatus, jiems suteikdami savų spalvų ir taip viliodami tiek jau plinkantį melomaną, tiek pirmąją kasą užsiauginusį naujoką. Dabar telieka laukti antrojo ilgagrojo – jam tiek grupė, tiek mes visi seniai pribrendome.
82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
OBCDN
Beyond
Gars Records
Kartais tiesiog norisi, kad kažkas tau perkeltine, ir tik perkeltine, prasme padaužytų per galvą. Griežtai, įnirtingai ir be skrupulų, ir tokiai misijai OBCDN technomuzika kuo puikiausiai tinka. Pirmąsyk išgirdus užlieja energijos banga, kuri ne tik neleidžia atsikvėpti, o ir linksta tave pamėtyti ir pavėtyti. Kaip tikra banga. Tačiau taip atrodo tik iš pradžių, nes EP „Beyond“ nėra tik taškymas industrinio technomuzikos požemyje. Už greito tempo ir negailestingų dūžių slypi labai įvairus ir spalvingas garsų kaleidoskopas, tinkamai susišaukiantis su psichodelinio miško peizažu įrašo viršelyje. Taip „Beyond“ virsta technariška kelione į mišką, kuriame medžių net tik daugiau, bet jie vis šiurpesni, kreivesni ir baisesni. Banaliausiai, kaip galima, kalbant, atrodo, kad kūrėją valdo intensyvus ritmas ir atmosfera, kuri kiekvieną akimirką siūlo ne atsipalaidavimą, o nepatogumą, ne eskapizmą, o pavojų, ne paguodą, o nerimą. Ir žinote ką? Efektas pasiekiamas ir tam tikrai užtenka keturių kūrinių ir vieno perdirbinio. Jei viso to būtų daugiau, na, bijau, kad efektas būtų priešingas ir kiltų atmetimo reakcija, o dabar gauni tiek, bet galva stabiliai išlieka ant pečių. „Beyond“ įvardyčiau kaip įrašą, kuris gali parodyti, kur ant bangos esančiai, bet link komercijos linkstančiai technomuzikai galima vystytis. Juk į priekį nelabai nueisi, žanras jau toks, tačiau pasikasti po pamatais visada smagu, ir OBCDN labai keistų ir šiurpulingų dalykų iš po tų pamatų ištraukia. Nors įrašas daug gailesčio nesiūlo, tai ne vien tik smūgiai, dūžiai ir trenksmai. Tai keistai nejauki kelionė po technomuzikos užkaborius, kuriuose vyrauja ne vien juoda spalva, bet visas vaivorykštės spektras.
86/100
JAUTI
MEILĖ
Self-released
DŽIUGAS ŠIRVYS
PASTORIŲ VAIKAI
Self-released
Retokai man tenka kalbėti apie du albumus išsyk, tačiau šį kartą tokią šventvagystę sau leisiu, nes… kas man uždraus, ir dar dėl to, kad abu šie darbai akivaizdžiai maitinami iš vieno aruodo, kurio grūdų skoniai kartais neišdildomai sutampa, nors jų forma ir skirtinga. Paprastai tariant, Dž.Širvio solo projektas – tai „jauti“ be grupės: nuogas, daug paprastesnis, tyčia primityvesnis skambesys, atskleidžiantis atlikėjo asmenines godas ir bėdas, tačiau stovintis ant to paties pamato, kaip ir pagrindinės grupės kūryba. Tai yra toks mažas nuėjimas į šoną, tačiau ne per toli, nes, uždėjus ant šios nuogos kūrybos mums jau pažįstamą bagažą, išeina kas? Teisingai, „jauti“, ir tai ypač paryškėja, kai klausai albumų vieno po kito, lyg „Pastorių vaikai“ būtų koks demoįrašas, atsineštas kaip namų darbai į grupės repeticiją. Nenuostabu, kad „Meilė“ ir skamba kaip EP po šimtų tokių repeticijų. Tai didelis (nors tik keturių dainų) darbas su ketinimu plėsti horizontus. Pasikviesti keturi superkomerciški featuringai, įrašyti kūriniai, kurie dvelkia logika, apskaičiavimu ir ambicija, ir tai padaryta prieš pat vasarą, kurios metu šie kūriniai jaučiantiems ir prijaučiantiems sueis kaip šviežios bandelės. Akivaizdžiai komerciškiausias įrašas (manau, turėtume sulaukti ir albumo) turėtų išstumti grupę iš hipsteriškos, bet uždarokos aplinkos, padaryti juos masiškesnius ir gal net padėti sekti Justino Jaručio ir Monikų populiarumo pėdomis. Viskas logiška ir suprantama, tačiau man susidaro įspūdis, kad jei „Pastorių vaikai“ ir „Meilė“ susijungtų į kažką vientisą, būtų be galo stiprus darbas. Tik pavadinimų svarbiausia nejungti, ne kas išeitų…. Dabar praėjusių metų „Apreiškimas“, kuris galbūt nesulaukė tiek dėmesio, kiek buvo vertas, išlieka stipriausia, ką ši savo sceną peraugusi grupė yra įrašiusi. Vis dėlto reikia paspausti ranką, kad jie stengiasi, tobulėja ir juda. Užmigti ant laurų lengva, o nebijoti suklysti – sunku. Jaučiu, kad geriausia dar priešaky.
75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“)
73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“, „YouTube“)
